VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

01.06. Penki susitikimai su Monsinjoru

Jonas A.Patriubavičius

Neakivaizdiniai ir akis į akį, bet visi įspūdingi

Pirmą kartą su Monsinjoru, kaip nepaprastu žmogumi, susidūriau, kai žiūrėjau čekistų užsakytą filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“. Tada buvau mokytojas. Mane nustebino čekistų (kurių funkcija, kaip žinoma, buvo pažeminti, sutrinti į miltus) reakcija. Matyt, Monsinjoras padarė jiems didelį įspūdį, kai visai nenusiminęs, aprengtas nauja šimtasiūle (prieš filmavimą?) optimistiškai tarė: „Koks čia kalėjimas? Mane Dievas pasiuntė į komandiruotę“. Ir čekistai, pritrenkti šios metaforos metafizinės galios, paliko šią frazę, kuri sprogdina sumanymą kompromituoti kunigą. Ir čekistai savotiškai save reabilitavo. Dabar niekam negali kilti įtarimo, kad jie teturi tik absoliučią budelių dvasią.

Paskui, antrą kartą, taip pat neakivaizdžiai su Monsinjoro dvasia susidūriau keistomis aplinkybėmis, kai, kaip svečias, gyvenau Kanadoje, Toronte. Monsinjoras man netiesiogiai, be labai konkrečiai padėjo.

Kadras iš filmo „Kas jūs, kunige Svarinskai?“

Tai buvo 1988 m. rudenį, išvažiavau į Kanadą dar su sovietiniu pasu. Negalėčiau sakyti, kad mane tas kapitalizmo rojus labai pritrenkė, bet žinoma, kai kas buvo kitaip. Atsitiko taip, kad susirgo mano šeimininko, pas kurį viešėjau, vaikas. Tas kanadietis, išeivis iš Lietuvos, buvęs tremtinys, dirbo valytoju garaže. Per dieną uždirbdavo 123 dolerius (atrodo, neapsirinku, gal mokėjo už kenksmingas sąlygas). Vaikui susirgus, negalėjo eiti į darbą, sako man, kad jį pakeisčiau: nueičiau ir pavalyčiau tą garažą. Pasakė, ką ir kaip valyti.

Nuėjau. Kanados valdžia demokratiška ir labai rūpinasi savo darbininkų sveikata (tai man buvo staigmena). Garažas municipalinis, vadinasi, mokama iš biudžeto. Iš reiso atvažiavęs autobusas pakeliamas domkratais taip, kad po juo gali vaikščioti remontininkas, valytojas ar inžinierius. Garaže sėdi ir žaidžia kortomis būrys juodaodžių, penki ar septyni. (Kanadoje galioja kvotų sistema, dar vadinama „affirmative action“ (angl. „pozityvinė diskriminacija“): jeigu biudžetinė įstaiga nori gauti mokestinių privilegijų, turi į darbą priimti tiek juodaodžių, kad proporcija atitiktų tame mieste gyvenančių juodaodžių santykį. Pavyzdžiui, juodaodžių mieste 10 proc., vadinasi ir darbininkų garaže turi 10 proc. nebaltųjų.) Visi iš jų aptarnauja po vieną (kad būtų daugiau darbo vietų) tepalų žarną, kuri pakabinta nusileidžia kažkur iš viršaus. Kai autobusas pakeltas virš galvos, darbininkas su savo žarna palenda po juo ir patepa tam tikrą vietą, kur jam pasakyta. Kitas, su kita žarna, vėl patepa savo tašką. Darbo nedaug, patepę žaidžia kortomis. Mano, kaip valytojo uždavinys irgi lengvas: jeigu tepėjas nepataiko ir nuvarvina tepalų ant grindų, turiu skubiai bėgti ir tuos tepalus su skiedikliu neutralizuoti ir viską skuduru surinkti. Supratau: tam, kad chemikalai nepasklistų po patalpą ir neužnuodytų oro, kuriuo visi kvėpuoja.

Pirmą dieną buvo viskas gerai. Bet kitą atsirado problemų. Vienas iš tepėjų priėjęs prie manęs ir sako, kad mano uždavinys ne tik grindis valyti, bet ir tualetą. Paskambinau šeimininkui, sakau, man to nesakei. Sako, nebūk durnas, nevalyk, tau nepriklauso. Taip ir dariau. Bet juodaodžiai žaibavo akimis ir grasino, nelabai supratau, ką padarysią, nes, matyt, kalbėjo kažkokia prasčiokų tarme. Teroras tęsėsi ir kitą dieną, ir trečią: vis žiūrėjo, kaip aš reaguoju, rodė pirštais ir kažką burbuliavo. Manau sau, kad jeigu Monsinjoras neišsigando čekistų, tai čia man nereikia nieko bijoti. (Kaip žinoma, mes tuo metu juodaodžius gerbėme, nes jų atstovė, komunistė Angella Davis, kai atvykdavo į Sovietų Sąjungą, sakė, kad juodaodžius baltieji skriaudžia.).

Kai manęs nepaliko ramybėje ir ketvirtą dieną, nuėjau pas garažo viršininką. Viršininko nebuvo, tik jo pavaduotojas. Jis žvelgė į mane iš aukšto, mirksėjo kaip žvaigždė, pasakė, kad tepėjai juokauja ir kad man nereikia kreipti dėmesio, o tualeto valyti iš tikrųjų nereikia. Bet patyčios nesibaigė, dar daugiau: persikėlė į gatvę. Ir dar po dienos aš nuėjau pasiskųsti pas garažo viršininką. Ten buvo ir tas pats inžinierius, kuris palaikė juodaodžių pusę. Pasakiau jiems, kad tepėjai mane terorizuoja, varo į tualetą ir kad aš tokių dalykų laisvoje Kanadoje nesitikėjau. Nes ponai elgiasi kaip sovietinio kalėjimo verchai (kaip šie elgėsi žinojau ne tik iš filmų). Aš, sakau, norėčiau su tais juodaodžiais susidraugauti, nes toks mano viešnagės tikslas: kuo daugiau apie kapitalizmą sužinoti iš pirmųjų šaltinių. Viršininkas klausia, iš kur aš. Sakau, kad iš Lietuvos, kuri yra sovietinė belaisvė. O koks ten gyvenimas, gali pasižiūrėti per Toronto televiziją. Vakar, sakau, rodė filmą apie Monsinjorą Svarinską, kuris, tuo metu jau ištremtas į Vakarus, viešėjo Toronte. Pusantros valandos laidą kelis kartus rodė televizija. Nežinau, ar tas viršininkas tą laidą matė, bet kitą dieną viskas pasikeitė. Susidraugavau su juodaodžiais, o su garažo viršininku žaidžiau šachmatais. Iš pokalbių man susidarė įspūdis, jog mano, kad esu Monsinjoro draugas ir kartu į čia atvažiavome. Nieko nesakiau ir nedariau, kad paneigčiau tokį man naudingą mąstymo nukrypimą. Toks buvo mano antras susitikimas su Monsinjoru.

Paskui Monsinjorą mačiau ir su juo kalbėjau, kai buvo atidengiamas paminklas partizanų žuvimo vietoje (bunkerio vietoje) Kalesnykų miške (Alytaus r.). Kaip žinoma, Monsinjorui partizanui laisvė kovotojui buvo kaip gyvi. Buvo gal 1993 metai. Kuklų paminklą statė žuvusiems partizanams, kuriuos išdavė, ir vienas iš jų vieną nušovė, du KGB agentai, ir tada ir vėliau žinomi Lietuvos poetai, integruoti į būrį kaip Lynažerio mokytojai. (Šis dalykas palietė ir mano giminę, nes tarp išduotųjų ir žuvusiųjų buvo mano pusbrolio žmonos brolis Vaclovas Voveris Žaibas, dabar apdovanotas aukščiausiais ordinais su kardais ir be jų.) Čia buvo ir Žaibo sesuo Vanda Voverytė - Lagunavičienė. Buvo sakomos kalbos. Keista, bet mano dėmesio centre vėl atsidūrė keistas čekistų elgesys, liudijantis, kad jiems netrūko įžvalgumo. Vienas ar du kalbėtojai viešai, paskui per individulius pokalbius sakė, kad čekistai operatyvinę agentų bylą pavadino „Kanibalai“, taip lyg ir išreiškė savo pasidygėjimą tuo, kad lietuviai, pasirinkę neteisingą išlikimo strategiją, savo identitetą pardavė už savųjų kraują (o tai iš tikrųjų kanibalizmas).

Monsinjoras pašventino paminklą. Stebėjau žuvusiųjų gimines ir stebėjausi, kad niekas neverkė. Paklausiau vieno senyvo žmogaus, gal buvusio partizano, kodėl. Sako, ko verkti, reikia džiaugtis, kad per Dievo malonę daugiau jų nevadins banditais.

Paskui važiavome namo. Vienoje mašinoje su Monsinjoru ir Vanda. Sustojome Onuškyje prie stribų būstinės, kur buvo nužudytas mokytojas Kostas Bajerčius. Kažkas sakė, kad buvo pririštas prie pušies, aplietas vandeniu ir sušalo. (Iš tikrųjų nežinoma, kaip buvo, atrodo tikresnė versija, kad per tardymus buvo užmuštas negyvai. Kapas iki šio nežinomas.)

Bet man staigmenos šioje kelionėje dar nesibaigė. Važiuodami iš Onuškio į Trakus sustojome Grendavės miške, prie paminklo žuvusiems stribams, iš tikrųjų sovietiniams kariams. Ant granitinio akmens aštuoniolika pavardžių, tik leitenanto lietuviška. Visi žuvo, kai partizanai įviliojo baudėjus, važiavusius „banditų mušti“, į pasalą. Sustabdė reisinį autobusiuką, kuriuo važiavo stribas, ištraukė jį iš autobuso, paskusi liepė apsisukti ir važiuoti atgal į Trakus. Žinoma, tas nuvažiavo, pakvietęs visą būrį draugų. Ir ties ta vieta miške, kur dabar stovi įspūdingas paminklas, užvažiavo ant minos, kurią buvo pakasę partizanai. Sunkvežimis išlėkė į orą, visi žuvo. Jų pavardės išgraviruotos ant granito, bet nelabai ryškios. Monsinjoras man sako, reikia vardus ir pavardes paryškinti. O aplink paminką pastatyti du kryžius, daugiau nieko nedaryti.

Supratau, kad taip sakydamas Monsinjoras kviečia susitaikyti: karas yra karas, aukos iš abiejų pusių. Taip elgtis gali tik aristokratas. Man tai buvo svetima. Pagalvojau, kad ir Kryžkalnio motiną galima buvo palikti kaip paminklą žuvusiems kariams: ideologinius paminklus nugriauti, o mirusiems palikti. Įdomu, ar nebūtų buvę geriau, jeigu Kryžkalnio motina būtų apstatyta kryžiais? Sunku pasakyti, bet galėjo būti ir geriau, jeigu jau tada būtų pritaikytas Monsinjoro krikščioniškas, toks konkrečia metafora (pagražinti paminklą žuvusiems rusų kariams) kvietimas susitaikyti. Ne užmiršti, o susitaikyti. Ir pagaliau nenaudoti praeities kaip instrumento dabartinės politikos (iš tikrųjų politinio paleistuvavimo, nes nesiekiama rezultatų, svarbus tik procesas) tikslams, taip pat reguliariam terorizavimui kerštu, pasiekti. Dabar gi matome, kai tik rinkimai, tai mūsų televizija vis užmetinėja (ir reklamuoja), kad ir tauta – žydžaudė, ir Jonas Basanavičius buvęs nesveikas, ir Justinas Marcinkevičius – nugenėjo pušį (nenorėjo būti pririštas prie pušies, aplietas vandeniu ir sušaldytas, tai ir parašė „Brolišką poemą“, gynėsi).

Dar vieną kartą susitikau su Monsinjoru akis į akį jo bute Odminų gatvėje. Žinojau, kad gyvena buvusiame Mykolo Krupavičiaus bute. Manau, pamatysiu, kokia ta prieškario ponų gyvenimo aplinka, ir kaip gyveno tos žemės reformos vykdytojas (kuris per pusantrų metų su 25 žemės ūkio ministerijos etatais tą reformą įvykdė, nes, matyt taip norėjo; dabar naujoje demokratijoje žemės reformą vykdo jau 25 metai ir dar nebaigta).

Monsinjoras manęs paprašė, kad leisčiau išspausdinti tekstą apie alkoholizmo užkardymą sistemą, kurią Švedijoje įdiegė daktaras Ivan‘as Bratt‘as (ir išblaivė švedus). Jis norįs tą tekstą išspausdinti savo laikraštyje. Tokių straipsnių apie tą sistemą esu prirašęs gal dešimt (bet niekas nepasikeitė, niekas neklauso, niekas nieko nedaro). Bet tąsyk buvau tik ką padaręs atradimą, kuris patvirtina, jog jeigu ši sistema nebus Lietuvoje įdiegta, tai mūsų tautos laukia didelis vargas, kol bus gyva.

Taigi beskaitydamas „Įdomiąją zoologiją“ radau įdomią vietą iš skruzdžių gyvenimo. Žmonių visuomenė taip pat skruzdėlynas, negali būti žmogus laisvas, jeigu nedarys to, kas moralu ir kultūringa. Tai elementaru ir ne kartą patvirtinta istorijos. Ir didieji šių laikų išminčiai apie tai įtaigiai kalba (pavyzdžiui, lenkų kino režisierius Kszysztofas Zanuss‘is).

Štai ta citata iš “Įdomiosios zoologijos“ (versta iš rusų kalbos): „Vabalo lomechūzos pasirodymas skruzdėlyne sudarko šios draugiškos šeimos ryšius. Vabalas ryja skruzdes, deda kiaušinėlius skruzdėlių lėliukėse. Vabalo lomechūzos lervos labai rajos, ryja jų kiaušinėlius, nieko nepalieka. Bet skruzdėlės juos toleruoja, nes lomechūza pakelia užpakalines kojeles į viršų (orą), atstato drėgnus plaukelius, kuriuos skruzdėlės godžiai laižo. Ant plaukelių esantis skystis yra narkotikai, kurie jas pasmerkia žūčiai, kai pasidaro nuo jų priklausomos. Skruzdėlės užmiršta darbus (kad reikia dirbti), niekas nesvarbu be tų narkotikų laižymo. Veikiai dauguma skruzdėlių jau nepajėgia judėti dargi skruzdėlyno viduje; iš blogai maitinamų lervų išsirita skruzdės išsigimėlės ir visos skruzdėlyno gyventojos pamažu išmiršta. O vabalas lomechūza, padaręs savo piktą darbą, persikrausto į kitą skruzdėlyną“.

Sakau Monsinjorui, kad man atrodo, jog ši metafora labai tinka mūsų, Lietuvos žmonių visuomenės ydoms apibūdinti. Man pasirodė, kad Monsinjoras buvo pritrenktas šios metaforos aktualumo. Tylėjo, kol aš kalbėjau. Sakiau, kad kai kurios šios išsigimimo formos visiškai analogiškos. Štai PSO pripažino alkoholį narkotiku, bet mūsų politinės klasės to nepripažįsta. Švedijoje 9 mln. gyventojų yra 470 alkoholio pardavimų taškų, Lietuvoje – 20 tūkstančių. Švedai nustatė, kad prieinamumas - lemiamas alkoholizmo plitimo faktorius. Mūsų vadai to nepripažįsta. Kai paklausiau, kas, jo nuomone, mūsų šalyje yra tas vabalas lomechūza, Monsinjoras nieko nesakė, tylėjo. Supratau, kad kaip Bažnyčios žmogus, turi laikytis neutralumo (santvarka pasaulietinė) ką nors konkrečiai kaltinti ar smerkti.

Paskutinį kartą su Monsinjoro dvasia susitikau per jo mirties metinių minėjimą. Maniau, kad gal ir man leis pasakyti šiuos žodžius, kuriuos čia parašiau, bet neleido: viskas buvo griežtai reglamentuota, kalbėjo tik planiniai kalbėtojai. Bet nesigailiu, kad neleido. Nes nebūčiau taip įžvalgiai apibūdinęs Monsinjoro, kaip, pavyzdžiui, jo bendražygis Plumpa, kuris išaiškino, iš kur ta aristokratiška dvasia, kaip atsirado, kaip formavosi, kaip plito. Kiek pamenu, ponas Plumpa sakė (manau ta kalba bus kur nors paskelbta), kad Monsinjoras augo tradicinėje krikščioniškoje šeimoje, kur buvo daug vaikų, visi vienas kitą gerbė, suprato, mylėjo, padėjo, užjautė, gelbėjo. Pasak pono Plumpos, visa tai Monsinjoras pritaikė savo, kaip kunigo veikloje: jam parapija buvo šeima, paskui ir visa Lietuva. Visas tas šeimoje įgytas dorybes ir vertybes perkėlė į platesnį pasaulį. Jis į žmones žvelgė kaip brolius ir seseris.

Man pasidarė labai aišku, nors apie tai ir anksčiau numaniau, kodėl taip kovojama prieš krikščionišką, tradicinę šeimą. Ar ne tam, kad vaikai neišmoktų mylėti vienas kito, tėvų, mokytojų, kaimynų, berniukai mergaičių kaip seserų, mergaitės berniukų – kaip brolių? Ar ne tam, kad lietuviškas identitetas nebūtų atkurtas kitose kartose ir Lietuva taptų globali, t.y. Lietuva be lietuvių? Tai klausimai, kaip sako amerikiečiai, verti 64 tūkstančių dolerių.

Paskutinį kartą Monsinjoro veidas švystelėjo mano akyse, kai lipdamas iš 1-ojo numerio troleibuso (kai atvažiavo į Centro poliklinikos stotelę) pažvelgiau per langą. Išlipęs mėginau Monsinjorą pavyti ir paklausti, ar išspausdino tą mano tekstą apie alkoholizmo užkardymą pagal švedų daktaro scenarijų ir ar papildė lamechūzos vabalo metafora. Bet, kol išlipau, Monsinjoras buvo praėjęs, mačiau jį, bet neįstengiau su savo lazda pavyti. Ką gi, laikysime, kad dabar pavijau, nes Monsinjoro dvasia dar gyva.

Netinka mūsų padėties dabartinėje Lietuvoje demonizuoti, nes tai kenkia valstybei. Valstybę turime ginti visomis galiomis, nepriklausomai nuo to kokia, ji yra., net ir tuo atveju, kai tarnauja tik turtingesnei visuomenės daliai, kad būtų dar turtingesni. Šiuo atveju piliečiui reikia didelės drąsos, kad būtų optimistas. Jeigu neatsiras tokių žmonių kaip Monsinjoras, tai ir drąsa nepajėgs uždegti optimizmo ugnies. Reikia tikėtis, kad Monsinjoras bus visų Lietuvos žmonių, kenčiančių nuo negandų, ypač alkoholizmo, ambasadorius Dievo karalystėje. Mes visi už tai turime melstis.

 

 

 

Atgal