VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

10.31. Lietuviai XXI amžiuje ir anksčiau

Vytautas Paliukaitis

Mintys apie nelengvą dalią tų, kurie paliko Tėvynę, išvengdami tremties į atšiaurius Sibiro rajonus, o atskirais atvejais ir žūties nuo niokojusio Lietuvą karo, yra kilusios ir anksčiau.

Kai atkūrus Nepriklausomybę, iš JAV ir kitų valstybių į M.Mažvydo biblioteką patriotinės organizacijos atvežė lietuvių išeivijos grožinės ir politinės literatūros, teisėti bibliotekos skaitytojai gaudavo dovanų pasirinkti juos dominančių knygų. Poeto Vlado Šlaito poezija man buvo pažįstama tik paviršutiniškai.

1940 metais V.Šlaitas baigė Ukmergės gimnaziją. Trečiaisiais karo metais vokiečių kariuomenės buvo paimtas darbams; 1947 m. išvyko į Angliją, kur dirbo įvairius darbus. Poeziją pamėgęs ir eiles kūręs nuo gimnazijos metų, gyvendamas toli nuo gimtosios žemės, išleido knygą „Žmogiškosios psalmės“, 1949 m. „Ant saulėgrąžos vamzdžio“, 1959 m., įvertinta Lietuvių rašytojų draugijos 1959-ųjų metų premija, ir suteikusią man daug džiaugsmo, „Be gimto medžio“, 1962 m. Ši 1982 m. išleista ir Vilniuje, su įvadiniu E.Matuzevičiaus straipsniu, kuriame apibūdinta emigranto pasaulėjautos reikšmė, suteikė peno eilėraščių kūrybai. Eilėraštyje „Apie žmones ir obuolius“ poetas subtiliai priartėja prie religinės temos ir perspėja: kam Dievo duota labai daug, neleistina viską švaistyti tuštybėms.

Šiandien, vertinant iš laiko atstumo, jau suprantame, kad įvairių humanitarinių profesijų, darbingo amžiaus lietuviai, pasitraukusieji nuo aktyvaus dalyvavimo karo veiksmuose į tas valstybes, kuriose galėjo išvystyti savo talentus, pasielgė teisingai. Architektai, dailininkai ir rašytojai parvežė į Lietuvą daug vertingų kūrinių. Jau trečią dešimtmetį darbo, o kartais ir viliojančių tuštybių ieškodamas, jaunimas nenutrūkstamu srautu palieka mūsų valstybę. Kai pagalvoju, kaip aš, gal ne vienas iš gerb. skaitytojų jausčiausi, valgydamas obuolius ir kriaušes, kurias parsivežu iš gimtinės, o sostinėje net ir pažvelgti nesinori į atgabentus iš tolimų kraštų vaisius. Iš vienų į mane patenka savosios žemės, ją šimtmečiais besirūpinančių karta iš kartos žmonių jėgos. O būdamas net ir mėnesį Londone, sapnuočiau kiemą supančius klevus ir ąžuolus. Kodėl mūsų jaunimo dalis, pagyvenę kitose valstybėse, ne tik ten palieka blogą įspūdį, bet ir čia jau nesilaiko elementarių etikos reikalavimų? Pats buvau liudininku sostinės Savanorių pr. transporte, kai vidutinio amžiaus kontrolieriui, paprašiusiam parodyti bilietą, jaunas keleivis taip pasišiaušė, tokiais panieką jam išreiškiančiais žodžiais išplūdo, kad mums, arčiau sėdėjusiems keleiviams, tapo nejauku. Teko pakilti ir greitai išlipti.

Kurie į užsienį važiuoja siekti mokslo šviesos, irgi ne visi, o tik tie, kuriems nuo mažens tėvai skiepijo patriotizmą, sugrįžta, kita dalis skinasi kelią į karjeros aukštumas. Vertas kritikos ir dažnai spaudoje pasirodantis teiginys, kad emigravusiųjų vietą užplūs imigruojantys. Kokie bus naujieji žmonės, ar Lietuva turės tiek rūpesčių, kiek jau eilę metų Vokietijoje kelia keturių milijonų musulmonų bendruomenė?

 

Atgal