VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

01.13. Švenčių dienos priminė pasaką, o tikrovė?

Vytautas Paliukaitis

 

Pirmiausia apie džiugius reiškinius.

Pensininkams tenka gyventi labai taupiai, tad ir pusė euro jiems – dideli pinigai. Vilniaus mero Remigijus Šimašius organizuota šiemet jau 17-oji akcija senjorams  „Susitikim prie kavos puodelio“  buvo labai laukiama. „Džiaugiuosi, kad į akciją kasmet prisijungia vis daugiau kavinių ir verslas Vilniuje tampa atsakingas. Artėjant gražiausioms metų šventėms kviečiu visus mūsų mielus senjorus susiburti miesto kavinėse jaukiam pokalbiui ir gardžiam puodeliui kavos“, – sakė Vilniaus meras R. Šimašius.

Pradedant pralėkusių metų lapkričio paskutine savaite, baigiant pirmąja 2018-ųjų savaite, 80-yje visuomeninio maitinimo įstaigų nurodytu darbo laiku senjorai buvo vaišinami nemokama kava ar arbata.

Duok, Dieve, sveikatos Vilniaus merui ir stiprybės, saugant sostinės prestižą.

Gražų sekmadienio vidurdienį ir aš patraukiau į restoraną Gedimino prospekte. Buvau maloniai aptarnautas, aukščiausios kokybės kvapnios kavos puodelis pranoko visus mano lūkesčius, ir man, kaip humanitarui, dar ilgai išliks atminty. Kitą kartą užsukau į barą, esantį  Vilniaus g., skambiu pavadinimu, priminusiu man darbą Architektūros muziejuje. Žodį „guru“ dažnai girdėdavau iš Dievo neeiliniais gabumais apdovanoto architekto G.Baravyko. Kai išsitraukiau dokumentą paliudyti savo rimtą amžių, prie baro stovėjęs „milžinas“ pajuokavo: „galite dokumento nerodyti“, -  jis matąs, ir paruošęs kvapnios kavos puodelį pakvietė prisėsti senjorams skirtoje erdvėje.

Grįždamas namo, pagalvojau, jog bare dirbantis įspūdingos išvaizdos jaunuolis greitai nuramintų stabdžių neturinčius jaunuolius. O M.Mažvydo bibliotekoje, kurią aš vadinu savo antraisiais namais, III aukšto salėje prie kompiuterių dirbantys jaunuoliai mato svarbų užrašą, primenantį, jog „2017-ieji – Lietuvių kultūros metai“, ir tai juos įpareigoja atitinkamai elgtis.

Jaukiame restorane, savo pavadinimu primenančiame  rašytoją Žemaitę, vaišindamasis kava, palikau savo pirštinę, o grįžęs atgal, paklausiau padavėjos, ar ji žinanti, jog iš šio namo rašytoją Žemaitę už lietuvybės platinimą  caro žandaras bandė nuvesti į Lukiškių kalėjimą, o rašytoja jam tarusi: „Ką mes čia juokinsim žmones“, išsitraukė pinigą ir paduodama pareigūnui, paprašė iškviesti vežiką. Padavėja nustebo, o aš pridūriau, jog man teko ne vieną straipsnį parašyti į laikraščius, kad svarbi istorijos dalelė nebūtų ištrinta, nes sostinės valdžia jau ruošėsi pastatą nugriauti.

Baigiantis metams, teko vykti į Kauną. Ten nutikęs epizodas atskleidžia, jog greta mūsų yra ir egoistų, savimylų. Sėdėdamas ant suolelio, mačiau, kaip prie netoliese sėdinčios jaunos moters priėjusi mergina ašarodama tyliai kažko paprašė. Gal pinigų bilietui, gal nupirkti kokį skanumyną alkiui numalšinti nuo gausiai artėjančių švenčių proga nukrautų prekeivių stalų. Ši nemaloniai ir garsiai tarstelėjo „Aš neturiu!“ Išvaizda rodė, jog ji tikrai galėjo sau leisti padėti šiai merginai. Gailėjausi, jog ji nepriėjo prie manęs, būčiau mielai atidavęs keletą turimų papildomų eurų.

Puikų sumanymą pastebėjau Kauno geležinkelio stotyje -  mini knygynėlį „Pasidalinkime knyga“. Tai Kauno  apskrities vyriausiojo policijos komisariato iniciatyva rengiamas projektas smalsiems ir žingeidiems keleiviams.

Grįždamas į Vilnių šiltame traukinio vagone mąsčiau, kiek daug žmogui duoda kultūra ir dėmesys vienas kitam.

Atgal