VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

01.27. Žiburiai dingsta tamsoje

Julius Norkevičius

 

Bičiulis norėjo išgirsti mano, beveik tris dešimtmečius plušėjusio pedagogų laikraštyje, nuomonę apie šios tematikos spaudos būklę šiandien, švietimo padėtį Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę. Nieko negalėjau pasakyti, nes pastaraisiais metais mokytojai, švietimiečiai neturi jiems skirto leidinio. Atsakymas klausėją labai nustebino: kaip šitai atsitiko, kai tarpukariu jie ilgiau ar trumpiau skaitė ar ne dešimt profesinių žurnalų.

Neslėpsiu: gerokai susijaudinau, kai sužinojau, jog bankrutavo, atkūrus nepriklausomybę, pedagogams leistas laikraštis „Dialogas“. Gerokai anksčiau apie tokį likimą pasiskelbė žurnalas „Mokykla“. Ne per seniausiai toks likimas ištiko leidinį „Gimtasis žodis“. Šitai išgirdęs, sakai sau: susidariusi padėtis nenormali. Kai nusiramini, susitaikai su tuo, kas ištiko pedagoginę spaudą ir pradedi galvoti, atidžiai peržvelgti praeitį, supranti, kad šios tematikos leidinių lemtis beveik normali, savotiškai logiška. Juk ir ikikarinės Lietuvos mokytojus vos ne dešimtmečiais lydėjusių žurnalų analogiškas likimas. Kai tik skaičiuoji girdėtus pedagoginius leidinius, vaizdas solidus, bet įsigilinęs supranti, kad daugelio gyvavimas trumpalaikis: keitė vienas kitą, naujai perkrikštijus. Ilgaamžiškumą lėmė leidėjų materialiniai resursai. Valstybė jų beveik nė vieno nerėmė. Kai kuriems pradžią davė to laiko žymių pedagogų, kultūrininkų graži iniciatyva ir net asmeninės lėšos. Pastarųjų įsitikinimai, požiūris į jaunimo mokymą iš dalies lėmė leidinio kryptį, o kartu atskleidė tada šalyje vyravusį pedagoginės minties įvairumą.

Rėmė aukomis

Pirmasis pedagogus jiems skirtas žurnalas „Lietuvos mokykla“, išleistas Kaune, pasiekė 1918 metų pradžioje. Šią dovaną parengė žinomas kultūrininkas, visuomenininkas Pranas Dovydaitis, kuris ne vienerius metus redagavo šį leidinį. Po metų žurnalo leidimo rūpesčius prisiėmė Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga. Tai nusako ir „Lietuvos mokyklos“, kuri savo skaitytojus lankė iki 1940 metų, kryptį. 1925–1927 metais žurnalas leido priedą „Mūsų kalba“. Be steigėjo P. Dovydaičio, leidinius redagavo Klemensas Ruginis, Ignas Malinauskas.

 Ikikarinės Lietuvos mokytojams skirtų leidinių viršeliai

1919 m. vasario mėnesį pirmasis pedagogams skirtas žurnalas sulaukė talkininko – „Švietimo reikalai“. Jį Vilniuje pradėjo leisti Lietuvos švietimo komisariatas, bet greitai jo leidimo rūpesčiai atiteko Baltarusijos švietimo vadovams. Tų pačių metų balandžio 23 d. skaitytojai sulaukė paskutinio „Švietimo reikalų“ numerio. Beveik nė vienas edukologijos mokslininkas savo darbuose apie šį leidinį net neužsimena.

Ilgiau kaip penkiolika metų mokytojus lankė Švietimo ministerijos leidžiamas mėnesinis pedagoginis žurnalas „Švietimo darbas“, kurio pirmasis numeris pasirodė 1919 m. spalį. 1931 m. jis pakeitė pavadinimą – į „Švietimo ministerijos žinios“. Kaune žurnalas buvo spausdinamas 2000 egz. tiražu. Žurnalas skelbė straipsnius pedagogikos, Lietuvos visuotinės istorijos, lietuvių kalbos, švietimo ir kultūros istorijos klausimais. Leidinio pavadinimas leidžia suprasti, kad jame vietos rado ir Švietimo ministerijos įsakymai, potvarkiai, metodiniai nurodymai. Žurnale rašinius skelbė Vaclovas Biržiška, Kazimieras Būga, Pranas Mašiotas, Matas Šalčius, Augustinas Janulaitis, Jonas Jablonskis, Liudas Gira ir kiti to laiko garsūs edukologai, mokslininkai. Leidinį ne vienerius metus redagavo Vincas Krėvė, Antanas Vireliūnas, Antanas Kasakaitis.

Įdomi mėnesinio pedagoginės minties žurnalo „Mokykla ir visuomenė“ leidyba. Tiesa, jis turi sąsajų su 1920 m. skaitytojus pasiekusiu „Mokykla ir gyvenimas“. Tai Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos, veikusios 1919–1940 metais, žurnalas. Paminėta sąjunga turėjo ir knygyną, kurį 1922 m. pertvarkė į „Spaudos fondą“. Ši visuomeninė organizacija visiškai pritarė ir propagavo tautininkų politiką. Tada šalyje žinomi pedagogai, visuomenininkai Jurgis Ambraška, Juozas Geniušas, Augustinas Jakučionis, Kazys Klimavičius, Jonas Laužikas, Antanas Purėnas, Vincas Ruzgas, Juozas Žiugžda ir daugelis kitų, nepatenkintų ir nepritariančių tautininkų švietimo reikalų politikai atsiskyrė nuo mokytojų profesinės sąjungos ir įkūrė pedagogų draugiją „Naujoji mokykla“. Leido žurnalą „Mokykla ir visuomenė“, kurį redaguoti patikėta žinomam pedagogui, aritmetikos vadovėlių pradinėms klasėms autoriui, Kaziui Klimavičiui.

1936 m. valdžios nutarimu draugija „Naujoji mokykla“ nustojo veikusi. Kartu nebeliko ir jų leidžiamo žurnalo. Po kai kurių pasikeitimų, persitvarkymų draugijoje „Naujosios mokyklos“ dauguma narių įsiliejo į anksčiau minėtą mokytojų profesinę sąjungą. Ši, valdžiai reikalaujant, persitvarkė į Lietuvos mokytojų profesinę draugiją ir iki 1941 m. leido pedagoginės minties žurnalą „Mokykla ir gyvenimas“, kurį redagavo Antanas Busila, Juozas Geniušas, Jurgis Ambraška. Draugija 1940 m. dar kartą pertvarkyta į Lietuvos švietimo ir meno darbuotojų profsąjungą.

Energingų pedagogų Vytauto Augustausko, Mato Krikščiūno, Juozo Mikoliūno ir Liongino Vaitiekūno rūpesčiu, iš dalies ir jų lėšomis, 1931 m. sausyje Kaune pasirodė pedagoginės minties dvisavaitinis žurnalas „Tautos mokykla“. 1933 m. prie leidėjų prisiglaudė Tautininkų partijos įkurta Lietuvos mokytojų sąjunga ir iki 1940 m. vidurio prisiėmė visus „Tautos mokyklos“ leidybos rūpesčius. Metus, kai kas ilgiau, žurnalą redagavo Švietimo ministerijos darbuotojai Kazimieras Masiliūnas, Vytautas Tumėnas, Pijus Papečkys.

1933 m. Kaune išleistas lietuvių kalbos mokymo ir kultūros žurnalas „Gimtoji kalba“. Kasmet iki 1941 m. jo skaitytojai sulaukdavo dešimties numerių. Pirmuosius dvejus metus leidybos rūpesčiai gulė ant kalbos mėgėjų pečių. Nuo 1935 m. iki 1937 m. leidyba rūpinosi „Sakalo“ bendrovė, o nuo 1938 m. – Lietuvos kalbos draugija. Po keleto metų „Gimtąją kalbą“ redagavo Jurgis Talmontas, Leonardas Dambrauskas, Petras Jonikas.

Pedagoginių žinių skleidimu rūpinosi ir Šiaulių krašto kraštotyrininkai draugijos leidinyje „Šiaulių metraštis“, kuris skaitytojus lankė 1930–1938 metais. Metraštį redagavo Feliksas Bugailiškis.

Ikikarinėje Lietuvoje pedagoginę mintį skleidė, naujus mokymo, auklėjimo metodus propagavo „Lietuvos mokykla“. Šeimai ir darželiams buvo skirtas žurnalas „Motina ir vaikas“ (1929–1940 m.). Kartu trumpesnį ar ilgesnį laiką skaitytojus lankė „Kūno kultūra ir sveikata“, „Muzikos barai“, „Šviesos keliai“ ir kt. Be to, įvairios mokslo įstaigos leido trylika žurnalų. Tarp jų „Darbai ir dienos“, „Eranus“, „Logos“, „Mūsų tautosaka“, „Tauta ir žodis“.

Paminėti žurnalai rodo tam tikrą ideologinį visuomenės susiskirstymą. Tačiau juose buvo nagrinėjamos tos pačios jaunimo ugdymo problemos, tik šiek tiek skirtingai interpretuojamos.

Pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis stengėsi skaitytojams pateikti bent pačių elementariausių mokymo, auklėjimo žinių. Šią gražią iniciatyvą palaikė ir plėtojo vėliau leidžiami tematiniai, skirtingam skaitytojui skiriami, kalendoriai. Šį darbą tęsė ir vyskupas Motiejus Valančius, Simonas Stanevičius ir kiti šviesuoliai didaktinėse knygelėse.

Ikikarinėje pedagoginėje spaudoje aktyviai dalyvavo edukologijos mokslininkai, leidinių redaktoriai, Švietimo ministerijos darbuotojai, apskričių pradžios mokyklų inspektoriai, visoje šalyje visiems žinomi pedagogai. Aptinkami net kaime, nedideliuose miesteliuose dirbančių mokytojų rašiniai. Tai Eugenija Rudytė, Ona Obelienienė, Julius Laurinaitis, Steponas Ereminas, Teodoras Šuravinas, Antanas Dibisteris, Antanas Vireliūnas, Jonas Murka, Antanas Klumbys, Antanas Glibauskas, Jonas Puodžius, Juozas Šiaučiūnas ir kiti.

Ministerijos rūpesčiai

Tyrinėti šaltiniai liudija: karo metais mokytojų nelankė joks jiems skirtas leidinys. Leista jiems darbuotis savo nuojauta, patirtimi ir Švietimo ministerijos nurodymais. Nors galbūt jiems ir reikėjo metodinių patarimų, nes apie 1943 m. baigiamųjų klasių pradinukų tvarkaraštyje atsirado vokiečių kalbos pamokos. Reikiamus patarimus mokytojai išgirsdavo pasitarimuose.

Todėl jau 1945 metais Švietimo ministerijos rūpesčiu pradėtas leisti pedagogikos žurnalas „Tarybinė mokykla“. Jis spausdintas 25000 egz. tiražu. Jo leidimo kelių dešimtmečių rūpesčiai atiteko Juozui Žiugždai, Petrui Mikutaičiui, Kazimierui Kėdaičiui, Juozui Kavaliauskui, Birutei Boreišienei, Aleksandrui Burokui. Ilgiau jį redagavo Antanas Stundys. O Povilas Lapeikis prie žurnalo vairo budėjo iki leidinio statuso pakeitimo, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Pirmaisiais pokario metais pedagogus, kitus švietimiečius pasiekė ir tris kartus per savaitę rusų kalba leidžiamas sąjunginis „Mokytojų laikraštis“. Plataus akiračio valdininkas Mečislovas Gedvilas, širdyje pedagogas suprato, kad šis leidinys beveik nepateisino lietuvių švietimiečių lūkesčių: jiems reikalingas savas leidinys. Jo rūpesčiu 1953 m. gruodžio 3 d. mokyklas pasiekė „Tarybinis mokytojas“. Jis skaitytojams prisistatė kaip Švietimo ministerijos, Valstybinio profesinio technikos mokyklų komiteto, Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos organas. Nuo 1958 m. skaitytojus jis lankė jau du kartus per savaitę. Laikraščio populiarumas sparčiai augo, 1988 m. buvo spausdinamas 33000 tiražu. Sąjunginio mokytojų laikraščio prenumerata pastebimai sumažėjo.

Pirmasis laikraščio redaktorius – pedagogas, turintis spaudos darbuotojo patirtį Rapolas Valiukonis. Gal po dešimtmečio jį keitė Petras Želvys. Paskutiniu laikraščio gyvavimo penkmečiu prie leidinio vairo stojo Juozas Subačius.

Be redaktoriaus, pavaduotojo, atsakingojo sekretoriaus 1983 m. laikraščio leidyba rūpinosi 20 kūrybinių darbuotojų. Panašaus dydžio redakcijos kolektyvas išliko ir vėliau. Laikraštis per metus 104 kartus pasibelsdavo į mokyklų, mokytojų, kitų švietimiečių duris.

„Tarybinis mokytojas“ daug dėmesio skyrė pedagogikos, metodikos naujovėms. Jas sistemingai skleidė edukologijos mokslininkai. Negailėta laikraščio ploto ir kasdienės veiklos praktikai. Teminiuose skyreliuose: „Pasitikrinkite“, „Klasės vadovui“, „Jauniesiems“, „Psichologai pataria“, „Per 45 minutes“, „Mokyklų vadovui“ nestigo kompetentingų patarimų, siūlymų, gerosios patirties grūdų. Kartą du per mėnesį pasirodydavo mokytojų, švietimo darbuotojų kūrybos puslapiai „Kūrybos versmės“. Laukiami buvo ir „Prie žinių aruodo“ puslapiai.

Redakcijos darbuotojai sistemingai rengė susitikimus su skaitytojais. Organizavo „Žemaitijos pedagogų subatvakarius“, šachmatų, stalo teniso turnyrus. Kviesdavo dalyvauti apsakymo, teminės apybraižos, moksleiviškos dainos, eilėraščio bei kituose konkursuose.

„Tarybinio mokytojo“tąsa nauju pavadinimu „Tėvynės šviesa“ pasirodė 1989 m. balandžio 12 d. Redakcija skaitytojams paaiškino, kad „tautinės mokyklos kūrimas paskatino pasirinkti laikraščiui gražesnį, skambesnį, prasmingesnį pavadinimą. Ilgai, kantriai jo ieškota, daug galvota ir pergalvota, tartasi su skaitytojais. Naujas pavadinimas atspindi nūdienos laikraščio paskirtį ir tikslą – kuo darniau žerti šviesos spindulius Tėvynei Lietuvai“.

„Tėvynės šviesa“ tęsė savo pirmtako pradėtus laikraščio turinio ieškojimus, išliko tie patys teminiai skyreliai ir pasipildė naujais, skirtais tautinės mokyklos kūrimo teorijai ir praktikai. Laikraštis pakeitė formatą, tapo savaitraščiu. Redkolegija, skatindama darbuotojų kūrybiškumą bei savarankiškumą siūlė skyriams imtis viso numerio išleidimo rūpesčius. Šia naujove spėjo pasinaudoti tik redakcijos mokyklos skyrius, parengęs laikraščio teminį numerį „Lietuvos mokyklai – 600“.

Atidi „Tėvynės šviesos“ komplektų analizė rodo: redakcijos kolektyvas dorai vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau pagrindinė tautinės mokyklos strategė Meilė Lukšienė galvojo kitaip. Įvairiom progom, iš įvairių tribūnų ji tvirtino: nei „Tarybinio mokytojo“, nei „Tėvynės šviesos“ ji neskaitanti, nes žino, kad tai blogi laikraščiai. Šitaip viešai teigė, vertino pedagoginę spaudą, kartu noriai ir dažnai siūlė savo rašinius. Niekas netyrinėjo, nesiaiškino, kiek tautinės mokyklos strategės mintys turėjo jai įtakos atkūrusios nepriklausomybę kultūros ir švietimo ministrui Dariui Kuoliui kreiptis į šalies vadovybę, kad sustabdytų šio laikraščio leidybą. Ir 1991 m. gruodžio 20 d. išėjo dvigubos apimties (Nr. 51–52) paskutinis „Tėvynės šviesos“ numeris. Redakcija atsisveikino jautriu žodžiu ir padėkojo skaitytojams už laikraščio palaikymą sunkiais momentais bei nuoširdų bendradarbiavimą.

„Šeima“. Įsikūrusi Pedagogų draugija susirūpino tėvų pedagoginiu švietimu. Sistemingus mokytojų susitikimus su mokinių tėvais trimestro pažangumo, drausmės reikalams aptarti pamažu ėmė keisti teminiai pedagoginių žinių skleidimo renginiai. Šią siūlomą kryptį visokeriopai skatino, palaikė ir Švietimo ministerija. Mokytojai, plečiantis tėvų švietimo užmojams, iš ministerijos sulaukė konkrečios paramos: jos rūpesčiu 1970 m. „Šviesos“ leidykla išleido mėnesinį žurnalą pedagogams ir tėvams „Šeima“. Po ketverių metų leidimo rūpesčiai atiteko Vilniuje ministerijos suburtai specialiai redakcijai. Skaitytojus jis lankė 160000 egz. tiražu. Redaktoriumi paskirtas Albinas Jarusevičius. Atkūrus nepriklausomybę, nesulaukęs ankstesnius leidėjus pakeitusios Kultūros ir švietimo ministerijos paramos, „Šeima“ po metų kitų dingo iš pedagogų ir tėvų akiračio.

Tiesa, tuo pačiu pavadinimu žurnalas 8000 egz. tiražu 1940 m. spalio – 1941 m. birželio mėnesiais buvo leidžiamas Kaune. Jį redagavo Vincas Žilionis.

Tarybiniais metais buvo leidžiami žurnalai atskirų dalykų mokytojams: „Gimtoji kalba“, „Gimtasis žodis“, „Rusų kalba mokykloje“. Būsimiems ir esamiems mokytojams nemažai didaktikos žinių siūlė Vilniaus pedagoginio instituto laikraštis „Tarybinis pedagogas“, 1982 m. pasivadinęs „Šviesa“ bei šiauliškis „Pedagoginis metraštis“ (1957–1961 m.). Be to, visi respublikos laikraščiai turėjo Mokyklos skyrius, kurie sistemingai skelbė pedagogikos tematikos rašinius, rašė apie mokytojų, mokyklų kasdienę veiklą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pamažu jų nebeliko. Iki 1997 m. paminėtas skyrius liko „Tiesoje“ – „Dienoje“ ir kas savaitę spausdino teminį puslapį „Švietimo naujienos“.

Atgimimo pokyčiai

Mokytojų, tėvų, visuomenės pedagogikos tematikos rašinių badą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje gelbėjo nusipelnęs mokytojas – žurnalistas Bernardas Šaknys „Tėviškės šviesa“ teminiais puslapiais, kurie du kartus per mėnesį pasirodydavo „Valstiečių laikraštyje“. Be glaustų teorinių–praktinių patarimų jaunimo mokymo, auklėjimo tema mokytojams, tėvams, nestigo ir pasakojimų apie mokyklų kasdienos veiklą. Prieš trejetą metų netekus rėmėjų materialinės paramos, skaitytojai „Tėviškės šviesos“ nebesulaukia.

„Dialogas“. Šitokio pavadinimo leidinys, respublikos Ministrų Tarybos 1991 m. gruodžio nutarimu, nuo 1992 m. sausio mėn. turėjo pakeisti „Tėvynės šviesą“, žurnalą „Tarybinę mokyklą“. Minėtu dokumentu leidėju paskirta LR kultūros ir švietimo ministerija. „Dialogo“ ir jo priedo žurnalo „Mokykla“ vyriausioji redaktorė – Elena Tervidytė. Laikraščio pirmasis numeris skaitytojus pasiekė 1992 m. sausio 10 d. Po pavadinimu nebuvo įprastinės paantraštės, trumpai išsakančios redakcijos siekius. Skaitytojus su nauju leidiniu sveikino tuometis šalies vadovas prof. Vytautas Landsbergis ir linkėjo ugdyti vaikui tiesos meilę. Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, tautinės mokyklos kūrimo strategė prof. Meilė Lukšienė, prof. Arvydas Šliogeris skaitytojams išsamiai aiškino dialogo sąvoką ir svarbą, kaip viską aprėpiantis dialogas padės pertvarkyti švietimą ir mokyklą. Laikraščio priešpaskutiniame puslapyje vyr. redaktorės Elenos Tervidytės rašinys „Ridenkime akmenį kartu“. Tai savotiškas prisistatymas pedagogams. Kartu autorė išsako redakcijos darbo kryptį, siekius. Jos nuomone, nuo visų nūdienos problemų gelbės dialogo kultūra. Šiems klausimams nebus gailima laikraščio, žurnalo ploto. Redakcija rašiniais stengsis likviduoti iki šiol įsigalėjusį bendravimo monologą, skatins skaitytojus apmąstymams, savianalizei, dvasinės kultūros plėtrai. Pasižadėjo nesiknaisioti po praeitį ir nekaltinti, nepriekaištauti už tai, kas buvo. Esminis redakcijos rūpestis – mokyklų reforma. Pedagogikos naujoves, metodinius patarimus dosniai siūlys žurnalas. Kartu suteiks tribūną gerai patirčiai skleisti.

Gyvenimas parodė: nei savaitraštis „Dialogas“, nei žurnalas „Mokykla“ nepasiekė ankstesnės pedagoginės spaudos populiarumo. Labai reto mokytojo namus lankė savaitraštis. Jį prenumeravo tik viena kita mokykla. Žurnalo tiražas labai sumažėjo. Prenumeratos kritimas atsiliepė leidybos materialinei būklei. Ministerija atsisakė leidybos rūpesčių. Abu leidiniai greitai tapo „uabais“. Pamažu dingo ir redaktorės prisistatymo rašinyje išsakyti kilnūs tikslai, pasižadėjimai. Pedagoginės spaudos puslapiuose pasipylė, kaip ir kitoje nūdienos savarankiškoje spaudoje, sensacijų garbinimas, užgauliojimai, knaisiojimasis po praeitį.

Šie bei materialiniai sunkumai atsiliepė paminėtų leidinių likimui. Žurnalas „Mokykla“ gerokai suplonėjęs, pabloginęs turinį, šiek tiek ilgiau nei dvejus metus lankė savo ištikimiausius skaitytojus. „Dialogas“ apie savo „mirtį“ pasiskelbė 2015 metais.

„Gimtasis žodis“. Žurnalas ne tik mokytojams, kaip skelbia jo paantraštė, skaitytojus pradėjo lankyti 1989 m. Pradžioje leidyba rūpinosi Švietimo ministerija. Besikeičianti Seimo daugumos formuojama ministerija šios pareigos atsisakė. Leidimo rūpesčius prisiėmė UAB leidykla „Gimtasis žodis“.

Žurnalas buvo skaitomas, nemažai jį prenumeravo. Jis noriai spausdino mokytojų, edukologijos doktorantų, mokslininkų rašinius. Pamažu mažėjo autorių, pasakojančių apie kasdienę pedagogo veiklą. Mokytojai, pajutę mažėjančią žurnalo praktinę paramą, ypač lituanistai, pradėjo mažiau domėtis žurnalu, kartu tai pastebimai atsiliepė prenumeratai. Kartu blogėjo „Gimtojo žodžio“ leidybos materialinė būklė. Redakcija buvo priversta, baigiantis 2016 metams, viešai pripažinti, kad žurnalo devintasis numeris – paskutinis. Per visą „Gimtojo žodžio“ gyvavimą išleistas trys šimtai trisdešimt vienas numeris.

Su šiais įvykiais beveik sutapo Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto organizuota tarptautinė konferencija „Skaitymo ir rašymo kultūra: teorija, praktika“. Joje lituanistai gyvai svarstė žinią, kad „Gimtasis žodis“ daugiau nelankys skaitytojų. Tai skatino tarptautinės konferencijos dalyvius aptarti ir šalies pedagoginės spaudos būklę. Išsakytos mintys rado vietos ir lituanistų kreipimesi į prezidentę. Šalies vadovus, Seimo pirmininką, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovus informavo dėl nesibaigiančių reformų, projektų, neapgalvotų chaotiškų sprendimų. Konferencijos dalyvių mintis dėl nūdienos švietimo, mokyklinės lituanistikos problemų ir sprendimo į peticiją suguldė LEU Lituanistikos fakulteto lektorė Vilija Janušauskienė. Ją pasirašė 238 edukologijos mokslininkai, pedagogai, tėvai ir kiti, kuriems rūpi švietimo problemos. Kartu čia jautriai išsakyta mintis, kad pedagoginė spauda būtina mokytojų, mokinių, tėvų, mokyklos ir valstybės dvasinei sąjungai ir galioms ugdyti. Be jos mokytojas, visi švietimiečiai yra menki, negirdimi, net nuvertinti. Tarp eilučių galima suprasti ir siūlymą remti pedagoginę spaudą.

 

 

Atgal