VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

12.16. Gyvenimas – didžiausia dovana žmogui

Birutė Silevičienė,

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir valdybos narė

Baigiantis metams ir artėjant gražiausiai metų šventei - Kalėdoms, prisimename, kas buvo įsimintino, kokie nuveikti darbai, kuriame planus ateičiai. Džiaugiamės ne tik sutiktais naujais žmonėmis, bet pagalvojame ir apie tuos, kurių netekome...

Šiltai prisimenu buvusį „Lietuvos aido“ vyriausiąjį redaktorių Algirdą Pilvelį, kurio netekome  2016 m. rugpjūtį – staigi ir netikėta mirtis išsivedė jį į Amžinybę.

Žmogus išėjo, bet jo prasmingi darbai tęsiami – skaitytojų pamėgtą „Lietuvos aidą“ toliau sėkmingai leidžia A.Pilvelio dukra teisininkė Rasa Pilvelytė-Čemeškienė, prie kapo tėvui pažadėjusi tęsti laikraščio leidybą, išlaikyti tautiškumo ir lietuvybės tradicijas. Per tuos metus laikraštis tapo akivaizdžiai informatyvesnis, atsirado įvairesnių temų, daug dėmesio skiriama kultūrai, regionų naujienoms. Skaitytojams to tikrai trūko.

A.Pilvelį pažinojau nuo 2000-ųjų metų, kai jis lankydavosi Spaudos ekspedicijoje, kur tuomet dirbau. Nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėdavome įvairiausiomis temomis, prisimenu Algirdą kaip šviesią asmenybę.  

Kuriam laikui mūsų keliai buvo išsiskyrę, aš daug rašydavau į kitą spaudos leidinį, tapau  Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nare. Prabėgus nemažai laiko, kuomet vėl susitikome, jis jau buvo tapęs „Lietuvos aido“ vyriausiuoju redaktoriumi. Tądien mudu su vyru, einančius Katedros aikšte, Algirdas linksmai užkalbino, šiltai pabendravome. „Jei turite ką parašiusi, atneškite į „Lietuvos aidą“, išspausdinsiu!“ – tarė.

Pradėjome dažniau susitikti, bendrauti, kuomet atnešdavau straipsnius į Maironio gatvėje įsikūrusią „Lietuvos aido“ redakciją. Nekartą vaišinomės kava Algirdo žmonos Stasės vadovaujamoje kavinėje „Pas Erlicką“, ten gimdavo naujų temų straipsniams. Pažinau daug nuostabių redakcijos darbuotojų, autorių, tapau darnaus kolektyvo nare. Su kai kuriais ta bendrystė tęsiasi ir dabar.

Gražiu žodžiu paminėsiu laikraščio tekstų redaktorę Loretą Nikolenkienę, „Lietuvos aido“ sielą, gabią žurnalistę, pilną kūrybinių minčių. Su ja visuomet mielai bendraujame, aptariame naujienas ir aktualijas.

Su A.Pilveliu ir pasiguosdavome, ir pasidžiaugdavome gražiomis gyvenimo akimirkomis. Pasipasakojo man apie sunkią vaikystę, patirtas netektis. Kartą iš užrašų knygelės išėmęs ir tiesdamas man nuotrauką tarė: „Ar matai, ar pažįsti šį pipirą? Tai aš, o čia karstai su mano artimaisiais...“ (pamačiau jo akyse ašaras). „Aš ropojau tarp karstų, ieškojau savo tėvelio..“ Papasakojo, kaip pats buvo išgelbėtas, apie sušaudytą tėvą ir sudegintą sodybą, žuvusius brolį ir seserį. Kaip visomis išgalėmis siekė mokslo. Kaip rūpinosi artimiausiais žmonėmis, mylėjo šeimą, su pasididžiavimu kalbėdavo apie dukras Aistę ir Rasą, vaikaitę Ievą.

Su ilgesiu prisimenu Stasės Pilvelienės jaukią kavinukę „Pas Erlicką“, kur buvo rūpinamasi ne tik maisto kokybe, bet ir interjero detalėmis. Čia niekuomet netrūkdavo lankytojų, nes visi buvo vienodai laukiami, ar norėdavo tik papietauti, ar šventę švęsti.

Prisimenu 2014-ųjų artėjančias Kalėdas. Išlydėdamas mane iš kavinės, A.Pilvelis džiaugsmingai tarstelėjo: „Pažvelkite, Birute, į prie kavinės vartų stovinčias puošnias kalėdines eglaites: jas mano žmona papuošė citrinų riekelėmis! Ar matėte kur nors tokį grožį?“  Iš tiesų, įstabiai šakelių žalumoje tarsi saulutės spindėjo citrinų riekelės!

Daug gražių prisiminimų padovanojo A.Pilvelis. Jie neužmirštami, verčia mylėti gyvenimą čia ir dabar.  Gyvenimas – tik maža stotelė Žemėje, kur išmokstame gyventi, bet ne viskam pakanka laiko... Įnešame kiekvienas į jį savo dalią, bet ateina laikas užleisti vietą kitiems...

A.Pilvelis išėjo ilsėtis Amžinybėje, o jo nuveikti darbai sugulė į istorijos puslapius. Prof. Ona Voverienė pateikė didelę dovaną šimtmečio Lietuvai - knygą „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla. „Lietuvos aidui – 100 metų“, skirtą vienintelio laikraščio, su pertraukomis leidžiamo šimtą  metų, istorijos įamžinimui!

Gaila, A.Pilvelis nesulaukė šios džiugios šventės, bet tikiu, jog „Lietuvos aidas“ ir toliau išliks pozityviu, pasiekiančiu kiekvieno esamo ir būsimo skaitytojo širdį leidiniu.

Artėjančių švenčių proga tariu nuoširdų Ačiū vyr. redaktorei Rasai Pilvelytei-Čemeškienei, jos šeimai, mamai Stasei Pilvelienei, laikraščio tekstų redaktorei nuoširdžiajai Loretai Nikolenkienei. Linkiu gražių švenčių, sveikatos, ištvermės gyvenimo kelyje!

 

 

Atgal