VISUOMENĖ
12.23. Po žvaigždėtu Kalėdų dangum
Jonas Laurinavičius
Aštuoniasdešimtą kartą rengiuos valgyti Kūčias, švęsti Kalėdas. Neatsimenu tik pačių pirmųjų, kai sėdėjau dar ant mamos kelių, o visos kitos – atmintyje ir širdyje. Tai suprantama: tai ne tik tavo išgyvenimai, o visos Lietuvos istorija, kuri daugiau ar mažiau palietė kiekvieną jos šeimą, kiekvieną žmogų. Sėsk ir papasakok, kaip šventei Kalėdas - ir aš tau pasakysiu – visai nespėliodamas, kokiu laiku tu gyvenai, papildysiu tavo pasakojimą dar keliais to laikmečio epizodais.
Kalėdos – šeimos šventė, o kaip gyveno šeimos, taip gyveno visa Lietuva.
Vilniaus Katedros aikštė.Kalėdinė eglė
Mažas Pajautų kaimelis, per šešis kilometrus nutolęs nuo valsčiaus centro Onuškio (Trakų r.). Maža trobelė paraistėje. Užpustyti takai takeliai. Šalta. Aplink nė gyvos dvasios. Net šuo nesuloja, ramiai susirangęs būdoje. Ant stalo paklota šieno, uždengta lininė staltiesė, sena, dar senelės pasoginė... Užustalyje kampe nedidelė eglutė. Tėtis iš paties ryto nuklampojo į raistą ir išsikirto. Mama ją gražiai papuošė: pakabino keliolika siūlais pervertų riestainiukų, iškarpė girliandėlių, padarė iš šiaudų vadinamųjų vorelių, dar vatos kuokštelių ant šakelių pabėrė, netgi dar du ar tris saldainiukus pakabino.
-Jonuk, ar gražu? – paklausė.
Kaipgi negražu ! Ypač po to, kai pakabino saldainiukus. Akių atitraukti negalėjau. Tik ir stebėdavau, kada mama leis nors vieną saldainiuką nukabinti. Juk aš net neatsimenu, kada paskutinį kartą saldainį čiulpiau... turbūt vasarą, per Oninės atlaidus Dusmenyse.
Sustojome prie stalo. Vienu metu visi persižegnojome. Tėvas paėmė ant lėkštės gulėjusį kalėdaitį, mums davė jį laužti, dėti į burną. O paskui jau sėsti ir valgyti.
Ko tik ant to stalo nebuvo! Visą dieną virėm, kepėm, trynėm aguonas; spanguolių kisielius, avižų kisielius, paplotėliai su grybų įdaru, dar visokių naminių virinių, kepinių!.. Po nedaug. Nieko pirktinio, tik savo puodų ir keptuvės. Savo rankų. Pagal tradicinius senelių, kaimynų ir savo receptus.
Man buvo džiugu, kad mama valgo. Visą dieną ji nieko į burną nebuvo paėmusi, net nieko neparagavusi.
-Sūneli, kai tu buvai dar kūdikis, tu vis sirgai ir sirgai, bijojau, kad neišgyvensi. Tai aš pažadėjau Dievui, kol būsiu gyva, Kūčių dieną iki pat šventinio stalo pasninkausiu...
Ramiai sėdim, valgom. Šviečia spingsulė, skleisdama nemalonų žibalo kvapą, dūmija. Tai paprasčiausias buteliukas, į kurį įstatytas metalinis vamzdelis su lino dagtim.
Ir staiga: bumbt! net mūsų grytelė sudrebėjo. Krūptelėjom, akis išplėtę. Įsitempę klausėm, kas čia bus, kas vyksta? Langai uždangstyti. Bet netrukus mama atsipeikėja: prieina prie lango, šiek tiek praskleidžia dangalo kraštelį ir įsistebeilija į tamsą.
-Nieko nematyti, turbūt lėktuvai kažkur bombas numetė, - tarstelėjo.
Šventinė nuotaika buvo sugadinta. Nei valgėm Kūčias, nei nevalgėm. Be žodžių. Su nerimu.
-Duok Dieve, kad greičiau karas pasibaigtų... - palingavo galva mama.
Karas pasibaigė. Tačiau ar kitas, trečias Kūčias ramiai galėjome valgyti tokiame nuo seno ramiame mano gimtajame kaime? Na, ir kituose, kaimyniniuose... Kaip ir visoje Lietuvoje. Ar galėjome džiugiai nusiteikę skubėti į bažnyčią, į rarotas?
Ne, negalėjome. Baisiausius pokario metų baisumus man teko išgyventi kaip tik per Kalėdas. Po pamaldų Onuškio bažnyčioje, kurioje šv. Mišias aukojo kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas, žinomas istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Mudu su mama skubėjome namo. Ir staiga ties Rieznyčios kaimu iš miško išnyra kariškiai. Vienas pakėlė automatą ir kad tratina į viršų, kad tratina. Sniego nebuvo. Arkliai buvo pakinkyti į ūkinius vežimus. Jie kinkavo šalia kariškių. Mudviem nei rėkt, nei bėgt. Kas bus tas, mama mane iš lėto veda į priekį. Aš drebu visas, bijau. Žiūriu, pirmame vežime už važnyčiotojo sėdi mūsų artimiausia kaimynė Genovaitė Baranauskaitė.
-Sudie, Vacloviene, - tarė ji, skara šluostydama akis, - sudie, mes turbūt daugiau nesimatysim...
Žiūriu, kad ji sėdi ant dviejų lavonų kojų. Lavonai bet kaip sumesti, galvom į vežimo galą. Purvini. Kraujuoti.
Antrame vežime – irgi tas pats. Irgi du lavonai. Vieno galva pakibusi, tabaluoja. Tik čia niekas ant jų nepasodintas. Vienas važnyčiotojas niukino arklį, kuris vos kiūtina į kalnelį.
Taip abu vežimai ir nulingavo į Onuškį, lydimi kareivių vorelės.
Net man, dešimtmečiui vaikui, buvo aišku: veža nukautus partizanus išmesti ant miestelio aikštės, kuri nuo Smetonos laikų buvo pavadinta Kipro Petrausko vardu (jis Onuškio bažnyčioje kurį laiką vargoninkavo). Buvo aišku ir tai: jeigu veža Baranauskaitę, tai tragedija atsitiko Baranauskų sodyboje. Prasilenkę su kareiviais, mudu su mama jau nebeeinam, o lėkte lekiam: juk mūsų sodybos kaimynystėje, netoliese, tai nežinia, ar jos nesudegintos, ar gyvi šeimynykščiai... Į kalnelį – sparčiu žingsniu, nuo kalvelių – ristute, kad tik greičiau... Ir išnirę iš paskutinių pakelės krūmų, šiek tiek lengviau atsidusome: ir Baranauskų, ir mūsų sodybos nepaleistos pelenais. O namuose ir tėtį radome, prigludusį prie dar šiltoko pečiaus. Kaip palikome, taip ir radome ant stalo nebaigtus valgyti Kūčių valgius. Tačiau joks maistas mums nebuvo galvoje, tik greičiau sužinoti, kaip čia atsitiko, kad palei mūsų sodybą pralėkė tokia kruvina lemtis. Tėtis nieko nežinojo.
-Bijojau išeiti į lauką, nes pamatę žmogų, gali palaikyti mane partizanu ir nušauti, - sakė tėtis. – Kokias dvi valandas šaudėsi.
O buvo taip. Baranauskų sodyboje, po šuns būda, partizanai buvo įsirengę žiemai atsarginį bunkerį: pastoviai jame negyveno, o tik kada ne kada ateidavo aplinkybių verčiami. Kadangi Baranauskai turėjo keturias dukras, tai keturi partizanai ir nusprendė jų sodyboje susėsti už Kūčių stalo, atšvęsti Kalėdų. Tačiau piktavaliai partizanus pastebėjo, pranešė ten, kur reikia. Iš Onuškio atskubėję kareiviai sodybą apsupo ir atidengė pragarišką ugnį. Nė vienam partizanui nepavyko išsiveržti, visi žuvo. Kūčių stalo šeimininkai irgi nespėjo nukrauti.
Tai visą gyvenimą neišblunkantis vaizdas.
O toliau?
O toliau rimo ir nurimo laikai, tolo ir nutolo šiurpus pokaris. Gyvenimas keitėsi, po truputį gerėjo. Į mokyklas veržėsi mažamokslių kolūkiečių vaikai, miestiečių – irgi. Kada jau kada, bet per šventes, ypač valgyti Kūčių, švęsti Kalėdų iš didmiesčių pas kaimiečius tėvus parvažiuodavo studentai, proftechninių mokyklų mokiniai. Tačiau būdavo ne taip paprasta: juk absoliuti dauguma besimokančio jaunimo buvo komjaunuoliai, VLKJS nariai. Švęsti Kalėdas buvo „nesuderinama su tarybinio studento vardu“. Surasdavo visokių pretekstų, kaip parvažiuoti Kalėdų pas tėvus. Kai kurie tėvai, iš anksto susitarę, atsiųsdavo vaikams telegramas, kad „Sunkiai serga motina, skubiai atvažiuok“. Bet tai buvo vienetai. Dalis jaunimo, jau paveikto ateistinės ideologijos, Kalėdų nebešvęsdavo, likdavo bendrabučiuose, kiti bijodavo „būti demaskuoti“ ir nebevažiodavo į namus, juolab kad po Naujųjų metų prasidėdavo egzaminai, reikėjo ruoštis jiems. Tačiau mano studijų laikais, 1959-1964 m., ir vėliau, didžiausioji dalis studentų Kalėdas švęsdavo su savo namiškiais. Vilniaus universiteto studentų „Tauro“ bendrabutyje atsitiko itin nemalonus atvejis: Marcelijus Martinaitis, tik ką vedęs, su žmona gavo patalpėlę jame apsigyventi. Sumanė kuklias studentiškas įkurtuves. Bet tai buvo Kalėdų švenčių dienomis. Kažkas įskundė. Buvo reaguota. Būsimasis lietuvių poezijos klasikas buvo išmestas iš bendrabučio, turėjo kraustytis kur nori.
Sėsti prie Kūčių stalo, švęsti Kalėdas anais laikais niekam nebuvo uždrausta. Tačiau kuo visa tai galėjo baigtis! Galėjai išlėkti iš aukštųjų mokyklų, atleistas iš mokytojo darbo, iš visų tarnybų, kurios siejosi su ideologine veikla. Eiti į bažnyčią, švęsti Kalėdas ir kilti tarnybos laiptais buvo nesuderinami dalykai. Mano mama, būdama visiška senučiukė, bijodavo prašyti Mažeikių bažnyčios zakristijono plotkelių, kad nepadarytų man kokių nemalonumų tarnyboje... Ateistinė propaganda buvo įžūli, kokti, atstumianti. Kaip žemai buvo krista, kad prieš Kalėdas (taip pat ir Velykų, kitų religinių švenčių dienomis) į mišias buvo siunčiami aktyvistai, kurie turėdavo stebėti, kas iš jaunimo, ypač mokyklinio komjaunimo, ateina į bažnyčią. Tačiau tikro skaičiaus partiniai vadovai vargu ar sužinodavo, nes tarp tų aktyvistų, daugiausia mokytojų, buvo supratingų žmonių, kurie apsimesdavo nieko nematę, neskųsdavo mokyklų vadovams, kas buvo atėjęs į bažnyčią. Antra vertus, tikrą skaičių moksleivių negalėjo rodyti ir dėl to, nes kirstų šaką, ant kurios patys sėdi, tai yra, kad jų auklėjamasis darbas neefektyvus, bevaisis. Esant tokiai tikintiesiems nepalankiai situacijai, per visą tarybmetį tūkstančiai šeimų prie Kūčių stalo sėsdavo kaip ir pirmaisiais pokario metais – tik įsitikinę, kad durys tikrai užrakintos, kad langų užuolaidos gerai užtrauktos, nepaliekant nė mažiausio plyšelio, idant pašaliečio pikta akis nematytų, kieno veiduose spindi šviesi Kalėdinė nuotaika.
Nepasakyčiau, kad ir dabar nėra veiksnių, trukdančių susikaupti, normaliai laukti Kalėdų. Nematau, deja, beveik jokio susikaupimo, rimties. Juk paskutinės savaitės prieš Kalėdas – tai Adventas. Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė primena: „Labai prasmingas tas laikas. Advento laikotarpis būdavo ramybės laikotarpis. Sekant krikščioniškąja tradicija, per Adventą dera nesilinksminti, nerengti vakarėlių ir švenčių - daugiau laiko skirti ramiam bendravimui, džiaugsmingam laukimui ir susitaikymui. Jei iš tikrųjų per tas keturias savaites mes pamėgintume su savimi ir bendradarbiais, kaimynais tą darną atkurti, susitaikyti, kad nebūtų pikto jausmo – būtų nuostabu. Sakoma, jei per visą Adventą išsiversi nesusipykęs šeimoje su vyru ar su anyta, visais, kurie labiausiai erzina, visus metus su jais nesipyksi. Visos religijos apie tai kalba, net Šventajame Rašte parašyta“ („Respublika“, 2017, gruodžio 8-14 d.).
Iš proto varo beprotiška prekybos organizacijų reklama. Televizija, radijas, dienraščiai, parduotuvių patalpos, aikštės ir gatvės – visur vienas ir tas pats: vien apie tai, kur ką galima pirkti, kur gauti kreditus... Atrodo, kad dabar nieko daugiau reikšmingo Lietuvoje ir nevykta – vien akcijos, universalios, pritaikytos kiekvieno visuomenės sluoksnio kišenei: tik 9,99, tik 49,99, tik 99,99 euro. Reikia turėti geležinę sveikatą, nežmonišką kantrybę, olimpiečio nervus, kad visa tai ištvertumei. Nusibosta, įkyri, atbukina. Argi kada Lietuvoje, pavyzdžiui, Smetonos laikais, gruodžio pradžioje buvo statomos Kaune kalėdinės eglutės? Jeigu mano tėvas tokiu metu būtų nešęs į namus kalėdinę eglutę, jį būtų palaikę nevispročiu... Kiekviena šventė graži savo paslaptingumu, savo ribota trukme. Saldžiausi saldumynai ilgainiui apkarsta, nenori prie jų net prisiliesti... Taip dabar ir su tuo prieššventiniu šurmuliu, kai dvasiškai ir fiziškai išsekęs galėsi ištarti: ačiūdiev, kad jau viskas nurimo... Biržų šv.Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Ernestas Želvys, neišsikentęs, su jaunatvišku maksimalizmu, parašė straipsnį „Kas pavogė Kalėdas?“, kurį išspausdino rajono laikraštis „Biržiečių žodis“ ir laikraštis „XXI amžius“ (2017, gruodžio 8 d.):
„Turbūt nei vienas nenorėtume švęsti savo gimtadienio liepą, jei gimėme gruodžio mėnesį. Bet su Kristaus Gimtadieniu elgiamės keistai. Prieškalėdinis laikotarpis tampa ne rimtas ir ramus laukimas, o beprotiško lėkimo, streso košmaras. Prasideda kalėdinių dovanų karštligė, skatinama prekybininkų, kurie ir patys kaip išprotėję siekia kuo didesnių apyvartų. Miestų ir rajonų merai ir vicemerai, tarybų nariai lenktyniauja tarpusavyje, kuris miestas ar miestelis anksčiau įžiebs gražesnę, originalesnę kalėdinę eglę. Kokia viso to vyksmo prasmė? Negi Rokiškyje Kristus gimė lapkričio 25 d., Vilniuje – gruodžio 1 d., Kaune – gruodžio 2 d., o Biržuose gims gruodžio 8 d.? Gal per ilgu laukti, gal jau šįvakar (t.y. gruodžio8 d., kai buvo publikuojamas šis straipsnis – J.L.) Kalėdų Senelį pasikviesti, dirbtinę eglutę parsinešti ir atšokti? Bet ateis šv. Kalėdos – Jėzaus Gimimo šventė ir viskas, ką galėsime pasakyti, bus tik keli žodžiai: „Pavargau… Kaip noriu, kad tos šventės greičiau baigtųsi.“
Straipsnio autorius apgailestauja, kad „kiek pinigų tam išleidžiama, Dieve mano! Štai vienas iš pastebėtų pavyzdžių Klaipėdos mieste. Valdžia neranda pinigų žmonių gyvenimui pagerinti, išspręsti vandens pertekliaus problemą, nes neturi pinigų naujai drenažo sistemai įrengti, bet eglutei 37 500 eurų – randa. Ar čia logiški sprendimai – kur mes einame, Dieve mano?“ Paskutiniaisiais tarybinės valdžios metais irgi buvo lenktyniaujama, kas, pavyzdžiui, pastatys didingesnį monumentą ant įmonės vadovo, žuvusio po traktoriaus vikšrais girto traktorininko, mylimos močiutės ar ko nors kito kapo. Dabar kiti laikai, kitokios ir lenktynės... Jeigu esame tikintys, katalikai, o Kalėdos religinė šventė, tai ir turime ją švęsti, kaip moko Bažnyčia, pas mus susiklosčiusios tradicijos, o ne paversti jas jomarku, nuovargiu, dovanų teikimo ažiotažu.
„Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad ruošdamiesi šventėms gyventojai dar aktyviau šturmuos muges, el.parduotuves ir prekybos centrus, o artimiesiems ieškos praktiškų dovanų“ („Lietuvos aidas“, 2017 12 12). Iš paties tyrimo matyti, kad suma, kurią šalies gyventojai ketina išleisti visoms kalėdinėms dovanoms, ir toliau kasmet nežymiai didėja“. Bet ar atkreiptas dėmesys, kad už tuos pačius pinigus šiemet daug mažiau pirksi dovanų, nes jos nuo praeitų metų kur kas brangesnės. „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atliktas tyrimas pakankamai detaliai išklausinėjo respondentus, kam ir kiek jie planuoja skirti pinigų, bet turbūt visai pamiršo, kad Kalėdos – religinė šventė ir nepaklausė, kiek respondentų planuoja šventės proga paaukoti Bažnyčiai... Negi per tą nelabąją skubą gali viską sužiūrėti!
Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo surengtos Tėvynės pažinimo draugijos tik ką išleisto „Tautotyros metraščio“ sutiktuvės. Leidinys skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms. Nuotaika buvo puiki, prieškalėdinė. Neapsieita ir be šventinių dovanėlių. Jas parūpino vietos tautotyrininkai. Dovanėlės neįtelpa į jokių apklausų punktus, į šventines išlaidas. Tai visokių arbatžolių rinkinys, tai... maišelis džiovintų baravykų. Niekad nesu gavęs tokių kalėdinių dovanėlių ir net nesapnavau, kad per šventes Vilniuje, mano bute pakvips mano gimtosios Dzūkijos miškų gėrybėmis. Džiaugiuos tokia dovana. Ji ne iš piniginės, o iš širdies...
Atgal
.jpg)
(1).png)
