VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

11.11. Kartu

Dr. Algirdas Kavaliauskas

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Artėja garbingas Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejus. Valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“ pažymėjo savo veiklos prasmingą šimtmetį. Tai įspūdinga, didinga, įsimintina. Didžiuojamės atkurta valstybe, jos laisva spauda, džiaugiamės laisve. Visi kartu mes kuriame savo gražią šalį. Atskiri žmonės, jų grupės taip pat turi savus jubiliejus, minėtinas datas. Sakysim, artėja 50-metis. Žmogui tai nemažai. O jeigu pasakysime, kad artėja penkiasdešimtmetis nuo Alma Mater baigimo, tada susimąstome: tikrai daug. Trečdalio kurso nebėra su mumis. Apie draugišką istorikų kursą patys istorikai, šeimos, draugai, pažįstami su malonumu skaitė publikaciją „Vilniaus Universiteto 1969 m. absolventų – mūsų istorikų kursas“, Valstybės laikraštyje „Lietuvos aidas“, 2016 m. gegužės 28 d. Ten mano mintys, o čia jų ir su jais dirbančių, gyvenančių mintys.

Viena iš kurso istorikių Marija Nedzveckienė prisimena: „Štai ir aukštojo mokslo diplomas rankose. Diplomas labiausiai prestižinės mokymo įstaigos. Nuskambėjo dainos, pasibaigė išleistuvių vakaras ir pabirom po visus Lietuvos kampelius. Prasidėjo naujas gyvenimas mieste kurio pavadinimas Ukmergė. Ne užkampis, patogioje geografinėje vietoje, geras susisiekimas su bet kuriuo Lietuvos miestu. Pareigos irgi skamba gražiai – kultūros paminklų apsaugos inspektorė. Atrodytų, ko daugiau reikia – gyvenk ir džiaukis. O džiaugsmo maža: atlyginimas menkas (kultūros darbuotojų atlyginimai buvo vieni iš žemiausių), gyventi nėra kur, iš tėvų prašyti paramos nepatogu, vis dėlto duktė turi aukštąjį išsilavinimą. Greitai supratau, kad reikia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra ir būt jam už tai dėkingai“. Ji dėkinga gyvenimui: sutiko širdies draugą, užaugino dukterį. Marytė rašo eiles.  Vieno eilėraščio, skirto dukrai, pradžia:

„Tu atėjai į šį pasaulį

Tokia mažytė laukiama

Dukryte mano, mano saule,

Esi per amžius mylima.“

 Savo savarankiško darbo pradžioje negalėjo suprasti valdžios dvigubo požiūrio į tautos praeities paminklus, vienus garbinant, kitų nepastebint ar net bandant niekinti. Iš pradžių stebėjosi, o paskui negalėjo su tuo taikstytis. Keitė gyvenamą vietą ir darbą. Važinėjant ekskursijų vadove su turistų grupėmis po visą pasaulį paaiškėjo kiek proletariato diktatūros politinė sistema susiaurino, ribojo mūsų pasaulio supratimą. Jos nuomone, gal todėl dalis kurso draugų pasirinko mokslininko kelią, kad žiniomis, istoriniais dokumentais, archifaktais išplėstų savo vidinio pasaulio suvokimo ribas: vieni, kaip dr. Algirdas pasirinko lietuvių išeivijos kultūros gyvenimo studijas (suprantama tuo metu buvo galima tik per tam tikrų koncepcijų kritiką), kiti, kaip doc. dr. Lidija gilinosi į Lietuvos praeitį, o dabar analizuoja globalizacijos procesą, dar kiti, kaip prof. Jūrate domisi tarpvalstybiniais santykiais ir, pavyzdžiui, šįmet dirba Lenkijoje, Krokuvos Jogailos universiteto archyve ir t. t.

Marija rašo, kad dirbo labai daug ir atsakingai. Ją sužavėjo kaimo žmonės. Ji pasirinko kaimą. Kaimui skirtame eilėraštyje, savo pasirinkimo draugų vertinimą nusako eilėraščio posmeliu:

„Draugės juokės – gal pašėlai,

Gal visai jau nuprotėjai,

Kaime daug yra sunkumų,

Nėra jokių patogumų.“

Patogu turi būti sielai. Ir erdvė vaizduotei. O aplink nuoširdūs žmonės, geri kaimynai. Ji visada vadovavosi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Reikia suprasti žmogų. Reikia apie supratimą kalbėti. Ypač dabar kai visi kartu laisvi gyvename laisvoje šalyje:

„Gyvenimas vis šuoliais skuba, bėga, lekia,

Sulig kiekviena diena laiko lieka vis mažiau...

Dalintis su draugais viskuo, ką mes dar turim,

Kad nereikėtų kaltinti savęs: o, Dieve, jau pavėlavau...“

                                                                 ***

Istorijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė Lidija Šabajevaitė –  šviesi asmenybė, studentų gerbiama dėstytoja, trumpiau pasakius, tikras intelektualas. Kai ji dirbo Lietuvos Respublikos prezidento patarėja, man teko kalbėtis su Jo Ekscelencija ir išgirdau, kad gerbiama Lidija ne tik didelės erudicijos, bet ir gilaus mąstymo, plataus akiračio žmogus. Suprantama, kitokie žmonės vargu ar gali dirbti šalies prezidento patarėjais.

Mūsų istorikų kursas, daugiau ar mažiau buvo ir yra susijęs pirmiausia su Lietuvos švietimu, kultūra. Gyvenimas dvejose socialinėse politinėse sistemose  – puikus istorinis patyrimas. Nelengvas patyrimas kaip ir pats gyvenimas. Kiekviena jų turi savus privalumas ir trūkumus. Turi nepateisinamų dalykų. Dabartiniam jaunimui nelengva susigaudyti dalykuose, kurie anksčiau buvo juodinami, paskui išaiškinti ir, atrodo, suprasti, bet, žiūrėk, vėl deguto šliukštelima ir ne bet kokio, o teisingo deguto! Teisingo, kitaip tariant, istoriškai švaraus deguto. Tai studentų apibudinimas. Tada siūlome jaunimui pagalvoti: ar susidegutavęs, nesvarbu kaip tą degutą įmantriai beįvardytume, ar tada išliksime švarūs, ar vis dėlto... Nors dideli pinigai turi poveikį ir jie nedvokia, bet  manome – susidegutavę.

Doc. dr. L. Šabajevaitė prisimena, kad „tarybmečiu buvo ribota laisvė įvairiose srityse, pvz., kelionių po užsienį, bet galėjai važinėti po visą TSRS. Su VU IF apvažiavome visą LDK ir nebrangiai, nes nemažą dalį mokėdavo profsąjunga. Išmokome kalbėti, rašyti ir skaityti Ezopo kalba, bet buvo galima rinktis neideologizuotus darbus, pvz., diplominio ar daktarinio darbų temas. Viskas priklausė nuo žmogaus pasirinkimo. Bet buvo Lietuvos istorijos temų...  Suvaržymai paprastai skatina išradingumą /iniciatyvą/. Teko galvoti, laviruoti. O ką padarysi, reikėjo rasti išeitį. Trūko elementarių prekių (dabartiniai studentai sunkiai įsivaizduoja – A. K.), bet nebadavome, sugebėjome verstis.

   Galėjau studijuoti universitete, nes nereikėjo mokėti už mokslą, nors mamos alga  buvo labai kukli. Iš stipendijos galėjau pragyventi. Bendrabučiai irgi buvo nebrangūs.

    Svarbiausia –kurse vyravo bendruomeniškumas.“

Universiteto dėstytoja toliau rašo: „Dabar laisvi, daugybė galimybių: žinių, darbo, gyvenimo būdo, kelionių ir t. t. Laisvė, bet dažnai ji suvokiama iškreiptai – darau, kas šauna galvon. Nors mano laisvė baigiasi ties kito laisve; nepamirštant pareigos. Liberalizmas politikoje, versle naudingas tik mažumai (turtingiausiai, valdžią turinčiai – A. K.). Gaila, bet dalis žmonių, ypač nebrandus jaunimėlis lyg papūgos kartoja „liberalizmas“.

     Ubi bene, ibi patria – nereikalinga mums ta tėvynė, varom svetur, kur kiti jau sukūrė gerą gyvenimą. Pasinaudosime, kam kurti čia patiems. Savas kraštas nereikalingas, sava kalba negraži. Prievarta mūsų nesurusino, dabar savo noru suanglėsim. Svarbu pinigai. Kaip lengvai pasiduodama liberaliajai propagandai, vartotojiškumui .Kaip lengvai   galima mulkinti žmones, kapitalizmo gerove, nors didėjanti socialinė atskirtis akivaizdi.“

Trumpai apie vertybes: „draugas tik tas, kuriuo gali remtis visose gyvenimo situacijose. Pareigingumas: pažadėjai – padaryk . Teisingumas, nemėgstu veidmainių. Pagalba, parama vienas kitam. Pagarbus požiūris, nors tai nereiškia, jog visų elgesys ar gyvenimo būdas man priimtinas.“

Lidija mąsto: „Jei nepritari vyraujančiai nuomonei, gali būti apšauktas rasistu, homofobu, tėvynės priešu. Negi gyvenime tik gera ir bloga, balta ir juoda... Palieka tik dvi spalvos ir gėjų vaivorykštė.“

Mokslininkė Lidija yra parašiusi ir išleidusi keletą knygų. Jose sukauptą patirtį, išmintį studentai naudoja, aptaria, ginčijasi, apibendrina seminaruose, pokalbiuose. Dovanodama šio straipsnio autoriui monografiją „Lietuvos socialinė transformacija, 1990 – 1997 metai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999. – 202 p. mokslininkė be kitų, užrašė šiuos žodžius: „Nuostabūs – lūžio – metai istorikui. Žmogaus prigimtis linkusi į stabilumą...“ Iš suverenios valstybės gyventojai tikisi stabilumo, nori jaustis saugūs.

Monografijoje argumentuotai parodyta kaip Lietuva ėjo į 1991 m. kovo 11 d – savo nepriklausomos valstybės atkūrimą. „Tai nebuvo netikėta, prie to artėta palaipsniui. Žmonių, visuomenės veikėjų ir politikų sąmonės kitimą žymėjo Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimas, Baltijos kelias,  LKP atsiskyrimas nuo TSKP, dokumentų, kuriais Lietuva buvo įjungta   į TSRS 1940 m. anuliavimas, šalies ekonominio savarankiškumo programos ir kt.“

Monografijoje, remiantis dokumentais, faktais, parodoma, kaip nelengvai, palaipsniui jau laisva Lietuva ėjo savarankišku keliu ir per trumpą laiką daug pasiekė. Tačiau... Kadangi rašinio temos kvintesencija yra švietimas ir kultūra, į tai pažiūrėkime ką šiuo klausimu rašo mokslininkė: „Nors politikai dažnai kartoja, kad švietimas yra prioritetinė sritis, iš tikrųjų mokyklų būklė labai vargana, mokytojų atlyginimai maži,bibliotekos neturi pinigų knygoms.

Integravimąsi į Europą  politikai, atrodo, supranta, visų pirma, kaip įstojimą į įvairias organizacijas ir struktūras /.../ Paradoksalu, kad žengiant į Europą, Lietuvoje daugėja beraščių ir bemokslių.“

Taigi, daug tačiau, tačiau...

Mokslininkė savo išvadas baigia: „Instancijos, kurių pareiga kovoti su nusikalstamumu, dažnai pasirodo  esančios silpnesnės už nusikaltėlių organizacijas. Prie to prisidėjo ir politikai, 1991-1992 m. skelbę, kad organizuoto nusikalstamumo nėra ir šaipęsi iš „bombelių“ sprogdinimo.“

Vyresnieji skaitytojai prisimena, kaip tarybmečiu buvo skelbiama, jog imperijoje sekso nėra, tik vis dėlto iš kažkur vaikai atsirasdavo ir plito venerinės ligos...

Monografijos išvados baigiamos: „Atkurtos nepriklausomos Lietuvos kelias pasirodė daug sudėtingesnis, negu buvo manoma „dainuojančios revoliucijos“ metais.“

Monografija išleista praėjusio amžiaus pačioje pabaigoje, iliustruoja laisvos Lietuvos tapsmą ir daug kas skamba šiuolaikiškai.

                                                                 */**

Istorikas Algirdas Merkevičius įsikūrė Vištytyje. Direktoriavo mokykloje, vadovavo ilgai valdžioje buvusios partijos vietos skyriui, bendravo su aukščiausio ešelono partijos šulais, atsakingais valstybės tarnautojais, nagrinėjo problemas, kalbėjo apie mažėjančių vaikų skaičių Vištyčio mokykloje....

Tačiau man labiausiai įsiminė jo parūkymai su Rusijos kariškiais. Baigiasi Algirdo daržas, baigiasi ir Lietuva – valstybės siena su Rusija. Anokia tada ten siena: žiūri, svetimos valstybės ginkluotas karys per jo daržą rioglina. Gal išgėręs pasiklydo. Reikia padėt draugiškiems kaimynams. Reikia parodyti kelią. Tai buvo laikai, kai jo padaržėje susėdę su rusų karininkais su pasitenkinimu kalbėjo, kaip draugiškai ir protingai Lietuva ir Rusija sprendžia tarpvalstybinius reikalus – tai, žinoma, ne tik Lietuvos, bet ir pirmojo Rusijos Federacijos prezidento bei jo komandos nuopelnas: 1997 m. spalio 24 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos, kurią 1999 m. spalio mėnesį ratifikavo Lietuvos Respublikos parlamentas ir 2003 m. gegužės mėnesį ratifikavo Rusijos Federacijos parlamentas.

 Linksma pasiklausyti Algirdo pasakojimų apie tuolaikinius nuotykius savo padaržėje. Ateidavę ginkluoti pasienio rusų kariai agurkų ar morkų, arba tik atsigerti. Jis nudroždavo šio bei to į tos šalies parduotuvę. Algirdas vienintelis iš kurso turėjo gausesnį atžalų pulkelį, todėl, suprantama, karvutė vaikučiams buvo būtina. Pasitaikydavo ją pririšti ir ant valstybės sienos. Gal todėl, kad dviejų valstybių žolę ėdė, karvutė duodavo daug skanaus pienelio. Sakyčiau, nepatriotiška karvutė, nesitenkino tik lietuviška žole, kaip ir jos šeimininkas, nesitenkinantys lietuviškomis prekėmis – tada kulniavo į Rusijos parduotuves, dabar važiuoja į Lenkijos parduotuves. Kolega paaiškina: nieko nepadarysi, jeigu Lietuvos verslininkams nereikia lietuvių sunkiai uždirbtų pinigų, juk nenori, kad mes pirktume jų prekes už tai ir iškelia į kosminį aukštį kainas, o mes su savo atlyginimėliais ne padangėmis skraidome, o žemele vaikščiojame; už tai m9sų pinigėlius  mielai surenka rusai arba lenkai. Betgi nenukrypkime nuo temos. Kartą karštą vasaros dieną, užpulta gylių, bezyliodama karvė ištraukė kuolą ir pasileido prūsų, po Potsdamo susitarimų - rusų laukais. Suprantame, karvei vienas ir tas pats kieno laukai. Kai tėvai pastebėjo prapuolusią karvę, pasiuntė vaikus jos ieškoti. Dabar tai atrodytų ir skambėtų maždaug taip: nuo Lietuvos autokratinio režimo pasprukusią bėglę, neteisėtai kirtęs valstybės sieną skaitlingas gerai apmokytas lietuvių desantas surado krūmuose užsimaskavusią bėglę ir prievarta parsivarė atgal. Karvutė karvute, vaikai vaikais... Vis dėlto yra gražu ir gerai, kai per sieną tiek rytuose, tiek vakaruose kaip lygiateisiai partneriai ir geri kaimynai  žmonės gali vieni kitiems paduoti, paspausti rankas.

Keitėsi šalių prezidentai, keitėsi valstybių politika. Teko girdėti reikalavimus, kad minėtą sutartį Rusija, kaip neva jai nenaudingą, turėtų denonsuoti...

Į vieną, man pasirodžiusią svarbia, mintį atkreipiau dėmesį. Pastebėsiu, kad kurso draugo, vienos partijos vietinio skyriaus lyderio diplomatiškus pastebėjimus, sutampančius su Rytų Aukštaitijos apklaustų senjorų nuomone, išdėstysiu senjorų vartotais aiškesniais žodžiais: vilkaviškiečiai nebeišrinko į Seimą savo partijos lyderio, visada išrenkamo, galima sakyti, nuo nebeatmenamų laikų, todėl, kad jis nebuvo pakankamai nuoširdus. Ir, atsiprašau, melagis. Mes suprantame: nuoširdžiai meluoti sudėtinga. Iš ekranų tvirtina, kad Lietuvoje gyvenimas gerėja, o žmonės to gerėjimo nejaučia, o kai kurių padėtis net blogėja. Bet dėl to premjero melagiu aš vadinti nedrįsčiau, nes maždaug dešimtadaliui šalies gyventojų gyvenimas pagerėjo. Pagerėjo! Nereikia būti istoriku ar ekonomistu, kad suprastum, jog visos krizės, visi socialiniai kataklizmai nuskurdina tik didžiausią dalį žmonių, bet ne visus – likusi turtingoji dalis dar labiau, tiesiog pasakiškai praturtėja. Taigi va su kaltinimais reikia būti atsargiems. O kitas argumentas – neužgyjanti ir drįstu tvirtinti, ilgai neužgysianti žaizda – euro įvedimas: buvo teigiama, kad įvedus eurą niekas, nei produktai, nei paslaugos nepabrangs, na kai kas gal nežymiai, bet apvalinant centus, suprantate, greičiau atpigs, o tikrumoje... Vienas senolis nuo Ignalinos sarkastiškai pastebėjo: nepabrango, kiek anksčiau kainavo litais, tiek dabar kainuoja eurais. Jis manęs kone užsispyręs klausė, kaip dabar buvusį ministrą pirmininką vadinti. Ką aš žinau.  Kam čia svarbu, kaip aš vadinu vieną kitą ministrą, o štai žmonių grupės nuomonė, manau, ne tik man svarbi. Tai va, senjorai tyčiojasi, lyg ir susilygino. Tik pamiršo atlyginimus, uždarbius sulyginti. Tiek daug padaryta, beliko mažmožis: visų gyventojų turėtas lėšas ir atlyginimus padidinkite maždaug tris su puse karto (santykį lito ir euro atsimename), tada išeitų, kad buvo sakyta tiesa. O žmonėms visai nesvarbu, kaip ten valdantieji perstumdo kėdes, kad dabar kitas ministras pirmininkas.

Matote, žmonės nebe viską pamiršta ir per rinkimus prisiminė. Būtų daug kas labai nustebę, jeigu būtų į Seimą išrinkę. Neišrinko! Neišrinko, bet sėdi Seime, todėl, kad ydingas daugelio įsitikinimu, rinkimų į Seimą įstatymas, iš dalies paverčiantis Lietuvos Respublikos parlamentą senelių prieglauda (man atrodo, kad senjorai iš pavydo sugalvojo tokį epitetą, juk ir jiems, šelmiams, norėtųsi minkštoje kėdėje šiltoje vietoje patrūnyti) ir leiskite suabejoti, kad patys prieglaudos seneliai teiktų Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, nes ne tik algirdėlių Vilkaviškyje ir sekančiuose rinkimuose, bet ir kitose vietose panašių, matyt, neišrinks, o šiltose, gerai apmokamose vietose jiems norėsis likti. Ir jiems pasitarnaus dabartinis rinkimų į Seimą įstatymas jeigu ramūnėliai ir sauliukai nesiryš keisti minėto įstatymo.

Ir kiti mūsų premjerai turi žmonių sugalvotus spalvotus epitetus. Gaila, neigiamus. Ką padarysi. Pritiktų prisiminti praskolinusį Lietuvą premjerą. Nežinojome aiškiai tokio, sakytume, išdavikiško poelgio priežasčių, bet buvęs kitas premjeras jas įvardijo: blogėjo bankų, bankininkų reikalai ir reikėjo juos gelbėti. Andriukas juos ir gelbėjo, bet ne savo, savo šeimos ar uošvės turtu – Lietuvos gyventojų skurdinimo sąskaita! Gediminėlio pasisakymą du kartus išklausiau, gal, sakau, būsiu ką negerai nugirdęs, nes supeiktas buvusysis, aš jį pavadinčiau, geradaris, netgi didysis geradaris, šypsosi iš ekranų lyg niekur nieko ir patenkintas tarpsta vienoje brangiausių pasaulyje senelių prieglaudoje. Malonus skaitytojau, pats žinote pavardėmis, kiek nebuvo išrinktų, nes kai kurie tiesiog triuškinančiai pralaimėjo vienmandatėse rinkimų apygardose, bet vis tiek atsidūrė šalies parlamente. Girdime kitais klausimais gana drąsių kai kurių Seimo narių pasisakymus. Gal kas nors iš jų išdrįs pasiūlyti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą.

                                                        ***               

Galima pateikti ir daugiau kurso istorikų, mano supratimu, dėmesio vertų minčių, tačiau pasakojimą apie juos baigsiu kolegų mokyto Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studento Arvydo Kavaliausko pastebėjimu: „ir sunkiu laikmečiu Lietuvoje užaugo ne tik darbščių, bet ir įdomių žmonių, sugebančių neverčiant priversti mąstyti tiesos, melo ir paslapčių pilname pasaulyje. Gal ir nelengvai dauguma besiverčiantys, bet patys besitvarkantys savo gyvenimą, tikintys gyvenimu. Didžiuojuosi jais.“ Papildykime jauną vyrą: anksčiau nebuvo galima ieškoti, bet būtina surasti, dabar galima ieškoti, bet surasti nebūtina. Ko? To, ko kiekvienas žmogus neieškodamas ieškai. Ir gyveni, tik ne visada surandi. O gal... Svarbu, žinai...

Visi Lietuvos žmonės kaip mokėdami, galėdami ir išgalėdami, suprasdami ir sugebėdami kūrė ir kuria naują Lietuvą kartu. Ir nesvarbu ar gyvena didmiestyje, bažnytkaimyje ar kaime, kokio išsilavinimo, tikėjimo ar tautybės esi – mes Lietuvos Respublikos piliečiai.

Jekaterina Kuznecova išaugo sentikių šeimoje ne tik vaizdingos Šiaurės Rytų  Aukštaitijos prieglobstyje, bet ir gerų žmonių apsuptyje. Jos protėviai po Nikono reformos nuo persekiojimų bėgo iš carinės Rusijos į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Ponia Jekaterina  Kuznecova Abramova straipsnio autoriui parašė: „Seneliai daug pasakojo apie lietuvių geranoriškumą. Nuo mažumės buvau mokoma pagarbos ir dėkingumo Lietuvai, priglaudusiai mūsų protėvius. Mano vyras Vladimiras, jo protėviai irgi nuo persekiojimų bėgo į Lietuvą. Mes abu labai norėjome, kad Degučių krašto sentikių istorija būtų prikelta iš užmaršties. Labai norėjome atkurti caro valdžios uždraustą Degučių sentikių religinę bendruomenę, pastatyti sentikių maldos namus, sutvarkyti apleistas Degučių sentikių kapinaites. Kitaip gyventi neturėjome prasmės. Labai norėjome viską spėti padaryti, nes mūsų gyvenimo laikrodis jau senokai skaičiuoja bėgančius metus.“

Įgijusi pedagogo išsilavinimą jaunoji specialistė Jekaterina dirbo vienoje Visagino (anksčiau Sniečkaus) rusakalbėje vidurinėje mokykloje. Dirbti su iš plačios Sąjungos į atominio objekto statybą suvažiavusių įvairių pažiūrų, konfesijų, išsilavinimo tėvų vaikais nebuvo paprasta. Vaikus mokino gimtosios rusų kalbos. Rusakalbėje energetikų gyvenvietėje labai trūko specialistų, mokančių lietuvių kalbą, mokyklose trūko lietuvių kalbos mokytojų. Mokytoja Jekaterina gerai mokėjo lietuvių kalbą. Ji pradėjo kitataučių vaikus mokyti lietuvių kalbos. Pirmosios lietuvių kalbos pamokos jaunai mokytojai įsiminė. Prieš pamokas mokiniams išdalintus lietuvių kalbos vadovėlius, po pamokų mokytoja rasdavo sumestus į šiukšlių dėžes. Su skaudančia širdimi vadovėlius rinko iš šiukšlių dėžių, juos tvarkydavo ir vėl  dalindavo  mokiniams, kantriai aiškino, mokino. Rusakalbėje mokykloje maždaug pusė buvo ne rusų, o kitų tautybių vaikai. Jai visi mokiniai buvo lygūs, visiems buvo atidi, maloni, švelni.

                      Pedagogė prisimena, kad tarybiniu laikotarpiu energetikų gyvenvietėje buvo žinomas  daugumos gyventojų  atsainus požiūris į lietuvių kalbą, į pačius lietuvius. Mokytoja Abramova aiškino vaikams ir jų tėveliams, kad gyvendami Lietuvoje turime visi mokėti lietuvių kalbą. Kalba būtina vieni kitų supratimui, susikalbėjimui, tai svarbiausias gyventojų bendravimo įrankis. Žmogus turi suprasti aplinkinius, o jį turi suprasti aplinkiniai. Didėjant susikalbėjimui, plečiantis supratimui, žmogus labiau supranta ir pats save. Žmogus bendravimu praturtėja, susimąsto, pradeda ieškoti savo gyvenimo prasmės.

                      Mokytojai Jekaterinai gyvenime pasisekė surasti bendramintį mylintį žmogų. Sukūrė darnią, gražią šeimą, susilaukė atžalos, kurią be galo mylėjo. Po šeimą ištikusios tragedijos, sulaukę užtarnauto poilsio, Jekaterina ir Vladimiras Abramovai galvojo kaip prasmingai nugyventi likimo skirtus likusius metus, nesulaikomai nusinešamus negailestingo laiko. Pardavė savo sodybą ir nusprendė turimus pinigus ir savo jėgas skirti kilniam tikslui – atstatyti prieš 165 metus caro valdžios uždarytus Degučių sentikių maldos namus, sutvarkyti nykstančias sentikių kapinaites, kuriose ilsisi jų mylimas sūnus. Motinos ir tėvo begalinė meilė, tikinčiųjų malda leido pamatyti švytėjimą – reginį, liudijantį suprastą prasmę.

                      Ponia Jekaterina viename Leningrado archyve skaitė svarbų sentikių istorijos šaltinį „Degučių metraštis“. Jame rašoma apie žmones, gyvenusius Degučiuose – sentikių religiniame ir kultūriniame centre.  Nuo XVIII amžiaus pradžios iki XIX amžiaus pirmosios pusės Degučiuose vyko intensyvi Lietuvos sentikių bendruomenių veikla: buvo tapomos ikonos, spausdinama religinė literatūra, vykdomas švietėjiškas darbas. Čia buvo vienuolynas, maldos namai.

                      Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais ypatingo dėmesio susilaukė sentikių dvasinis tėvas Titas Tanajevas, kuriam buvo suteiktas „Lietuvos ir Kurliandijos bendrojo ganytojo“ titulas. Jis 1778 m. pastatė pirmąją cerkvę. Paskui iškilo dar dvi cerkvės. Savo maldos namuose sentikiai meldėsi iki 1851 metų, kai caro valdžios potvarkiu buvo likviduota Degučių sentikių religinė bendruomenė. Buvo sentikiams uždrausta melstis savo maldos namuose.

                      Degučių sentikių bendruomenės klestėjimo laikai jau seniai praėjo. Nuo cerkvių nieko nebeliko, sunyko kapinaitės. 2004 m. žiemą siautėjusi audra dar labiau sudarkė jau nykstančią Degučių sentikių koplyčią ir apleistas kapinaites. Žmonėms buvo skaudu matyti  laiko ir stichijos nuniokotas vertybes. Žmonės sujudo. 2006 09 12 buvo įkurta bendruomenė ,,Degučių rimtis“. Sentikiams rusams į pagalbą atėjo katalikai lietuviai. Degučių sentikių kapinėse prasidėjo dideli jų tvarkymo, paminklų restauravimo, koplyčios atstatymo ir aukų rinkimo darbai. Anot ponios Jekaterinos, visiškai nesvarbu, kad vieno žmogaus aukota pinigų suma yra mažesnė, o  kito didesnė – svarbu tai, kad žmonės supranta, jog nuo jų priklauso pradėto darbo sėkmė.

                      2014 metais buvusių cerkvių vietoje bendruomenė pastatė Paminklinį kryžių. Į kryžiaus   šventinimo šventę sulaukėme svečių iš 10 pasaulio šalių.  2016 10 16 Degučiuose įvyko  Degučių sentikių religinės bendruomenės steigiamasis susirinkimas, kuriame buvo nutarta  atkurti likviduotą Degučių sentikių religinę bendruomenę.

                      Bendruomenės ,,Degučių rimtis“vadovė Jekaterina Abramova, pabrėždama lietuviu supratimą ir geranoriškumą, pasakoja: „Degučių sentikių kapinaičių tvarkymo darbai irgi susilaukė lietuvių katalikų pritarimo ir pagalbos. Degučių krašto sentikiai gali didžiuotis savo istorija, džiaugtis lietuvių tolerancija ir supratimu, lydėjusiu juos Lietuvoje nuo amžių glūdumos. Sentikių gyvenimas Lietuvoje - akivaizdus sėkmingos integracijos į Lietuvos, kultūrą, ekonominį ir politinį gyvenimą pavyzdys. Manome, kad jie puikiai suvokė ne tik savo tautos gyvenimo Lietuvoje ypatumus, bet ir sugebėjo išsaugoti savojo tikėjimo dvasinį pradą, surado sąlyčio taškų su kultūra ir istorija tautos, globojusios, saugojusios nuo persekiojimų už tikėjimą.”

                      Laikui bėgant daug kas pasikeitė Degučiuose: nėra ne tik senųjų maldos namų, nėra ir buvusio vienuolyno, tačiau yra žmonių, norinčių išsaugoti ir tęsti sentikių istoriją Šiaurės Rytų Aukštaitijoje.„Netgi sentikių kulinarinį paveldą norime išlaikyti autentišką ir todėl pagal senąją tradiciją po pamaldų vėl visi susėdame prie bendro vaišių stalo ir valgome išmanių šeimininkių, kurios dar prisimena ir moka tradicinio valgio paruošimo paslaptis, pagamintus patiekalus“, – sakė ponia Jekaterina.

                      Kai šiltą gražų rugpjūčiošeštadienio vakarą vėl kalbėjausi su ponia Jekaterina Abramova,  ji su vyru buvo ką tik grįžę iš statomų maldos namų, kuriuos dažė, gražino. Pasidžiaugė, jog darbai eina į pabaigą ir pabrėžė, kad tai visos sentikių bendruomenės nuopelnas, prasmingas darbas, prie kurio prisidėjo ir kitų tikėjimų apylinkių gyventojai.

                      Sentikių maldos namuose vienas svarbiausių simbolių yra ikonos. Turi jau tikinčiųjų padovanotų, gal bus dar nutapytų. Apskritai sentikių  tikėjime ikonai skiriama labai svarbi vieta. Pasak tikinčiųjų, sakyti kad ikona yra tapoma – nėra tikslu, nes ikonas rašo ir tai liudija žmonėse išlikęs posakis ,,parašyti ikoną“. Pasirodo, kad tik mokėti gražiai piešti, tapyti – yra maža. Kiekvienas ikonos rašytojas /tapytojas/ yra pašventinamas ir tik po to gali imtis sakralinio darbo.

                      Bendruomenės ,,Degučių rimtis“vadovė Jekaterina Abramova džiaugėsi, kad žmonės nepabūgo sunkaus fizinio darbo, nelaukė galimų geresnių ir turtingesnių laikų, o savo gyvenimo prasmės suvokimą neatidėliodami įgyvendina. Vadovės teigimu, sentikius džiugina Zarasųrajono savivaldybės vadovų gebėjimas išgirsti sentikių problemas ir padėti konkrečiais darbais. Šilti žodžiai išsakyti Degučių seniūnui Jonui Šileikiui, kitiems seniūnijos žmonėms už sentikių rūpesčių supratimą ir ištiesiamą pagalbos ranką.

                      Ponia Jekaterina tęsia:  „Esame labai dėkingi Lietuvos Respublikos Vyriausybei už dėmesį sentikių istoriniam paveldui. Smagu, kad sostinėje puikiai žino Lietuvos tautų istorijos puslapius ir stengiasi juos įamžinti. Esame dėkingi ir Lietuvos nacionalinės televizijos ,,Kultūros“  kanalo kūrybinei grupei, laidos ,,Krikščionio žodis“ rengėjams bei kitiems, neabejingiems Lietuvos valstybės žmonių dvasiniam  gyvenimui.”

                      Religinės bendruomenės Degučiuose nėra kažkokie uždari konfesiniai vienetai. Jos  bendrauja  su Lietuvos sentikiais bei kitų konfesijų žmonėmis.  Pas juos lankosi ne tik sentikiai iš Daugpilio ar Rygos, bet ir iš kitų vietų – ne tik iš kaimynių, bet ir iš tolimų valstybių. Patys, pagal galimybes, taip pat keliauja.

                      Ponia JekaterinaAbramova su pasididžiavimu rodo atsiųstą bendruomenei ,,Degučių rimtis“  labai svarbų ir prasmingą dokumentą – šių metų vasarą bendruomenė sulaukė Lietuvos Respublikos Prezidentės dėmesio: ,,Mieli Lietuvos žmonės, AČIŪ, kad kuriate Lietuvą kartu. D. Grybauskaitė”.

Po įvairius Lietuvos kampelius pasklidę Vilniaus universiteto minimo kurso istorikai, su kitais absolventais, su visais geros valios šalies  žmonėmis, pergyvena dėl krašte pasitaikančių negerovių ir džiaugiasi gražėjančia Lietuva, pasitinkančia artėjantį garbingą Lietuvos Valstybės jubiliejų.                                                

 

 

Atgal