VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

02.13. Džiugu, skaudu, tikiu

Doc. dr. Gvidas Kazlauskas

 

Džiugu, kad laisvi sulaukėm Lietuvos šimtmečio. Didžiuojamės, kad bjaurios bolševikinės okupacijos sąlygomis atsirado patriotiškai nusiteikusių, iniciatyvių žmonių 1990 m. kovo 11 d. atstačiusių Lietuvos Nepriklausomybę ir, kad 1991 m. sausio 13-ąją šimtai tūkstančių beginklių žmonių ją gynė!

Doc. dr. Gvidas Kazlauskas

Šiandien mintimis grįžtame į 1918 metus, kai vasario 16 dieną Vilniuje 20 drąsių patriotų po 123 metų carinės Rusijos okupacijos pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kuris buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“. Dabar, galbūt, tai būtų pagrindinis dokumentas, liudijantis apie tokio Akto egzistavimą, jei šaunuolis profesorius Liudas Mažylis nebūtų suradęs originalo.

Džiugu, kad „Lietuvos aidas“ jau pernai atšventęs savo 100 metų jubiliejų tebesirūpina Lietuvos nepriklausomybės stiprinimu, žmonių tautiškumo ir kultūros ugdymu, atspindi svarbiausius Lietuvos istorinius įvykius, asmenybes, skleidžia tiesos ir teisingumo idėjas. Drąsiai galima tvirtinti, kad valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“ turi savo „veidą“. Jame įdomius, mokslu pagrįstus straipsnius istorijos tematika rašo dr. Algirdas Matulevičius, profesorė Ona Voverienė rūpestingai supažindina su įdomiomis asmenybėmis, pulkininkas leitenantas Povilas Šimkavičius su meile aprašo kovotojus už Lietuvos laisvę, įdomūs doc. dr. Irenos Ramaneckienės straipsniai religine tematika ir daugelis rimtų straipsnių gamtos, geografijos, meno, sveikatos tematika išsiskiria minties gilumu, pateikiamų žinių patikimumu. Įdėmiai skaitydamas „Lietuvos aidą“ jautiesi lyg universiteto studentas: įgauni daug svarbių žinių, tobulini mąstymą ir, anot Juozo Tumo – Vaižganto, „kultūriniesi“.

Skaudu, kai valstybės laikraštis, kad šiaip taip išgyventų, renka aukas po kelis ar keliasdešimt eurų lyg būtų paskutinis ubagėlis.

Galima tik stebėtis 1917-ųjų metų Lietuvos inteligentų – idealistų sugebėjimu dar nepasibaigus pirmajam pasauliniam karui, vokiečių okupacijos sąlygomis įsteigti ir leisti laikraštį. „Lietuvos aido“ „krikštatėviai“ Antanas Smetona, dr. Jonas Basanavičius, M.Biržiška, P.Bugailiškis, Petras Klimas, kunigai J.Stankevičius, Juozas Tumas – Vaižgantas, dr. V.Zajančkauskas, agronomas A. Stulginskis.

Bijau, kad po 100 metų būsimieji žmonės neparašytų, kad 2018 m. Lietuvos valdžios tokie tai vyrai ir moterys nesugebėjo išsaugoti valstybės laikraščio „Lietuvos aidas“.

Man labai liūdna ir skaudu, jaučiu gėdą už Kultūros ministeriją, kuri net menkas pinigines dotacijas “Lietuvos aidui“ nubraukė. Keli neiššauti fejerverkai per šventes jau būtų parama laikraščiui ...

Nemalonu net klausyti, kai girdi, kad seimūnai savo prestižui palaikyti gėlytėms ir tušinukams išleidžia tūkstančius ir tuo pačiu garsiai šaukia, kad svarbiausias dėmesys skiriamas kultūrai, kai kultūros žurnalai bei laikraščiai prie bankroto ribos!

Lietuvos turtuoliams negaila, o gal ir gaila, bet skiria milijonus krepšiniui paremti, tačiau kultūros sklaidai per spaudos leidinių finansavimą piniginės labdaros gaili.

 „Lietuvos aido“ šimtmetis pernai rugsėjo 6 d. iškilmingai paminėtas Kauno įgulos karininkų ramovėje

Tikiu, kad Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskais tars savo žemaitišką žodį: „Lietuvos aidą“ reikia finansiškai paremti!“

Manau, kad kultūros ministrė išspręs „Lietuvos aido“ finansines problemas ir valstybės laikraštis gyvuos sekančius šimtmečius.

Noriu tikėti, kad koncerno „MG Baltic“ prezidentui Dariui Mockui „sučepsės“ sąžinė ir jis, garsiai žadėtą milijoną skirs Lietuvos nepriklausomybės akto originalo suradėjui, o jei ne, tai jis, jei dar turi nors šiek tiek orumo, bent dešimtąją ar nors šimtąją milijono dalį dovanos Nepriklausomybės aktą paskelbusiam „Lietuvos aidui“. Jam norisi priminti Artūro Šopenhauerio sentenciją: „ Mūsų laimei daug svarbiau tai, kas mes esame, o ne ką mes turime.“

Viliuosi, kad ir kiti Lietuvos turtuoliai bus labdaringi ne tik krepšiniui, bet ir kultūros skleidėjams – laikraščiams bei žurnalams.

Tikiu, kad į „Lietuvos aidą“ rašys straipsnius seimūnai, ministrai, rajonų Tarybų nariai, seniūnai, gimnazijų mokytojai, aukštųjų mokyklų profesoriai, studentai ir kiti Lietuvos inteligentai. Manau, kad „Lietuvos aidą“ prenumeruos daug žmonių, mokyklos, įstaigos ir ne vien tik kultūros organizacijos.

Tikiu, kad „Lietuvos aidas“ suklestės ir sėkmingai gyvens sekantį šimtmetį!

Atgal