VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

11.21.Paminklai prie Zalavo

Rimantas Giliauskas

Rūškaną 2017 metų liepos dieną kelyje Švenčionys-Pabradė niekuo nepažymėtu keleliu pasukome į mišką prie Zalavo, Švenčionių rajone. Vieta graži, pušynai, teka upelė Mera, kuri netrukus įpuola Žeimenos glėbin. Stovi šiuolaikiškai sutvarkyta sodyba, kuri, deja, parduodama - apie tai skelbia popieriaus lakštas ant tvoros.

Čia pat paminklas broliams Pilsudskiams. Aplinkui skaldytų akmenų krūvos ir įvairiausios statybinės medžiagos.

Tačiau einant toliau prasideda keistenybės: baltai - raudona spalvomis ryškiai nudažyta tvora aptvertas medis, tos pačios spalvos medžiagos atraižos ir greta didžiulis akmuo su ištisai lenkiškais ir keturiomis eilutėmis lietuviškais užrašais. Didelė aikštė su išlikusiomis gėlių žymėmis, pagal vieną aikštės kraštą apie 20 juodo akmens ne žemų paminklų su vien lenkiškais užrašais.

Maniau, kad taip neturėtų būti. Juk lietuvių kalbos įstatyme parašyta, kad tautinės mažumos, greta valstybinės, gali įrašus Lietuvoje daryti ir joms prieinama kalba. Tačiau yra žodžiai - „greta valstybinės kalbos...“

Kadangi minėtų paminklų statybos apimtis nėra maža, raštu kreipiausi į Prezidentūrą, Vyriausybę, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Lietuvių kalbos inspekciją ir net laikraštį „Lietuvos aidas“, bandydamas suvokti, kas gi čia, Lietuvos Respublikos teritorijoje, užsiima negerais dalykais. Adresatams pridėjau po keletą atvaizdų iš statybos objekto.

Na, inspekcija gana greitai pareiškė, kad „konkrečiu atveju Valstybinės kalbos įstatymas nėra pažeistas. Valstybinė kalbos inspekcija yra valstybinė, bet nepolitinė institucija, todėl pagal savo kompetenciją neturi teisės drausti ar nurodyti, kokios konkrečių asmenų pavardės gali būti rašomos paminkliniuose užrašuose, taip pat, kur ir kada gali būti keliamos kitų šalių vėliavos“. Matomai neįžvelgė, kad daugelis įrašų vien lankų kalba. Komisija kiek atsargiau atsakė, kad ‘‘Kalbos komisijai nesuteikti įgaliojimai interpretuoti Valstybinės kalbos įstatymą, todėl galime pateikti tik įstatymo nuostatas... Reikia pripažinti, kad užrašų kitomis kalbomis teisinis reglamentavimas nėra visai aiškus, todėl klausimų kyla nuolat. Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte numatytas tikslesnis reglamentavimas, tačiau šis projektas Seime niekaip netampa įstatymu“. Jeigu problemų šiuo reikalu „kyla nuolat“, tai kaip gali kontroliuoti ir reguliuoti valstybinę kalbą inspekcija ir komisija?

Paminklai prie Zalavo neatitinka Lietuvoje galiojančių įstatymų

Iš kitų adresatų, išskyrus laikraštį, atsakymo nesulaukiau, matomai valstybinė lietuvių kalba pirmiesiems asmenims, į kuriuos buvo kreiptasi, ne labai rūpi. Arba tokia bendravimo su liaudimi praktika. Tiesa, skambino Prezidentūros vidaus politikos patarėjas, tačiau pakalbėjome, pasakėme savo nuomonę daugeliu valstybės reikalų ir tuo viskas baigėsi.

Rugpjūčio pabaigoje klausiau Seimo pirmininko, kodėl Seime nedaroma, kad valstybinės kalbos įstatymas taptų aiškios redakcijos teisiniu aktu. Tačiau atsakymo ir iš jo negavau. Apie visą šią istoriją taipogi žino besikurianti asociacija „Talka kalbai ir tautai“ , Vilniaus Forumas,kai kurie Vyriausybės atstovai apskrityse. Vienas jų net pareiškė, kad „yra daroma viskas, kas įmanoma, dirbama iš visų jėgų“. Tačiau mėnesiai bėga, o šie valstybinės reikšmės reikalai prie Zalavo, atrodo, nesikeičia.

Mūsų išlikimo viena svarbiausių sąlygų - kalba. Bet jeigu valstybėje yra asmenų to nežinančių arba nenorinčių žinoti, tai šį reiškinį privalo sureguliuoti valstybės institucijos. Bet jeigu kai kurios taipogi nežino, ką reiškia įstatymo žodžiai „greta valstybinės kalbos“, tai būtina joms priminti, kad dvikalbystės vietose žodžių santykis, manau, turėtų būti vienas prie vieno, o ne kaip Zalave - 170 žodžių lenkiškai ir tik 24 - valstybine lietuvių kalba.

O paminklų statybą prie Zalavo (gal ir kitur Lietuvoje) reikalinga stabdyti iki jie neatitiks Lietuvos valstybėje galiojančių ir patobulintų įstatymų.

 

Atgal