VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

12.09. Audros priverčia ąžuolus leisti gilesnes šaknis

Prof. Ona Voverienė

Kiekvienas žmogus yra savo vietoje...

Tik stiprieji renkasi ją patys, o silpnuosius ir svyruojančius rikiuoja kiti.

Petras Girdzijauskas

Politinių kalinių ir tremtinių knygų biblioteka pasipildė nauju leidiniu -Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nario Petro Girdzijausko – Pauliaus Vyturio knyga „Dialogai su Viešpačiu ir šėtonu“ (V., 2012). Prieš ją buvo „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“ (Kaunas, 2009); per šimtas straipsnių viešojoje Lietuvos spaudoje ir knygose: A.Miškinis „Sulaužyti kryžiai“ (V., 1989); „Profesorius Juozas Tonkūnas“ (V., 1993); prisiminimai, apybraižos, bendražygių biografijos „Laisvės kovų archyve“ (Nr. 19, 24, 25, 26, 27,30,32, 40).

Petras Girdzijauskas

Matyt, ne už kalnų laikas, kai šios pasklidusios įvairiuose leidiniuose publikacijos atras savo vietą po vienu „stogu“ dar vienoje Petro Girdzijausko knygoje.

Tai – autobiografinio pobūdžio knyga, kaip ir daugelio politinių kalinių memuarai – aprašoma autoriaus šeima, gyvenamoji aplinka, mokymosi metai, rusų, vokiečių, vėl rusų okupacijos, giminių ir kaimynų likimai okupacijų metais, jaunimo pasaulėjautos formavimasis, įsijungimas į rezistenciją,NKVD rūsiai, tardymai, teismai, kalėjimai, „kryžiaus keliai“, ieškant vietos po okupacine „saule“ jau Lietuvoje; sovietinės okupacijos dešimtmečiai, Tautos atgimimas ir prisikėlimas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, sovietinės valdžios atkūrimas jau Nepriklausomoje Lietuvoje ir t.t.

Tačiau Petro Girdzijausko atsiminimai iš viso šios literatūros srauto išsiskiria jo pasakojimo pakylėjimu iš buities lygmens į BŪTIES lygmenį, giliu žvilgsniu į žmogaus asmenybę, į jo elgesį ekstremaliomis sąlygomis, kai reikia spręsti lygtį – būti ar nebūti, mąstyti apie sprendimo rezultatus ne tik sau, bet visų pirma savo tautai ir savo valstybei. Knygos autorius sukoncentruoja dėmesį į išdavystę, kaip žmogaus nuopolio dugną. Autoriaus gimtinė Vadžgiris rusų okupacijų metais tapo pačiu baisiausiu išdavystės dugnu: čia buvo išduotas ir pasmerktas mirčiai ketvirtasis Lietuvos Prezidentas, čia partizanų štabo viršininkas išdavė kelias dešimtis jo vadovautų partizanų, jaunų kaimo artojėlių, pasmerkdamas juos mirčiai, čia mokytojai išdavinėjo enkavedistams savo mokinius, ir brolis- brolį. Nežinojau, kad Lietuvoje pokario metais buvo vieta mano gimtajame karšte, baisesnė už Dantės pragarą. Išlikti tokiame pragare Žmogumi – tai jau žygdarbis. Tačiau knygos autorius tuo visiškai nesididžiuoja, visas knygos tekstas, tarsi alsuoja mintimi ąžuolai vėtrose priversti leisti gilesnes šaknis.

Knygą sudaro pratarmė ir keli jos skyriai: „Tėvas Jonas“, „Šimkaičių progimnazija Vadžgiryje“.

„Motina Rozalija“, „Strujus (Senelis)“, „Paskutinė Kęstutėnų užduotis“, „Motina Elena“, „Dialogai

su Viešpačiu ir šėtonu“, „Dubravlago įsčiose“, „Dialogai su profesoriais ir NKVD“, „Statybos rajonas – „Geroji Viltis“, „Sukaktuvinis laiškas“, „Viltė“, „Homo sovieticus visuomenė ir okupacinių budelių ilgesys“, „Sugrįžimas jaunystėn“, „Akistata“ ir priedai.

Gyvenimas, kuris mokė ir grūdino

Knygos autorius gimė 1932 m. lapkričio 10 dieną Budzgeniškių kaime Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje vidutinių ūkininkų Jono ir Elenos Girdzijauskų šeimoje. Jis buvo antrasis sūnus po brolio Vytauto. (g. 1930) Po jo dar gimė 4 broliai.- Jonas, Stasys, Gediminas ir Bronius. Mokėsi Vadžgirio pradžios mokykloje, po jos – Eržvilko progimnazijoje. Tėvas Jonas Girdzijauskas, carinės Rusijos rekrūtas ir Pirmojo pasaulinio karo dalyvis buvo kaimo šviesuolis, kurio namuose nuolat buvo pilna žmonių , atėjusių tai plaukų apsikirpti, tai ilgų ir įdomių tėvo pasakojimų apie Pirmąjį pasaulinį karą ir jo dalyvavimą jame paklausyti. Jono Girdzijausko nuostata buvo, kad bolševikai, patys praradę tikėjimą ir vertę jį prarasti kitus savo bendražygius, tapo piktadariais ir nusikaltėliais vėliau ir patys vadžgiriškiai įsitikino, kad bolševikai melagiai ir sukčiai; jais tikėti ir pasitikėti negalima (Ten pat, p. 31).. Mama Elena ir močiutė vaikus mokė tikėjimo tiesų ir bendražmogiškųjų vertybių – pareigos jausmo, meilės Tėvynei, gražaus elgesio. Knygos autorius savo santykį su Dievu paaiškino knygos epigrafe taip: „Viešpats man pagelbėjo, kai vilties nelikdavo. – Atstok, Šėtone, - tardavo jis. Aš vėl atsitiesdavau“.

Gi Šėtonu įvardinti knygoje Stalinas ir Hitleris, knygos viršelyje pavaizduoti „valetu“, kaip lygiaverčiai šėtonai – raudonas ir rudas – savo ideologijomis ir kruvinais darbais.

Anksti vaikystėje Petrui teko patirti pirmąsias gyvenimo audras. 1941 metų birželį okupantai į Sibirą ištrėmė Vadžgirio pradinės mokyklos vedėją S. Galbuogo šeimą. Jo žmona Monika Bakšytė -Galbuogienė buvo vyriausia Petro motinos sesuo, Vadžgirio pradinės mokyklos viena geriausių mokytojų. Visai Girdzijauskų šeimai tai buvo skaudus smūgis, juolab, kai iš Sibiro ateidavo tremtinės laiškai, pilni kančios apie jos gyvenimą Sibire. Motinos ašaros ir skausmas vaikui giliai įsirėžė į širdį. Vėliau pasiekė Vadžgirį žinios apie nukankintuosius Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Būdavonėje, Vilkaviškio apskrityje ir kitas besitraukiančios rusų armijos piktadarybes Lietuvoje.

Vokiečių okupacijos metais šeimą krėtė siaubas dėl žydų žudymo Lietuvoje. Ir ne tik žydų, bet ir

komunistų ir komjaunuolių, tokiais tapusių pirmosios rusų okupacijos metais, šaudymas, o taip pa nepartinių vaikinukų ir mergaičių gaudymas ir vežimas į Reichą darbams. Artėjant rusų frontui, kai Vadžgiris atsidūrė vokiškoje pafrontės zonoje, į Girdzijauskų šeimą tuntais plūdo giminaičiai ir pažįstami, bėgantys iš Lietuvos į Vakarus nuo vėl artėjančio bolševikinio maro. Kartais prie Girdzijauskų stalo sėsdavo iki keturiadešimt „burnų“. Visiems čia užteko ir duonos, ir pieno, šilumos, supratingumo ir atjautos. Girdzijauskų šeimoje slėpėsi nuo vokiečių žandarų akies 4 jaunuoliai; jų pagrindinis maitintojas buvo šešiametis Vytukas, nešdavęs jiems mamos pagamintą maistą į slėptuvę. Grįžus enkavedistams į Lietuvą vienas iš šių jaunuolių tapo Lydžio rinktinės partizanu ir žuvo 1945 metais.

Antroji rusų okupacija Vadžgiryje prasidėjo žudynėmis. 1945 metų pačioje pradžioje buvo suimtas Vadžgirio progimnazijos (bolševikų pavadintos Šimkaičių progimnazija) kūno kultūros ir vokiečių kalbos mokytojas Vytautas Steponaitis, tada mokytojavęs Eržvilko gimnazijoje. Čekistai mokytoją tardė ir be teismo išsiuntė į Pečioros-Vorkutos lagerius. Ten buvo kalinamas, be kaltės kaltas Pečioros-Vorkutos geležinkelio statytojas, iki pat 1948 metų. Išliko gyvas. Grįžo į Lietuvą 1948 metais. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę parašė knygą „Laisvės kovų aukos Žemaitijoje“, kurioje įvardinti 2 500 žuvusių nuo enkavedistų represijų žemaičių. 1945 m. rudenį čekistas pašovė ir šautuvo buože užmušė Vytauto bendraklasį Antanuką Riaubą. Kitas jo bendraklasis Gediminas Žilaitis, nenorėdamas eiti į svetimą kariuomenę ir kariauti svetimų karų, pasitraukė į mišką. Tapo Lydžio rinktinės, pirmos kuopos Gintaro būrio partizanu „Mėnuliu“. 1947 metų rudenį, mūšyje su NKVD kariuomene, žuvo Butkaičių kaime. Jo kūnas buvo išniekintas prie Šimkaičių stribyno. Mokytojas Juozas Mečinskas, mokytojavęs Vadžgirio progimnazijoje ir palaikęs ryšius su Lydžio rinktinės partizanais buvo suimtas 1946 metais, nuteistas 10 metų katorgos, po šios dar 5 metams tremties, į Lietuvą grįžo tik 1978 metais. Jonas Bačiulis, 1945-1948 metais Vadžgirio progimnazijos direktorius, buvo suimtas 1949 metais ir apkaltintas bendradarbiavimu LLKS Kęstučio apygardos vadu H. Danilevičiumi-Vidmantu, nes globojo žuvusiųjų partizanų šeimas ir rėmė finansiškai partizanų judėjimą. Žiauriai tardytas Raseinių kalėjime. Nuteistas 10 metų. Intos lageriuose. Grįžo į Lietuvą po sužalojimų per tardymus – neįgalus 1956 metų liepos mėnesį. 1952 metų kovo mėnesį buvo suimta Vadžgirio progimnazijos istorijos mokytoja Adolfina Dimšaitė, palaikiusi ryšį su LLKS Kęstučio apygardos rinktinės vadu Rolandu - Pranu Narbutu. Ją nuteisė 25 metams katorgos, kalinimo laikas vėliau buvo sumažintas iki 10 metų. Tačiau Pranas Narbutas, vienos NKVD akcijos metu buvo MGB suimtas ir tapo MGB agentu Vaidila. Neva, siekdamas iš nelaisvės išvaduoti savo sužadėtinę A.Dimšaitę, jis išdavė Ketvirtąjį Lietuvos Prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą, pasmerkė jį mirčiai. Kai A. Dimšaitė grįžo 1954 metais iš įkalinimo vietos, išdavikas jau buvo vedęs kitą, Vadžgirio progimnazijos mokytoją MGB agentę Stefą Andriuškevičiūtę-Nėrį. Vadžgirio progimnazijos direktorius Izidorius Šimkus, niekieno neverčiamas, į MGB gniaužtus įdavė savo mokinius Eugenijų Ignatavičių, Albiną Stoškų, Algį Stankaitį. Mokytojas J. Toliušis, MGB agentas Oriol, sekė ir išdavė daug partizanų. Jo MGB slapyvardis kartojosi daugelyje politinių kalinių memuarų Ypatingajame KGB archyve daugelyje bylų yra jo pranešimai NKVD ir MGB. Tokio pat sukirpimo buvo ir mokytojas, turėjęs slapyvardį Kliuč. Šie išdavikai mokytojai buvo gerai įsisavinę čekistinę ideologiją, pačių čekistų vadinamą „rusų kultūra“. Ją knygoje atskleidė NKVD generolas Mažirin, atsiųstas į Lietuvą po Čečėnijos sunaikinimo. Kartą eidamas į miško „šukavimo“ operaciją, jis mokė jauną lietuviuką NKVD leitenentuką čekistinės kultūros, kurią skelbėsi atnešę į Lietuvą, kartu su šlykščiais keiksmažodžiais, iki šiol dar naudojamais nepraustaburnio jaunimo. O ta „kultūra“ - tai beatodairiškas teroras nukariautose valstybėse, apgaulė, patyčios, moterų prievartavimas ir atviras plėšikavimas. Pasirodo, kad gen. Mažirin yra tas pats NKVD majoras Močalovas, Tauragės NKVD viršininkas, kuris tardydamas mušė ir prievartavo, prievartavo ir mušė ketvirtos klasės gimnazistę Onutę Preilauskaitę. Ją nukankino. Stribas Gramaila, kartu su savo sėbrais prie jos kūno pririšo akmeninį antkapį, jį išrovę iš kapų, ir nukankintosios mergaitės kūną paskandino ežere. Kai kūnas kažkokiu būdu buvo atrastas ir kilo triukšmas, NKVD viršininką Močalovą, neva „dėl liaudies akių – nuteisė aukščiausia bausme, o per kitas duris išleido ir dar paaukštinę į pulkininkus. Bet majoro Močalovo neliko – atsirado pulk. Mažirin“ (Paulius Vyturys. Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu. – V., 2012, p.103), o dabar - jis jau ir NKVD generolas. „Matai, mūsų tikslai Lietuvoje, tie patys, kaip ir Čečėnijoj – Lietuva be lietuvių, todėl aš ir esu Maskvos specialus įgaliotinis jūsų apskričiai, kad tuos tikslus padėčiau įkūnyti“ (Ten pat, p. 103). Čekistinės kultūros realizavimo viršūne generolas įvardijo Nachmaną Dušanskį, kurį valdžia „už kelias dešimtis kur kas išmaningesnių „čekistinių kultūrinių“ variacijų tik pabarė“ (Ten pat) – „Čekistas neturi nei tautybės, nei tikybos, nei lyties, nei gailesčio, nei jausmo. Jo tikslai žudyti ir naikinti visa, ką sutinka savo kelyje. Ten, kur praėjo čekistai nelieka akmens ant akmens, neturi augti žolė. Išnyksta kaimai ir miestai, o kaip minėjau, ir tautos...“ (Ten pat, p. 104). Operacijos, kuriai vadovavo generolas, metu buvo enkavedistų apsupti ir nukauti 11 partizanų, tarp jų trys Motinos Rozalijos sūnūs – Aras, Vėjas ir Jurgutis. Visų nukautųjų partizanų kūnai buvo numesti Ežvilko aikštėje. O generolas Mažirin, pasikvietęs savo tautietes komjaunuoles Katią ir Mašą Matuševaites, jas gerokai nugirdęs, įsakė su aukštakulniais šokti ant nužudytųjų partizanų krūtinių. O jis pats su būriu girtų enkavedistų toje orgijoje traukė „kalinką“.(Ten pat, p.118,119). Ar Jums ta orgija neprimena mūsiškius dabartinius čekistus, nužudžiusius dorą saugumo karininką Vytautą Pociūną, ir žurnalistę, jį šlykščiai apšmeižusią po žūties?

Per didįjį trėmimą, 1948 m. gegužės 22 d., kai iš Lietuvos buvo ištremta per 40 tūkstančių, šviesiausių ir patriotiškiausių Tautos žmonių, tarp jų buvo ištremta ir Vytauto bendraklasės Onutės Lapšaitytės iš Antonovkos kaimo šeima. Minėta mokytojų Galbuogių šeima; eigulio Petravičiaus žmona su vaikučiais, Liekių, Dielkų, Lukošių, Stankų, Eičių šeimos Dori vadžgiriečiai tada kalbėjo: „Atitvėrę durtuvais, jie vežė iš mūsų tarpo mūsų sąžinės, mūsų pačių dalį“ (Ten pat, p. 34).

Visai tai jautrus vaikinukas giliai dėjosi į širdį. Baigęs Vadžgirio progimnaziją Petras Girdzijauskas 1948 metais įstojo į Eržvilko gimnaziją. Buvęs gimnazijos direktorius H. Danilevičius tapo partizanų Kęstučio apygardos vadu Vidmantu. Tos apygardos Savanorio rinktinės vadu tapo Matas (Jonas Žemaitis), vėliau išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu, turėjęs slapyvardį Tylius, vėliau Vytautas. Šios apygardos pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas“, kurio korespondentu buvo tais metais pradėjęs direktoriauti Eržvilko gimnazijoje Vincas Ulevičius (Stasys Jarmala). Jo iniciatyva Eržvilko gimnazijoje buvo pradėti leisti moksleivių pogrindiniai leidinukai „Atžalynas“ ir „Varpas“ Į jo leidybą buvo įtraukti ir gimnazistai, tarp jų ir Petras Girdzijauskas. Vėliau Stasys Jarmala tapo Kęstučio apygardos štabo nariu. Ir kai Eržvilke iškildavo rimtas reikalas arba, kai pasklisdavo žinia, kad NKVD su stribais ruošiasi miškų „šukavimo“ operacijai, patriotiškai nusiteikę mokytojai pasiųsdavo ryšininkais moksleivius. Taip ir Petras įsijungė į Lydžio rinktinės veiklą, davė partizano priesaiką ir gavo slapyvardį „Švirinas“.

1949 metų pavasarį, šešiolikmetis Vytautas Girdzijauskas buvo suimtas ir nuteistas 5 metams katorgos už dalyvavimą pogrindžio spaudoje ir jos platinimą. Buvo kalinamas Raseinių kalėjime, vėliau pervežtas į Kauno NKVD kalėjimą. Čia tuo metu kalėjo daug moksleivių ir studentų. Dauguma jų, kaip aršūs sovietinio režimo priešai, buvo išvežti kalėti į griežtojo režimo lagerius Mordovijoje – Dubravlagą.

Dubravlage tuo metu kalėjo žymiausi to meto Lietuvos žmonės: buvęs nepriklausomos Lietuvos žėmės ūkio rektorius prof. Tonkūnas, poetas Antanas Miškinis, Lietuvos laisvės kovotojai Aidas Paulaitis, Edvardas Burokas, kun. Alfonsas Svarinskas, operos solistas Antanas Kučingis. Netikėtai Dubravlagas, prof. Tonkūno iniciatyva, tapo Lietuvos patriotinio jaunimo pirmuoju „universitetu“. Po sunkaus darbo ir sovietinių švenčių dienomis „studentai“ mokėsi anglų kalbos (žymus anglistas Geniušas pirmuosius anglų kalbos įgūdžius gavo ir ją puikiai išmoko, kaip tik čia, Dubravlage), Lietuvos istorijos ir filosofijos ( šešiolikmetis to „universiteto“ „studentas“ Napalys Kitkauskas tapo

Lietuvos architektūros vienu žymiausių istoriku, Vilniaus pilių restauratoriumi)

Mirus Stalinui Petras Girdzijauskas iš lagerio buvo paleistas, apsigyveno Raseiniuose, čia baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus statybos technikumą ir jį baigė 1957 metais. Pagal paskyrimą dirbo Vilniaus statybos treste. Svajojo baigti aukštąjį mokslą. Vilniuje jis sutiko savo buvusį klasioką Viktorą Petkų, kuris kažkokiu būdu buvo sukaupęs gražią Lietuvos emigrantų – Bernardo Brazdžionio, Nelės Mazalaitės ir kitų autorių – kūrinių bibliotekėlę, rankraštinį poeto Antano Miškinio psalmių variantą ir t.t. Kazimieras Skebėra buvo neoficialus šios bibliotekėlės bibliotekininkas ir skolininkus užsirašydavo. Šie užrašiukai kažkokiu būdu pateko į Vilniaus KGB rankas ir visi skaitytojai, tarp jų ir Petras Girdzijauskas, buvo padaryti nusikaltėliais, įį kartą buržuazinės literatūros platintojais. Petras Girdzijauskas vėl atsidūrė Dubravlage. Į Lietuvą grįžo tik 1960 metais. Grįžo į savo darbovietę. Tęsdamas tradiciją, paveldėtą iš tėvo, visur ir visada, kur tik galėjo padėdavo grįžtantiems į Lietuvą politiniams kaliniams ir tremtiniams. Dirbdamas 1968 metais baigė KPI Vilniaus filialo Statybos fakultetą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Sukūrė šeimą, užaugino du vaikus – dukrą Rasuolę ir sūnų Gintautą, sulaukė penkių anūkų. Dirbo įvairiose statybinėse organizacijose.

Prasidėjus Sąjūdžio revoliucijai aktyviai joje dalyvavo. 1991 metais įsijungė į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, buvo vienas iš Antikomunistinio kongreso ir Tribunolo komunistų nusikaltimams įvertinti organizacinio komiteto nariu, tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos prezidiumo nariu ir jos Vilniaus skyriaus valdybos vicepirmininku, aktyviu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminties saugotoju. Iki šiol aktyviai ir pasiaukojančiai stovi Tautos sargyboje. Jo knygos turi ne tik kraštotyrinę istorinę, bet ir edukologinę jaunosios kartos ugdymo patriotine dvasia vertę, Asmenybės ugdymo tvirtavaliais Lietuvos piliečiais vertę.

Knyga bus įdomi šio Vakarų Žemaitijos krašto tyrinėtojams. Jame pateikiama Vadžgirio kaimo, vėliau miestelio išsami istorija, nuo pat pirmojo jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose; su

meile ir šiluma aprašoma šio krašto gamta, jo ūkis, buvę kaimynai ir apylinkių gyventojai.

Knygoje daug įdomių faktų atras ir istorikai, tie, kuriems iš tikrųjų rūpi objektyvi Lietuvos istorija. Čia daug patikslintų, iki šiol dėl įvairiausių interesų ir jų derinimo su valdančiaisiais, duomenų. Pavyzdžiui, knygos autorius, atidžiai ir rūpestingai apklausęs vietos gyventojus ir išlikusius gyvus Rainių tragedijos liudininkus, nustatė, kad tikraisiais Rainių žudynių organizatoriais buvo Nachmanas Dušanskis ir Telšių kalėjimo gydytojas M.Gutman. Žudynėse ir pasmerktųjų kankinimuose dalyvavo patys žudynių iniciatoriai N. Dušanskij, M. Gutman, P. (Peisach) Raslan, D. Švarcman, M. Čvanov, Pašinin, NKVD kariuomenės būrio vadas Kompanijec, Jermolaev, Domas Rocius, Telšių kalėjimo prižiūrėtojas Vaitkus.Knygoje detaliai aprašoma stulbinamai žiauri kalinių kankinimo orgija, pasitelkus NKVD kariuomenės būrį. Gi vadžgiriškiai žydai – Haikė, Rachmilkis ir šimkaitiškis Maušiukas su rusais bolševikais nesibroliavo ir prie valdžios nelindo. Ekstremaliomis politinėmis sąlygomis visokių žydų būta. Kaip ir visokių lietuvių.

Visada buvau linkusi idealizuoti Lietuvos mokytoją. Visoje politinių kalinių ir tremtinių memuarinėje literatūroje mokytojas buvo minimas pačiais šilčiausiais ir gražiausiais žodžiais. O Vadžgirio progimnazijoje atsirado mokytojų, pardavusių Šėtonui savo dūšią ir mokėjusių jam duoklę savo mokinių krauju. Ar gali būti pasaulyje dar baisiau? Pokario Vadžgirio mokytojai, MGB agentai – tai giliausia mokytojo nuopuolio gelmė visoje Lietuvos pedagogikos istorijoje. Pasirodžius šiam straipsniui, gal Lietuvoje atsiras ir daugiau žmonių, liudijančių apie Lietuvos mokytojo nuopuolį. Tauta turi žinoti ne tik savo didvyrius, bet ir savo juoduosius. Tik nereikia sakyti, kad mokytojai yra tokie patys žmonės, kaip ir kitos socialinės žmonių grupės. Tai – netiesa. Mokytojas – tai ypatinga, virš visų kitų socialinių grupių, pakilęs žmogus. Jo rankose visada buvo, yra ir bus - Tautos ir valstybės ateitis. Ir jeigu mokytojas – tikras, jis yra Tautos ateities pranašas, kaip sakė filosofas Antanas Maceina, jeigu tik jis remiasi į Tautos istoriją, jos kultūrą, tradicijas, dorovę, tada jis tampa tos ateities kūrėju, brėždamas ateities gaires ir rodydamas savo pavyzdžiu kelią savo mokiniams. O kokią ateitį galėjo sukurti Vadžgirio mokytojai – MGB agentai Stefa Andriuškevičiūtė, J. Toliušis, Izidorius Šimkus? Jų veiklos nuodingas pasekmes jaučiame Lietuvoje dar ir šiandien. Jie ir ugdė tokius pačius, kaip ir jie. Tai patvirtino ir Petro Girdzijausko brolio Vytauto, liudijusio enkavedistams prieš savo brolį, išdavystė. Ją patvirtina teismo sprendimas, pateiktas knygos prieduose. Neabejoju, kad mokytojų išdavystės sėklos, pasėtos Vadžgiryje, sudygo ir suvešėjo dabartinėje Žemaitijoje, balsuojančioje už dabartinius justus paleckius ir saliamutes, važiavusius į Maskvą, parvežti, šį kartą ne Stalino, o Uspaskicho „saulės“.

Tokiems liūdniems pamąstymams nuteikia perskaityta stipraus žmogaus, kurio nepalaužė nei išdavysčių nei niekšybių audros, Petro Girdzijausko knyga „Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu“. Tegul bus jos platus kelias į bibliotekas, skaitytojų asmenines lentynėles ir jų širdis. Tegul jo knygos herojaus pavyzdys ugdo jaunąsias lietuviuką kartas būti panašiais į jį, būti savo Tėvynės, Tautos ir nepriklausomos Lietuvos tvirtavaliais patriotais.

 

             

 

 

Atgal