VISUOMENĖ
02.27. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė
Prof. Ona Voverienė
Šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė vienoje iš Lietuvos moterų lygos konferencijų kalbėjo: „Moterys Lietuvoje niekada nebuvo pasyvios istorijos stebėtojos. Vyrų pasirinkimą dažnai nulemia ideologiniai ir intelektualiniai svarstymai, o moterys intuityviai visada jaučia neteisybę ir tiesiasi į gėrį“ (Nijolė Gaškaitė. Lietuvos moterys – partizaninio judėjimo dalyvės // Lietuvaitė. Moteris ir rezistencija Lietuvoje . Konferencijos medžiaga. – V., 1998, p. 7).
Matyt, ši nuostata: nusivylimas jau beveik du dešimtmečius valdžiusiais atkurtą nepriklausomą Lietuvą vyrais bei tautos nostalgija Gėriui ir lėmė tai, kad pirmą kartą visoje Lietuvos istorijoje 2009 m. Prezidente buvo išrinkta moteris – Dalia Grybauskaitė, pateisinusi Lietuvos žmonių viltis ir išrinkta antrajai prezidentinei kadencijai 2014 metais. Apie tai ir knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė” (V., 2016).
Knygoje susikerta ir kryžiuojasi trys informacijos srautai: pačios Prezidentės Dalios Grybauskaitės mintys, citatos iš jos kalbų viešojoje erdvėje ir metiniuose pranešimuose; politikų ir politologų bei žurnalistų Prezidentės veiklos vertinimai, bei knygos autorės įžvalgos iš eilinio Lietuvos piliečio pozicijų. Toks palyginamosios analizės metodas mokslotyroje pateikia pakankamai objektyvius rezultatus. Ar tai priimtina politikos moksluose? Laikas ir vis didesnį pagreitį įgaunantis Lietuvoje politikos mokslas tai parodys.
Knygoje akcentuojama keletas, autorės nuomone, svarbiausių Prezidentės savito valdymo aspektų: visų pirma Jos prezidentinė politika, orientuojantis į sėkmingiausiai valdžiusią Didžiosios Britanijos ilgametę premjerę Margaret Tečer; vertybių sistemą, kuriomis mūsų Prezidentė remiasi savo veikloje, ir Jos orientacija į Lietuvos ateitį.
Ponia Margaret Tečer, kandidatuodama į Didžiosios Britanijos Parlamentą, savo rinkiminėse kalbose akcentavo: „Ekonomika – tai metodas, o tikslas – pakeisti britų dvasią“, t.y. Didžiosios Britanijos piliečius, įpratusius būti išlaikytiniais, paversti save gerbiančiais piliečiais, „iš šalies, kurioje buvo galima iš Vyriausybės ką nors išprašyti, į šalį, kurioje jos piliečiai ne sėdiniuoja ir lūkuriuoja nežinia ko, į šalį, kurios žmonės energingai darbuojasi... ir gyvena, išleisdami ne daugiau, negu turi“ (Margaret Tečer).
Dalia Grybauskaitė savo rinkiminės kampanijos pirmajai kadencijai pradžioje ir buvo išsikėlusi sau tikslą, panašų į Margaret Tečer – pakeisti Lietuvos žmonių dvasią. Tik JI gerai suprato, kad Lietuva yra kitokia, negu Didžioji Britanija buvo M. Tečer kandidatavimo į premjeres laikotarpiu: lietuvių tautos – darbščios, kūrybingos, dvasingos, pakeitusios savo darbštumu ir grožio pajauta nepriklausomybės metais miestų ir kaimų kraštovaizdį, dvasios keisti nereikia. Bet… Lietuvos politikų, įklimpusių į giliausią ekonomizmą ir materializmą, ekonomiką pavertusių Dievu, jų religija, Banką – bažnyčia, o viso gyvenimo ir bet kokios pažangos varikliu – pinigą, pamiršusių visų Lietuvos turtų ir gėrybių kūrėją, paprastą žmogų , - dvasia tikrai yra keistina. Ir visai tai atsispindėjo jos elgesyje ir visų pirma – Jos kalbėsenoje.
Su politikais ji kalbėjo griežtai, trumpais sakiniais, nevyniodama nieko į vatą, reikalaudama jų atsakomybės ir sąžiningumo. Visai kitaip ji kalbėjo su paprastais žmonėmis, kurių dauguma dar vis buvo komunizmo pavergto proto gniaužtuose. Savo viešosiose kalbose, konferencijose ir susitikimuose su beveik visų socialinių grupių žmonių bendruomenėmis... atsargiai, lyg ir tarp kito, ji akino žmones, kaip ir anoje nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, jaustis savo krašto šeimininkais, ne tik laukiančiais iš valdžios, kad ji jais pasirūpintų, bet ir jaučiančiais pareigą būti tikrais savo valstybės piliečiais ir šeimininkais, atsakingais už savo valstybės dabartį ir ateitį, savo tautos likimą ir išlikimą. Dar kitaip ji kalbėjo su Lietuvos ateitimi – jaunimu: nekartą mokyklinį jaunimą kvietėsi įvairiausioms šventėms į Prezidentūrą. Susitikimuose su moksleiviais ir jaunimu ji ragino domėtis savo nepaprastos ir garbingos tautos istorija, saugoti ir puoselėti savo kalbą, savo tautos papročius ir tradicijas, akino jaunimą didžiuotis savo tėvyne, savo kultūra, mokytis iš savo tautos patriotiškiausių ir žymiausių žmonių meilės savo tautai, savo profesijai, kantrybės ir pasiaukojančio darbo, siekiant savo pasirinktos profesijos meistriškumo viršūnių..
Savo metiniuose pranešimuose Prezidentė nuolat primindavo parlamentarams ir Vyriausybei rūpintis ne tik savo piliečių materialiosios gerovės kėlimu, bet ir idealiosiomis vertybėmis: žadinti asmens savigarbą, visais įmanomais būdais ginti tautos ir jos valstybės garbę ir orumą. Pati savo elgesiu geopolitiniame kontekste rodė, kaip tai turi būti daroma.
Kitas jos užsibrėžtas idealistinis tikslas, jos ne kartą deklaruotas, siekti Tautos vienybės. Ji ne kartą savo viešose kalbose akcentavo: „Atkursime Lietuvą tokią, kokią ją matėme savo svajonėse ir vizijose“, jeigu visi Lietuvos piliečiai būsime vieningi. Lietuvoje – tai titaniškas tikslas, prilygstantis senosios Graikijos mitams. Penkiasdešimt metų okupacijos ir trys užaugusios okupacijos metais lietuvių kartos – padarė savo: kiekvienoje kartoje žmonių protas buvo vis labiau pavergiamas okupanto tikslams ir jo mentalitetui, jo kultūrai, jo vertybių sistemai. Akivaizdžiausias to pavyzdys savo laiku buvo Lietuvos Kultūros ir kultūros paveldo komisija, ir ypač jos vadovė, neįsivaizdavę savo gyvenimo be Žaliojo tilto skulptūrų. Stebint visas tos komisijos batalijas su dauguma jau išsivadavusių iš pavergto proto vergijos, atrodė, kad tos komisijos vadovė, kuri aršiausiai kovėsi, kad jeigu tos surūdijusios, baisingos, okupaciją ir lietuvių tautos genocidą menančios skulptūros, pastatytos, kai tautos žudymas ir trėmimas sunaikinimui į Sibirus buvo savo apogėjuje, numirs, kaip senolis Lapinas Vinco Krėvės apsakyme, nukirtus Grainio liepą. Gaila tų žmonių. Ir Prezidentė, matyt, tai suprato, įvykių neforsuodama, ir, kaip mums visiems buvo savotiškai gaila senolio Lapino, taip, matyt, ir jai yra suprantama, kaip yra sunku vaduotis iš to, kas buvo įprasta, susiformuota, įsitikinta, priimta, kaip savastis ir kai net tos komisijos vargšai intelektualai, save vadinantys kultūros žmonėmis (kurios? Okupanto ar lietuviškos? Europietiškos?) nepajėgė iš pavergto proto vergijos išsivaduoti.
Šiame kontekste būtina priminti, kad ir Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, ir Prezidentas Valdas Adamkus savo viešosiose kalbose irgi deklaravo siekį – suvienyti tautą. Tačiau jie kūrė dabartinę Lietuvą skirtingais ideologiniais pamatais. Algirdas Mykolas Brazauskas kūrė ir stiprino socialistinę nepriklausomą Lietuvą, valdomą tos pačios komunistų partijos CK grupės draugų. Ir reikia pasakyti ją sukūrė, suskaldę Lietuvą ir iškasę gilių giliausią griovį tarp istorinės-etninės Lietuvos ir jų tebekuriamos socialistinės Lietuvos, pripylę į jį nuodingo pilstuko – komunistinės dvasios, kuris garuodamas iki šiol tebenuodija žmonių sąmonę ir dvasią. Prezidentas Valdas Adamkus pirmojoje savo prezidentavimo kadencijoje mėgino švelninti situaciją, belstis į širdis valdančiųjų, irgi mėgino sutaikyti tautą, propaguodamas demokratijos, kur visi lygūs ir laimingi šūkius ir viltį, ragino būti dorais ir teisingais, savo viešose kalbose primindavo tautines vertybes, skatindavo jas puoselėti. Bandė tiesti tiltą tarp tų dviejų Lietuvų - Lietuvoje. Buvo jo Žodis. Veiksmui nepakako ryžto. Gal ir jėgų. Antrojoje kadencijoje – liūno balsas, sklindantis iš minėto griovio, nustelbė jo gražius ir teisingus žodžius. Jie jau buvo. Mums, eiliniams žmonėms retai girdimi, o valdžios vyrai iš jų jau atvirai šaipėsi ir ignoravo.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau nuo savo pirmosios rinkiminės kampanijos labai atsargiai ir išmintingai, siekė atrasti idėją, galinčią tą nuodingą griovį nusausinti. Per ketverius metus ji žingsnis po žingsnio per tą nuodingą griovį statė vienas kitą keičiančius tiltelius, kuriais kvietė eiti ir Lietuvos žmones; akino juos žvelgti į kasmet vis labiau šviesėjantį dangų, horizonte šviečiant ryškiausiai žvaigždei – Tautos idėjai, svarbiausiai ir moderniausiai šių dienų idėjai, kuri kuo toliau, tuo labiau jau užvaldo Europos žmonių protus ir veda į teisingą broliškų Europos valstybių ateitį ir šeimą. Penktaisiais, paskutiniaisiais jos pirmosios kadencijos metais, Prezidentė jau ryžosi imtis veiksmo, siekiant sutaikyti tautą, žengė pirmąjį žingsnį – pareikalavo, keičiantis įvairių spalvų partinėms valdžioms po eilinių Seimo rinkimų imtis darbų tęstinumo Lietuvos Valstybės, Tautos ir jos žmonių labui, o ne išlaidauti vien tik savo ir savo partiečių ambicijų tenkinimui, sugriaunant viską, kas jų pirmtakų buvo padaryta. Tenka pripažinti, kad mums visiems, ir Tautai, ir valstybei pasisekė, kad premjeru tapo inteligentiškas, išmintingas žmogus Algirdas Butkevičius, jau išsivadavęs iš komunistinės neapykantos kitaip mąstančiam gniaužtų, nepasiduodantis savo partijos vanagams, ypač prof. Aloyzui Sakalui, kiršinimu, tautos skaldymu ir jos doriniu smukdymu, besistengiantiems išlaikyti Lietuvą komunistine. (Sakalas A. Aukštų vyriausybės reitingų mįslė // Delfi. lt. – 2015, kovo 27).
Eilinio Lietuvos piliečio akimis šitie dvasiniai imperatyvai Prezidentės Dalios Grybauskaitės veikloje yra patys svarbiausi. Kaip tik jie ir kuria pamatus tai Lietuvai, apie kurią visada svajojome ir matėme ją savo vizijose.
Dar pirmą kartą kandidatuodama į Prezidento postą, Dalia Grybauskaitė žadėjo, jeigu ji taps Prezidente, jos svarbiausiais uždaviniais bus „išguiti politinį, ekonominį ir moralinį šalies gyvenimą gaubiančius šešėlius; grąžinti žmonių pasitikėjimą valstybe; kurti piliečių valstybę, teisingą kiekvienam piliečiui, kurioje bus puoselėjama demokratijos – laisvo žodžio, sąžinės laisvės, žmogaus orumo, tautinės ir kultūros vertybės“. Jos ŽODIS tapo VEIKSMU, gerai matomu visoje Lietuvoje, ir ne tik jos metiniuose pranešimuose, bet ir realiame gyvenime. Lėtai, bet jau ryškėja didžiulėmis Prezidentės pastangomis bei jos pasirinktos jaunos komandos sumanumo ir darbštumo dėka Tautos vienybė, kiekvienais metais vis daugiau žmonių vaduojasi iš pavergto proto vergijos, suvokia, kas jų tikrieji skriaudėjai.
Prezidento rinkimuose ji rėmėsi ne partijų, bet savo Tautos eilinių žmonių valia ir jų balsais. Rinkiminiuose šūkiuose Ji deklaravo pasitikėjimą savo tauta, tikėjimą jos išmintimi, nežiūrint jokių ideologinių spalvų ir atspalvių. Ir neapsiriko. Tautos idėja bei žymiausių pasaulio (Margaret Tečer, Džordžų Bušų: ir vyresniojo, ir jaunesniojo) bei Lietuvos prezidentų (Antano Smetonos, Jono Žemaičio-Vytauto, Algirdo Mykolo Brazausko, Valdo Adamkaus), patirtis, jos neignoruojant, o iš jos laimėjimų ir klaidų mokantis, tapo jos sėkmės tvirčiausiomis atramomis, kai ji šalia savo privalomų Prezidentei, pagal Konstituciją funkcijų, jas dar papildo ir humanistinių vertybių – bendražmogiškųjų ir tautinių sistema, dėmesiu ne tik ekonomikai bei materialiosios Lietuvos gerovės kėlimui, bet ir teisingumui, tautinių ir kultūros vertybių puoselėjimui, demokratijos plėtrai Lietuvoje.
Vienas iš jos didžiausių rūpesčių pirmojoje jos prezidentavimo kadencijoje buvo teisingumo atkūrimas ir puoselėjimas visose Lietuvos – politinio, teisinio, socialinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo srityse. Puikiai orientuodamasi geopolitikoje ir aktyviai bendraudama su žymiausiais dabartiniais pasaulio politikais, ji įsitikino, kad pasaulio politikoje apie valstybės kokybę yra sprendžiama iš jos teisėtvarkos kokybės, nors atvirai tai ir nedeklaruojama. Per penkerius jos prezidentavimo metus daug padaryta, tobulinant teisėkūrą ir šalinant okupacinio režimo paveldą iš teisėsaugos sistemos. Bet, kaip pati Prezidentė prisipažįsta, tai – labai sunkus jos veiklos baras, susijęs su teisėsaugos sistemos narių mąstymu, kurį neįmanoma pakeisti iš viršaus, jeigu pats žmogus to nesuvokia ir nenori keistis. Tikiu, kad iki antrosios kadencijos pabaigos, Jai pavyks sukurti Lietuvoje deramą teisėsaugos sistemą, kuri suteiks galimybę mūsų valstybės piliečiams didžiuotis savo valstybe, ir pasaulis Lietuvą pripažins, kaip teisingą, teisinę, demokratišką ir kūrybingą valstybę su jos unikalia tautine kultūra.
Vienas iš žmonijos išmintingiausių mąstytojų, beveik trimis tūkstančiais metų , pralenkęs savo laiką, ir iki šiol įtakojantis žmonių protus, kiniečių išminčius Konfucijus, tautų šviesuolius mokė:„Kilnus žmogus ypač jaučia pagarbą trims dalykams: Dangaus valiai, žymiems žmonėms, ir išminčių žodžiams“ (Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai / Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė. – V., 1994, p. 156). Dangaus valia, kaip dar vienas jos tvirtybės išbandymas, Ukrainoje prasidėjo Maidanas, išsivaduojamoji ukrainiečių kova iš vėl imperine tampančios Rusijos, Ukrainos ir Rusijos karas, Europos valstybių galios bejėgiškumas, bijant prarasti savo gerovę, ginklų žvangėjimas prie Lietuvos sienos, grasinant Lietuvai karu, Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą, Baltijos šalis ir visą Europą, jos Penktosios kolonos Lietuvoje informacinis karas.... pačioje Lietuvoje, ir ... nesibaigiantys šmeižtai ir bjauriausios insinuacijos prieš Prezidentę ir jos jauną komandą, ypač „Laisvame laikraštyje” , glaudžiančiame visus Lietuvos nepriklausomybės nekentėjus.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tą iššūkį stebėtinai tvirtai priėmė; įtikino ją remti ne tik pasaulio žymiausius politikus, bet ir Lietuvos politikus ir Vyriausybę, jos iniciatyvų ir pastangų dėka, remiant Seimui ir Vyriausybei, Lietuvoje pradėta kurta stipri ir gerai ginkluota kariuomenė, kurios profesionalumu neabejoja nei NATO vadovybė, nei Europos Sąjungos valstybės ir tokia gynybinio saugumo sistema, prie kurios ir aš, ir mano šeima ramiai miegame. Tai, ko gero, eiliniam žmogui ir yra svarbiausia. JAV kariuomenės pulkininkas lietuvis Algirdas Kanauka savo laiku rašė: „Gerai organizuota ir pakankamai apginkluota kariuomenė – tai, metaforiškai tariant, tartum spygliuota užtvara, sauganti krašto neliečiamumą, valstybės suverenitetą ir jos piliečių teises nuo piktavališko išorinių jėgų smurto“
Rusijai savo energetinius resursus naudojant kaip politinio spaudimo priemonę savo kaimynėms valstybėms, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje , pagaliau suprasta, kad vienintelė išeitis, siekiant to politinio spaudimo išvengti - tai išlaisvinti savo energetikos sektorių nuo monopolinės priklausomybės nuo Rusijos. Jau prezidentaujant Daliai Grybauskaitei šiuo klausimu ji sutarė su abiejų spalvų Vyriausybėmis: ir su Andriaus Kubiliaus, ir su Algirdo Butkevičiaus. Ir tas bendro sutarimo rezultatas – suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje „Independent“, išlaisvinę Lietuvos ūkį nuo šio energetinio resurso priklausomybė nuo Rusijos. Kažin ar tai būtų pavykę, jeigu ne toliaregiškas, viltingas ir ryžtingas Prezidentės pastangomis Lietuvos ekonominės politikos posūkis į Skandinavijos kraštus. Suskystintųjų dujų terminalas „Independent“ energetinės nepriklausomybės siekime pranoko net lūkesčius. Pajudėjo reikalai ir išlaisvinant Lietuvos elektros ūkį nuo priklausomybės nuo Rusijos.
Į krašto saugumo sąvoką įeina ir kibernetinis bei informacinis saugumas. Šioje srityje Baltijos šalys yra labiausiai pažeidžiamos, kai dabartinei V.Putino Rusijai pavyko Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sukurti galingas informacines penktąsias kolonas. Piktnaudžiaujant demokratijos laisvo žodžio vertybe, informacinio karo Lietuvoje... prieš Lietuvą frontininkai tiksliai ir vieningai vykdo Rusijos informacinio karo jau keliose valstybėse patikrintą scenarijų – pirmiausiai pulk vadus. Taip plačiu frontu ir galingomis atakomis buvo puolamas Lietuvos nepriklausomybės pagrindinis architektas ir vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Taip šiuo metu įnirtingai puolama Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o pastaruoju metu ir Krašto apsaugos ministras. Ir stebėtinai Lietuvoje nėra jėgos, kuri galėtų tas atakas sustabdyti, ginklą priešui išmušti iš rankų, ir suvokti, kad karas yra karas, ir visiškai nesvarbu, kokiomis formomis jis yra kariaujamas: durtuvais, tankais, ar šmeižtais. Mūsų žvalgybos ir jėgos struktūrų vadovai užmiršo Napoleono Bonaparto pamoką, kurioje jis kalbėjo, kad vienas propagandinis priešo laikraštis gali padaryti daugiau žalos, negu divizija karių, nors tai būtų ir Rusijos GRU „žalieji žmogeliukai“.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė – vienintelė iš visų iki šiol buvusių nepriklausomos Lietuvos prezidentų atkreipė dėmesį į valdžios visais įmanomais būdais skriaudžiamą Lietuvos žmogų, kraštutinai nuskurdintą grobikiškų mokesčių, kaip ir Rusijos caro laikais, skandinamą tamsoje, kai Lietuvos inteligentas nepajėgiama nusipirkti reikalingų knygų, bilieto į teatrą, koncertą, oriai paatostogauti. Nors socialiniai klausimai buvo akcentuojami, reikalaujant juos spręsti, visuose Prezidentės metiniuose pranešimuose, pažangos, deja, socialinėje mūsų šalies politikoje mažai, palyginus su sėkmingesnėmis ES valstybėmis.
Žurnalistas Kęstutis Girnius viename savo straipsnyje pareiškė įsitikinimą, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra gera valstybės vadovė, bet... ne istorinė asmenybė. Manau, kad žurnalistas apsiriko. Istorine asmenybe ji tapo jau pirmojoje savo prezidentavimo kadencijoje, kai ėmė gaivinti tautos dvasią. Jos išrinkimas antrajai kadencijai parodė, kad žmonės tiki savo Prezidente ir ja tikėdami nori keistis. Dvasinis Tautos atgimimas jau prasideda ir kasdien jau įgyja vis didesnį pagreitį. Be to, su ja skaitomasi ir pasaulio geopolitikoje. Visur ją matome šalia JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir Europos Sąjungos vadovų, kaip lygią ir lygiavertę, didžiuojamės jos elgesiu ir oria laikysena. Ji jau pirmojoje savo kadencijoje tapo pasaulio politikoje matomu ir žinomu žmogumi, Lietuvos vardą, tęsdama Prezidento Valdo Adamkaus tradiciją, ne tik įrašė, bet ir patikimai įtvirtino pasaulio politikos istorijoje.
Viename iš savo straipsnių rašiau: „Prezidentas yra Tautos ir jos sukurtos Valstybės simbolis, kaip sakoma sparnuota fraze – valstybės miniatiūrinis portretas, pagal kurį pasaulyje sprendžiama apie visą tautą ir valstybę. Kitavertus – tai svarbiausias valstybės pareigūnas, nuo kurio valios, išminties ir sprendimų didele dalimi priklauso visos valstybės ūkio ir kultūros raida, žmonių gerovė, dvasinė ir materialioji, tautos likimas. (Voverienė Ona. Lietuvos prezidentai ir tauta // Karštas komentaras. – 2014, gruod. 20-saus. 3, p. 10,11). Todėl valstybės vadovo vertybių sistema studijuotina įvairiausiais aspektais, nes, jeigu valstybės vadovą gerbia jo Tauta, ji stengiasi tas vertybes perimti ir jomis vadovautis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių atidaryme. Nuotr. Romas Petras Šaulys
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuo pat pirmosios jos prezidentavimo dienos, dar gi net tiksliau, nuo jos pirmosios kandidatavimo į Lietuvos prezidento postą dienos, ėmė gaivinti jau gerokai primirštas lietuviškas tautines vertybes. Jas ji deklaravo, keldama savo rinkiminės kampanijos ir būsimos prezidentinės veiklos kryptis, ir labai subtiliai... per savo mokytojų, Margaret Tečer ir Lietuvos prezidentų vertybių sistemą, siekiant svarbiausias, jos požiūriu, vertybes įgyvendinant dabartinėje Nepriklausomoje Lietuvoje. (Voverienė Ona. Lietuvos Prezidentės pavasariai; kadencijos pradžia ir pabaiga. – 2014, kovo 14-28, p. 14,16,17).Savo inauguracinėje kalboje 2009 m. liepos 12 d Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Atėjau ne vadovauti, o tarnauti žmonėms. Galimybė gerinti gyvenimą ir stiprinti Lietuvą – man yra didžiausias atlygis ir tikslas“ (Lietuvos Prezidentės pareigas eiti pradėjo Dalia Grybauskaitė // XXI amžius. – 2009, liep, 15, p, 1) Ji savo viešose kalbose ir metiniuose pranešimuose dažniausiai akcentavo, kaip didžiausią tautinę vertybę – PAREIGĄ. Kai ji, dar būdama Briuselyje, pamatė 2009 metų sausį įsisiautėjusią raudonųjų chuliganų, suvežtų iš visų pasviečių, net iš Latvijos, riaušes prie Seimo, ji suprato, kad jos pareiga – būti čia ir dabar - Tėvynėje ir jai padėti, kiek tik leis jos gabumai ir galimybės. Ji ryžosi kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, labai daug prarasdama materialiai (Voverienė Ona. Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė // Karštas komentaras. – 2013, rugs.27 – spal. 11, p.1,4,5,7) Grįžtant prie pirmojo Prezidentės pavasario, lėmusio jos prezidentinės veiklos kryptį ir stilių, jau iš pirmojo susitikimo su ja įsiminė jos žodžiai: „Mano namai – tik Lietuva... Žinau, ko einu, aš nebegaliu stovėti ir iš šalies žiūrėti, kas vyksta... Man „sau“ neegzistuoja. Lietuva į mane investavo labai daug, tad mano pilietinė pareiga – reikia jai atsilyginti savo darbu“ (Dalia Grybauskaitė. Cit. Voverienė O. Ten pat ).Pareiga jos vertybių sistemoje siejama su kita vertybe - SĄŽINE. Ypač su sąžiningumu valstybės politikoje. Prezidentė griežtai pasmerkė daug metų besibylinėjančią ir įvairiausias būdais vilkinančią baudžiamąją bylą Darbo partiją ir jos vadus, kaltinamus sukčiavimu. .Jos vertybių sistemoje ir labiausiai ignoruojamas dabartinėje Lietuvoje – TEISINGUMO siekis. Tik jos prezidentavimo laikotarpiu ir jos iniciatyva po dvidešimties metų Lietuvos nepriklausomybės buvo atkurtas TEISINGUMAS politiniams kaliniams ir tremtiniams – paskelbti jų skriaudėjų ir žudikų okupacijos metais sąrašai, kuriuose yra ir dabar šalia mūsų vaikščiojančiųjų ir skalinančių prieš Lietuvos nepriklausomybę, pasiilgusių kagėbistinės Rusijos, vardų. Lietuvos Laisvės kovų tyrinėtojai nenorėjo tepti rankų į šituos Tėvynę pardavusius žudikus ir kolaborantus. Jų veikla tik dabar pradedama tyrinėti, paskelbus jų sąrašus ir jų kruvinus darbus. Manau, netrukus atsiras publikacijų, papildančių ir patikslinančių duomenis, jau paskelbtus straipsniuose ir knygose, tarp jų ir mano knygoje „Antikomunizmas“. A. Kubiliaus Vyriausybė, gelbėdama nuo ekonominės krizės Lietuvą, labiausiai nuskriaudė paprastus žmones, buvusius ir politinius kalinius ir tremtinius : kelioms dešimtims tūkstančių jų, praradusių sveikatą komunistiniuose lageriuose ir Sibiro tremtyse buvo sumažintos pensijos, vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Premjerui tada pasirodė esą svarbesni Mastrichto kriterijai, negu į Amžinybę išeinantys Lietuvos patriotai, kurie netoleravo okupacijos ir mūsų kolaboravimo su okupantais. Lietuvos Prezidentė siekdama teisingumo kategoriškai pareiškė: „Nesiečiau pensijų atstatymo proceso tiesiogiai su Mastrichto kriterijais. Jų vykdymas labai priklauso nuo to, kaip racionaliai bus panaudojamas visas viešasis finansavimas...Pensijos turi būti kompensuotos, neatsižvelgiant į tai, ką pasakys Konstitucinis teismas. Ne Konstitucinio teismo prerogatyva priminti politikams, kas yra morali politika. Rimto politiko priedermė dirbti Žmogui ir galvoti apie jį kiekvieną dieną´(Grybauskaitė D. Cit.: Voverienė O. Ten pat).
Valstybės vadovės vertybių sistemoje ryškiu leitmotyvu brėžiamas PILIETIŠKUMAS. „Nieko nėra vertesnio už ieškantį savojo pašaukimo ŽMOGŲ ir JO KURIAMĄ SAVO VALSTYBĘ“, - Šie žodžiai ne kartą buvo kartojami Prezidentės kalbose visuomenei. Dabartinėje Lietuvoje beliko tik du milijonai 800 tūkstančių žmonių. Tik geranoriškai kuriančių savo valstybę ir ištikimų jos idealams turime, ko gero, mažiau, negu XX amžiaus pradžioje, Lietuvos tautinio atgimimo priešaušryje. Mūsų bėda – mūsų Laisvės kokybė. Laisvė visada Lietuvoje buvo viena svarbiausių tautos vertybių. Tačiau šį kartą, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, iškovota laisvė, kaip savo laiku rašė filosofas Romualdas Ozolas, suskilo į tris milijonus laisvių, o tarp tų laisvių atsirado žudikų laisvė, vagių ir kitokų nusikaltėlių bei gobšuolių laisvė, Lietuvos išdavikų ir šmeižikų laisvė, palaido ir purvino žodžio laisvė. Tik tikros Nepriklausomos valstybės kūrėjų, pasiaukojančiai dirbančių savo Tėvynės laisvei ir jos žmonių gerovei, liko nedaug. Prezidentei Žmogus, mūsų valstybės sąžiningas kūrėjas ir jos pilietis yra viena svarbiausių jos vertybių. Gindama žmogų Prezidentė gina ir pačią DEMOKRATIJĄ, kaip vertybę. Žurnalistas Saulius Stoma, tą Prezidentės bruožą įvertino taip: „Prezidentė nepataikauja visuomenei, tenkindama jos žemiausius instinktus. Ji tiesiog atliepia teisėtus visuomenės lūkesčius. Juk ir „demokratija“ reiškia žmonių valdžią.“( Lietuvos Prezidentės pareigas pradėjo Dalia Grybauskaitė // XXI amžius. – 2009, liep. 15,p. 1)
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Lietuvos Prezidentė savo veikloje, susitikimuose su visuomene, kaimo bendruomenėmis ir moksleiviais visada savo kalbose akcentuoja pamatines tautos vertybes – LIETUVIŲ KALBĄ, LIETUVOS ISTORIJĄ „Valstybės laisvei reikalingi laisvai ir drąsiai mąstantys žmonės, girdintys vieni kitus, gerbiantys savo istoriją ir mylintys savo kalbą... Kiekvieno lietuvio pareiga – kurti ir turtinti savo kalbą... tai – didelė atsakomybė ir pareiga“, - nuolat savo kalbose akcentuoja Prezidentė. ( Voverienė Ona. Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė //Karštas komentaras. -2013, rugs. 27-spalio 11, p. 4, 5,7)
Kai Lietuvą pradėjo terorizuoti šeimų griovėjos iš Europos, neva seksualinių mažumų gynėjos, ir jos čia atrado savo mirties kultūros plėtrai palankią dirvą – visokių esmeraldų, margaritų, marijų aušrinių, onų valiukevičiučių ir dalių kuodyčių veikloje, Prezidentė kategoriškai pasisakė prieš mirties kultūros plėtrą Lietuvoje.. „Vaikai – tai brangiausia ir svarbiausia, ką turi šeima, visuomenė, valstybė. Tai – pats didžiausias, švenčiausias , taip pat ir trapiausias turtas. Niekam neleistina eksperimentuoti su tuo turtu. Todėl negalima sutikti, kad ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose būtų naudojamos metodikos, jeigu jos kelia bent menkiausių abejonių... Vertindama informaciją, kuri šiomis dienomis pasirodė žiniasklaidoje, manau, kad ikimokyklinėse įstaigose diegiama „Gender Loops“ programa ir galimos jos taikymo pasekmės kelia abejonių. Tokiu atveju vertinimas vienareikšmis: ji negali būti taikoma, kol abejonės nebus visiškai ir negrįžtamai išsklaidytos“ (Girdvainis Julius. Dalia Grybauskaitė prieš „Gender Loops“ // Vakarų ekspresas. – 2009, kovo 29)
Užsienio spaudoje (JAV, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kt. šalių) Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra vertinama , kaip „ryškus ir stebėtinas“ „tvirto charakterio“ politikos reiškinys, tapatinama su Vinstonu Čerčiliu ir Margaret Tečer, vadinama „Baltijos geležine ledi“ (Voverienė Ona. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir pasaulis. Lietuvos ir užsienio politikų ir politologų vertinimas spaudoje // Karštas komentaras.- 2014, saus.17-31, p. 14, 15,17). Pati Pezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, kad Margaret Tečer autobiografinė knyga, yra jos pati skaitomiausia, nuolat pavartoma, su ja tariamasi ir mokomasi iš jos.
Savo viešose kalbose Prezidentė ne kartą akcentavo, kad jos prezidentinė politika yra grindžiama jos pirmtakų Lietuvos prezidentų vertybėmis. Iš Prezidento Antano Smetonos ji mokėsi tautiškumo ir jo patirties apie mūsų tautiečių būdą – visur, visada ir viską peikti, kas sava, ir džiaugtis tuo, kas svetima. Iš čia ir jos įsitikinimas: „Nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo – tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nei vienos problemos” (Tadas Ignatavičius. Vyrai, pasitempkite. Išaušo moters era // Lietuvos Aidas. – 2009, liep. 15, p. 2). Nors spaudoje ir neužsimenama, bet akivaizdu, kad Prezidentė mokėsi iš Antano Smetonos ir jo patirties apie partijų vaidmenį Lietuvoje. Iš čia jos įsitikinimas, kad „Lietuvoje politinę valdžią uzurpavo partijos, o mūsų žmonės, piliečiai yra praktiškai atstumti arba prie jos neprileidžiami. Tai yra mūsų demokratijos degradacija. Per 20 metų nesugebėjome leisti žmonėms dalyvauti rinkimuose. Sugebėjome tik monopolizuoti ekonomiką ir politiką. Mano pagrindinis tikslas yra atverti politiką žmonėms, leisti žmonėms dalyvauti rinkimuose. Darysime klaidų, iš karto gal neišeis, bet pradėkime atsiverti, leiskime žmonėms atsakyti už savo šalį. Bet neleiskime grupelei žmonių valdyti valstybę „ (Sytas Andrius. Grybauskaitė: politinę valdžią monopolizavo „grupelė žmonių“ // Laisvas laikraštis. – 2010, kovo 6-12, p. 4). Kaip ir Prezidentas Antanas Smetona piktinosi įvairių partijų, „partinių srovių ir srovelių“ rietenomis prieškariniame Lietuvos Seime, taip ir Dalia Grybauskaitė į dabartines partijas Lietuvoje žiūri gana kritiškai. Jos nuomone, „Jeigu politikai ir toliau manys, kad galima konfrontuoti, dalytis postus ir veržtis prie lovio, jie ir toliau politikoje matys tik intrigas ir pinigus, nesvarbu, kaip vadinasi jų partija – žmonės tokius politikus visai nušluos. Mums visiems reikėtų suprasti, kad tokios politikos Lietuvoje neturėtų būti“ (Dalia Grybauskaitė. Cit.: Viluckas Tomas. Kodėl pasirinkome Grybauskaitę? // Lietuvos žinios. – 2009, geg. 23, p. 4). .
Tikiu savo Tauta ir jos išmintimi. Kaip rašė filosofas Juozas Girnius „Išmintis suteikia žmogui darną su savimi – sąžinės ramybę ir tuo pačiu vidinę laimę, ji atskleidžia, kas yra blogis, ir kas tik atrodo blogis; ji veja iš žmonių galvų tuštybę ir parodo kelią į kilnumą“. Išmintis yra gebėjimas veikti, remiantis visai tautai reikšmingais tikslais. Išmintis turi vienaskaitą ir apibrėžtas savo ribas, o kvailysčių yra tūkstančiai, ir visos jos neribotos. Mano tauta, išrinkusi Lietuvos Prezidente Dalią Grybauskaitę net dviem kadencijom iš eilės, pasirodė esanti ir išmintinga, ir drąsi, mokanti atskirti grūdus nuo pelų. Dėl to šiandien mes visi, Lietuvos piliečiai, galime šiandien pasidžiaugti, kad sėkmingai užbaigėme pereinamąjį komunistinės statybos laikotarpį nepriklausomoje Lietuvoje, kuriamą vadovaujant Algirdui Brazauskui ir jo grupei draugų. ir 2014 metais, jau prasidėjus antrajai Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijai, atkūrėme savo tikrąją istorinę Lietuvą.
Šiuo optimistiniu mažoru ir baigiu savo straipsnį. Tikiu mūsų Prezidente. Įsitikinau jos sąžiningai ir tvirtai atliekama pareiga – tarnauti savo Tautai ir Tėvynei. Tikiu savo Tauta, jau išmokusia atsijoti grūdus nuo pelų politikoje. Tikiu, kad ir ateityje, Tautos pasirinkimas rinkimuose, kaip ir aptariamuoju atveju, bus teisingas, siekiant įprasminti savo gyvenimą tarnaujant Tautai ir Valstybei, o ne svetimiems stabams. Linkiu, kad knyga apie mūsų tautos Prezidentę rastų kelią į žmonių širdis ir kad ji pasibelstų į širdis tų, kurie dar neprabudo pareigai Lietuvai ir atsakomybei už savo Tautos ir savo Valstybės likimą ir išlikimą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
