VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

11.02. Lietuviai pasaulį šaukia: "Žalio vario!"

Valdas Rutkūnas

Stojo ypatingas metų laikas. Pasaulis švenčia Vėlines!Nors metas darganotas ir niūrus, baigia kristi lapai, bet keliai pilni mašinų, kapai švyti gėlėmis ir ugnimis- vėlus ruduo nušvinta gyvybe.

Šios šventės pavadinimai  esti įvairūs. Anglakalbiai dažniausiai vadina- "Halloween", ispanakalbiai- "Dia de los Muertos", tačiau visur ta pati reikšmė- mirusių paminėjimo šventė. Šventės papročiai pasaulio šalyse skiriasi, daug kur šventės metu šurmuliuoja persirengėliai, kitur gaminami moliūgų žibintai, kaukėti vaikai vaikščioja pas kaimynus, siūlydami duoti saldainių arba sulaukti pokšto. Panašiai kaip mūsiškėse Užgavėnėse. Yra ir daugiau bendrumų. Svarbią vietą visur užima ugnis. Taip, kaip degdama liepsna sujungia žemę su dangumi, taip ir ugnis visame pasaulyje sujungia žmonių bendruomenes per šventes, o per Vėlines sujungia gyvuosius su mirusiais. Tiek  pasaulį užkariavęs "Halloween" tiek meksikietiškas "Dia de los Muertos" pasižymi žaismingumu yra tolokai nuo liūdesio.

Lietuviai pasaulio kontekste su savo Vėlinių dabartinėmis tradicijomis atrodo dvejopai. Žiedų baltumas ir žvakių ugnių jūra nušviečia visus kapus, jie švyti dieną naktį, tačiau nuotaikos nepakelia vis nuskambančios, dažniausiai giminaičių užperkamos, laidotuvių giesmės ir tokios pat dūdorių gaidos. Nenuostabu, kad tokiame fone, kaip atsvara sielvarto nuotaikai, šiuo laiku Lietuvoje vis dažniau rengiami linksmi helovyno vakarėliai ir moliūgų žibintų festivaliai. Vis paburnojama, kad tai svetima tradicija. Tačiau ką mes nuveikėme, kad mūsų Vėlinės labiau įkvėptų jaunimą? Ar tikrai lietuviai turi pasižymėti  išskirtiniu liūdesiu?

Vėlinės glaudžiai susijusios su laidotuvėmis- gilaus liūdesio ir užuojautų švente. Abiem šventėm dažniausiai taikomas paplitęs posakis: "Iš dulkės kilai, dulke ir virsi". Jei kali, kad esi dulkė, tai ir būsi į ją panašus. Tačiau gelminėje lietuviškoje-baltiškoje pasaulėžiūroje šių švenčių šūkis yra "gyvybė!". Ta kryptimi mes turime save nuteikti. Medžiaginiai švenčių ženklai: gėlės, ugnys, žali vainikai- visa tai nuo seno pabrėžia gyvybės viršenybę prieš mirtį.

 Ar gali laidotuvės ir Vėlinės lietuviams būti gyvastingai įkvepiančios? Gali ir turi būti!

Dabar mes linkę mirusiųjų šeimas, gimines apipilti užuojautomis, o kapinėse vyrauja sielvarto ir palūžimo atmosfera. Tai giliai programuojasi artimųjų, taip pat visos bendruomenės pasąmonėje, todėl žmonėms labai ilgai tenka lipti iš sielvarto ir depresijos duobės. Lietuvio charakteryje ir prigimtiniuose papročiuose viskas atvirkščiai. Ar sielvarte skendinti tauta galėjo šimtmečius atsilaikyti prieš kryžiuočių, mongolų ordas? Kiekvieno kario pasiaukojanti mirtis buvo įkvepiantis ženklas gynėjams dar stipriau kovoti, moterims-  dar daugiau vaikų gimdyti ir juos užauginti. Viskas gyvybei ir tautos stiprėjimui!

Dabartinė tautos nykimo būklė atitinka laidotuvių palūžimo nuotaiką. Laikas sugrįžti prie gyvastingos tautos tradicijų. Užuojautas turi nustelbti nuoširdūs bendruomenės susitelkimai: mes su tavimi! būsime dar stipresni! tęsime žygius! Pagal lietuviškus papročius minimi įkvepiantys į dausas iškeliavusių darbai, vertybės. Svarbu tinkamos gyvastingos lietuviškos dainos, sutartinės ir apeigos. Iš laidotuvių žmonės turi grįžti dar labiau susitelkę, gyvasingesni ir tvirtesni- toks yra tikrasis lietuvio nacionalinis charakteris!

Gerai, kad  per Vėlines minime savo mirusius tėvus, senelius, tuo įtvirtindami jų gerąsias savybes savyje, vaikams rodydami lietuvišką pagarbos ir giminės pratęsimo svarbos kelią. Tačiau dėl to, kad galėtume džiaugtis gyvenimu, įveikė visus iššūkius, mylėjo, kovojo, sunkiai dirbo begalinė daugybė mūsų protėvių. Jie jautė šventą pareigą gimdyti, auginti vaikus, jų dėka mes ir gyvuojame. Nesunku paskaičiuoti, kiek kiekvieno mūsų protėvių aukojo savo gyvenimus dėl mūsų gyvavimo, sakykim, per septynis šimtus metų. Tarkim trys kartos per šimtmetį, tuomet prieš septynis šimtmečius turėjo gyventi 2  milijonai protėvių! Akivaizdu, mes lietuviai visi esame giminės!O gyvastį mums teikę protėviai yra visi šventi! To žinojimas ir pajautimas visuomet buvo tautos augimo ir galybės užtikrinimas. Šios vienijančios jėgos labiausiai reikia nykstančiai ir išsivaikščiojančiai mūsų tautai. Būtent šios vertybės, turėtų būti tinkamiausios įkvepiančių Vėlinių šventėje.

1979 metais Lietuvos Krivių Krivaitis Jonas Trinkūnas su bendražygiais pirmą kartą surengė archaines Vėlines netoli Vilniaus Kermazinų pilkapiuose. Sugrįžo galimybė pagal tūkstantmetes lietuviškas  apeigas švęsti visų mūsų protėvių Vėlines, dainuojat senąsias dainas, sutartines, kankliuojant kanklėmis, pučiant ragus. Ypač užburiantys Vėlinių rateliai, kai pajauti, kad į tave žvelgia protėvių akys, nes mes esame paveldėję visų savo protėvių genus, savybes, dvasią. Tuomet kiekvienam ateina aiškus suvokimas, kaip reikia stengtis išsaugot gyvastingos tautos tradiciją.

Tautą įkvėpiančių gyvastingųjų Vėlinių šventė kol kas nepasiekiama didžiajai visuomenės daliai, nes to nemokoma mokykloje, ta kryptimi nėra sutelktų kultūros pajėgų, Etninės kultūros globos taryba nesirūpina tautos stiprinimu.

Kas  gi prarandama? Gal būt geriausiai esmę galima pastebėti pagrindiniame Vėlinių ratelyje, kur dainuojama: "Kas tave šaukia? Žalio vario!" Tai vienas įspūdingiausių tautos dvasinių kūrinių. Galimas daiktas ne tik lietuviams, bet ir daugybę kartų plačiau. Ratelyje išdainiuojamas pokalbis tarp gyvųjų ir mirusių pasaulių, kiekviename posmelyje kartojant šaukinį "Žalio vario!", o ratelis baigiasi mirusių pasaulio palaiminimu gyviesiems: "Važiuokit sveiki!".

 Iš kur tas  žalias varis? Lietuvoje tokių metalų niekada nebuvo randama. Tačiau mūsų žemėse jau prieš 4000 metų prasidėjo žalvario amžius. Viena žymiausių pasaulio antropologių Kalifornijos universiteto profesorė Marija Alseikaitė-Gimbutienė šią epochą įvardino Europos aukso amžiumi, ne tik todėl, kad žalvaris spindi kaip auksas, bet svarbiausiai  todėl, kad tai buvo ilgas taikos, visokeriopo klestėjimo ir socialiai lygios laimingos visuomenės amžius. Susižavėjimą keliantys žalvariniai papuošalai randami kiekvieno lietuvio kapuose iki pat krikščionybės atėjimo. Lietuva draugavo ir prekiavo su visa Europa, mes buvome aukštos kultūros, darnaus gyvenimo ir visokeriopos tvirtybės šalis.

Po šešių šimtų metų archainiai žalvario papuošalai vėl sugrįžo į lietuvių tautą, ypač juos pamėgo jaunimas, atsirado daug žalvario meistrų, juvelyrų. Tokio aukso amžius atgimimo ženklų ne tik papuošaluose, bet ir lietuvių šventėse nepamatysi nė vienoje kitoje šalyje. Lietuviai yra Europos aukso amžiaus vertybių pagrindiniai gaivintojai! Nuveiktas milžiniškas darbas, surankiojant po kruopelytę tautos kultūrą, ir dabar galime ją atverti ne tik mūsų tautai, bet ir visam pasauliui.

Turime 1000 piliakalnių, kuriuose geriausiai galime pajusti Europos aukso amžiaus ir mūsų tautos tvirtybės dvasią. Juose galėtų degti įkvepiančių gyvastingųjų Vėlinių ugnys. Turime ir Lietuvos vėlių deivės Velionos sostinę Veliuoną su įspūdingais Panemunių piliakalniais.

Lietuvos Gyvoji Romuva pirmąją lapkričio dieną, saulei leidžiantis visus kviečia į pirmąsias atkurtas tautos gyvasties Vėlines ant Veliuonos piliakalnio šalia  pagrindinės Lietuvos arterijos Nemuno. Čia kelis šimtmečius  visa Lietuva buvo sėkmingai ginama nuo kryžiuočių įsiveržimų. Čia pati geriausia vieta visos tautos Vėlinėms.

Tegu Veliuonos Vėlinės įtvirtina Europos aukso amžiaus atgimimą. Sušukime visam pasauliui gyvastingąjį  "Žalio vario!".

 

Atgal