VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

02.27. Kalnas pajudėjo. Pagaliau

Jonas Kaziškis, Jonas A.Patriubavičius

 

Many a heart that are weary tonight

Waiting for the war to cease.

Many are the hearts looking for the right

To see the dawn of peace. /Walter Kittredge/

/Dabar daug širdžių jau pavargo.

Belaukdamos, kad karas nutruks

Dabar daug širdžių ieško teisės

Pažvelgti taikai į akis.

(Pažodžiui, J.K.)

Ne bet koks kalnas, o nesutarimai (buvo susitarę nesitarti) dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo. Kaip ir dėl daugelio esminių dalykų, kaip antai, dėl finansų reformos, kad BVP per biudžetą būtų perskirstytas bent tokiu mastu kaip Estijoje

Paminklas politinei valiai nesitarti

Iki šiol, per visą istoriją, ne tik pastaruosius 27 demokratijos laikus, šiam Vilniaus kampeliui nesisekė. Čia, etniniame pakraštyje, Rusijos imperija pastatė kartuves sukilimo vadams žudyti ir laisvės partizanams gąsdinti. Be reikalo kai kurie aukštai stovintys, kad dominuotų, Lietuvoje bijo šio žodžio, nes ir jie yra partizanai, visi mes – partizanai (angl. „partisan“ – kokios nori idėjos šalininkas, tos idėjos patriotas).

Iš viso (apskritai) kartuvės būdingos feodalizmui: piktų ponų (caro aristokratų) galybė buvo matuojama kartuvių stulpų skaičiumi. Grafas turėjo teisę (galėjo), savo dvaro pakraštyje, pasistatyti šešių stulpų kartuves, markizas – keturių stulpų, hercogas – trijų ir t.t. (šaltinis: Jeronimas Cicėnas „Dvaruos praėstos dienos“ Vilnius, 1937; Vilniaus žodžio leidinys).

Kaip žinoma, revoliucijos ne iškarto pakeičia socialinę padėtį (atsiranda masės nereikalingų žmonių), nes seni kadrai, seni papročiai gyvuoja kiek prislopintu pavidalu. Vilniuje feodalizmo reliktai taip pat neiškarto išnyko. (Dar ir dabar neišnyko: palaimintas žemesniųjų sluoksnių kankinimas, patyčios, išnaudojimas.) Kai Leninas sunaikino baltuosius aristokratus, pats statė kartuves (Kremliaus vadai savo kasdienybėje, prie vaišių stalo ir miegamuosiuose atgaivino feodalizmo papročius.) Ir tada Lukiškių aikštėje buvo pastatytas paminklas V. Leninui. Kaip jau rašyta, feodalizmas gyvybingas, išliko ir paminklą Leninui nugriovus. Lenino dvasia Lietuvoje, ypač realioje politikoje, dar neišgaravo. Tai faktas, kad mūsų politinėse erdvėse visus šiuo metus verda beširdės politinės aistros, o realios problemos nesprendžiamos. Tai ne politika (angl “politics“, o politikos imitacija (angl. „policy“, dar tiksliau: „political debauchery“).

Pastaruosius 27 naujosios laisvės (neoliberalizmo) metus Lukiškių aikštė buvo vadinamos politinės valios stokos paminklu. Išsivaikščiojus Sąjūdžiui, realią galią turintys sluoksniai pasiskirstė į dvi politinio futbolo komandas ir pliekėsi, visiškai kaip po spalio perversmo bolševikai ir menševikai (šias muštynes organizavo Leninas X komunistų suvažiavime 1922 m. )


Taip. Kolonializmo paminklas nugriautas, o papročiai išliko, taip pat paprotys nesitarti, o kovoti dėl „istorinės“ teisybės, naudotis dominuojančia padėtimi, keliant savo idėjas ir tikrinti, kas nugalės. Ši “kova“ daugiausia virtualioje erdvėje, bet buvo ir žudynių, skirta liaudžiai mieliems rinkėjams, kad žiopsotų, aikčiotų ir nematytų, ką turintys realią valdžią veikia, kaip tvarko savo reikaliukus (tai žvalgybinis triukas, paimtas iš šnipų arsenalo, vadinamoji priedangos operacija).

Ir taip tvarkė, kad milijonas Lietuvos piliečių pabėgo į užsienį, „daugiau negu per visas deportacijas ir okupacijas“, kaip rašė (apie Latviją) Londono laikraščio „The Economist“ inkaras (įtakos sunkiasvoris) Edward Lucas. Lietuvos politinė klasė padarė ėjimą „koniom“ (rus. į šoną), rašytojui (kai šis parašė, kad Lietuva neprognozuojama valstybė) įteikė VDU garbės mokslų daktaro diplomą, nors jis ne koks mokslininkas, o tik paternalizmo, papudruotos kolonializmo dominavimo ideologijos propaguotojas. Dabar vyresnysis brolis anglas tyli.


Bet kai sakė, kad Lietuva – neprognozuojama valstybė, gerai darė, kad nepatylėjo. Nes yra patriotas, netiesiogiai išgyrė savo tėvynę (atseit ji tai prognozuojama), kuri, kaip žinoma, buvo pasaulio vežėjas ir kolonializmo idėją išplukdė po visą pasaulį. Nereikia būti profesoriumi, kad suprastam, jog kolonizatoriaus ir baudžiauninko supratimas apie praeitį ir dabartį kardinaliai priešingi. Anglai nuo 1066 m., t.y. visą tūkstantį metų (angl. „milenium“) buvo politinė tauta po to, kai juos užkariavo Wiljamas Užkariautojas, niekad nebuvo patekę, kaip tauta, į nelaisvę. Lietuva vien tik dvidešimtajame amžiuje buvo tai rusų, tai vokiečių, anksčiau, prancūzų (Napoleono) belaisvė ir kaip politinė tauta gyvavo tik dvidešimt metų. Argi neaišku, kad atėjus naujam kolonizatoriui ir visos tos teritorijos gyventojus paskelbus belaisviais, jų gyvenimas per dieną (rus. „migom“) tampa neprognozuojamas ir jie turi rinktis: ar eiti į mišką (miškai šio pakraščio žmones nuo amžių gynė nuo banditų užkariautojų), ar parduoti lojalumą savo žemei ir, vykdant ką užkariautojas liepia, gelbėti savo gyvybę.

Ir tas, ir anas pasirinkimas susijęs su kraujo liejimu ir dantų griežimu (patyčiomis). Tie, kas parduoda savo identitetą ir ima tarnauti banditams užkariautojams, dar turi savo lojalumą patvirtinti konkrečiais, bet piktais, darbais, pavyzdžiui, būti parsidavusiu dešimtininku, skųsti kaimynus, ką nors pasodinti į kalėjimą ar išsiųsti į Sibirą. Tik tokiu būdu patvirtinęs savo lojalumą užkariautojui žmogus gali tikėtis išsaugoti savo gyvybę. Užkariavimai atpažįstami iš banalaus tikslo – keisti identitetus, mainant juos į pažadus sukurti kokį nors komunizmą.

Edward Lucas, kaip Vakarų šalių, kai jos sukėlė du pasaulinius karus, dominavimo ideologijos mokytojas, kažkodėl negali suprasti žmonių (keista, kad ir nepagaili), kurie buvo priversti saugoti save, savo artimuosius, savo gyvybę, savo turtelį bėgdami į mišką ar parduodami savo lojalumą savo žemei ir moralei, t.y. pažeminti save, darydami nusikaltimus prieš savo artimą. Paternalistai niekada nesupras tokio elgesio ir iš to atsiradusių padarinių, kai prievartaujamas žmogus ima nekęsti savęs, kai ginklu verčiamas (turi) sakyti esąs laimingas. Nes anglai jau tūkstantį metų nėra buvę belaisviai, jie tiek laiko neturėjo tėvo (Patrono), kuris sufleruotų kaip reikia galvoti, nes patys dominavo . Bet turėjo laiko rūpintis mažesniaisiais kaip geri tėvai (Afrika ir dabar neišlipa iš to palikimo) ir energijos organizuoti karus neva tautų gelbėjimo nuo komunizmo ar fašizmo labui. Tuo atžvilgiu anglų ir kitų didžiųjų Vakarų tautų elgesys yra labai gerai prognozuojamas ir visų identiškas.

Taigi po aksominės (dainuojančios) revoliucijos susiformavusi Lietuvos politinė klasė veikė taip, kad milijonas piliečių pabėgo į Vakarus. Tai jokie emigrantai, tai pabėgėliai nuo ekonominio smurto (kuris pasireiškia teisingų mokesčių (kaip Estijoje ar Suomijoje) nebuvimu, mokesčių nemokėjimu, vokeliais, t.y. neteisingu BVP perskirstymu per biudžetą (dėl to nėra pinigų padoresnėms daktarų, mokytojų, policininkų, ugniagesių algoms, jų šalmams, teleskopinėms kopėčioms į daugiaaukštį lipti ir vandens padavimo rankovėms). Ir, svarbiausia, nėra pinigų investicijoms, t.y. darbo vietoms, jų laukiama iš šalies. Bet investicijos neina, nors jau trisdešimt metų įstatymai superpalankūs verslui, privačiai nuosavybei (kad ir nusikalstamai įgyta labai saugoma).

Kaip žinoma, be investicijų ekonomika miega (stagnuoja), tai vadovėlinė tiesa, kurią pripažįsta didžiosios valstybės, tam tikslui (ekonomikai prikelti iš snūdurio) įsitaisę QE (angl „ quantative easing“ , angl, „kiekybinis patepimas“). Visiems, visais laikais pradinukams buvo ir yra žinoma aksioma, kad kokybė atsiras tada, kai padidės kiekybė (KIEKYBĖS perėjimo Į KOKYBĘ DĖSNIS). Jeigu yra kapitalo, jeigu kapitalas auga ir didėja, bet nėra pinigų, nesurenkama mokesčių, net pagal ydingą ir socialiniu, ir krikščionišku požiūriu neteisingą sistemą, kai nėra pinigų investicijoms, tai kaip galima kalbėti (ir ko laukti) apie ekonomikos proveržį arba bent patenkinamą kilimą?

Mūsų politinei klasei visai nesuvokiama, kad reikia ką nors daryti (vadovautis austro Schumpeterio teorija), kad socialinė atskirtis, t. y. ekonominis smurtas, mažėtų. Susidaro įspūdis, kad išvarymas į užsienį tapo to smurto instrumentu ir patepimu, tai savotiška Lietuvos QE. Lietuva dabar skelbia, kad yra globali, t.y. Lietuva yra ten, kur bent vienas Lietuvis gyvena (net Aliaskoje yra Lietuva).


Šį praktinio veikimo modelį, ne tik propagandinį, mūsų politinė klasė pasiskolino iš Libano, bet taiko veidmainiškai. Libanas yra globaliausia pasaulio valstybė. Dabar joje gyvena 4 mln. Libano piliečių, o užsienyje du ar tris kartus daugiau. Libaniečiai turėjo emigruoti ne dėl blogos fiskalinės politikos (kuri Lietuvoje yra bloga dėl tos pačios priežasties, dėl kurio 27 metus nesusitarta, nes buvo susitarta nesitarti, kaip sutvarkyti Lukiškių aikštę) ar pinigų politiko nebuvimo, o dėl to, kad nėra erdvės gyventi. Libano teritorija – 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, t.y. 7 kartus mažiau negu Lietuvos. Ir libaniečiai buvo priversti emigruoti, nes nėra vietos, fizinės erdvės. Lietuvoje teritorijos daug, o gyventojų mažėja, nes tokia politinės klasės valia (ir Europos Sąjungos politika). Ir tokie žmonės, kurie ne savo valia bėga į Vakarus, pagal JT direktyvas vadintini pabėgėliais, kaip iš Somalio ar Afganistano, o ne emigrantais. Keičiant termino vidinę formą šios problemos negalima išspręsti. Kaip sakė Šekspyras, kaip rožę bevadinsi, ji vis tiek kvepės. Šiuo atveju – dvoks. Kas? Politika.


Štai tokia Lietuva, kurios politinė klasė lingvistikos metodais sprendžia problemas. Ir piktai nesilaiko po karo to paties Schumpeterio ir kitų, amerikiečių, sukurtos politekonomijos teorijų (jas pritaikę suklestėjo visos dabar klestinčios šalys) apie reguliavimą, konvergenciją, valstybės aktyvų vaidmenį ekonomikoje. Tokios policy metafora ir tapo Lukiškių aikštė. Politinė klasė nedarė vakarietiškų reformų, tokių kaip darė Estijos politinė klasė (ten feodalinė nomenklatūra buvo silpnesnė) ir orientavosi į Skandinavijos šalis.

Demonstruodama savo galias, siekdama kažkokių revanšų ir kerštų, mūsų politinė klasė dėl nieko nesitarė. Kaip lygiai taip pat, vienas prie vieno, nesitarė ir dėl Lukiškių aikštės reformos, palyginti tokio nesudėtingo reikalo kaip paminklas laisvei, kurios malonėmis ji mieliausiai naudojasi (ar kolonializmo laikais būtų važinėjusi tokiais mersedesais?). Iš esmės politinė klasė elgėsi adekvačiai, nes nesutvarkyta aikštė buvo paminklas sau pačiai: girdi, brač, anais laikais, prie komunizmo, buvo tvarka, o dabar – betvarkė. Į tai žiūrėjome, aikčiojome ir nesupratome, kas čia darosi, 27 metus.

Ir išėjo taip , kad Lukiškių aikštė 27 metus buvo paminklas ribotai laisvei, kai žmonių lūkesčiai dėl socialinės padėties pagerėjimo dėl sąmoningo neveiklumo apriboti. Apie tai kasmet iš Seimo tribūnos per Vasario 16-ąją koks nors nužudyto per Sausio 13-osios įvykius laisvės kovotojo vaikas atvirai pareiškia, kad Baltijos kelio idealai neįgyvendinami. Bet šito tragiško balso niekas neklauso ir nesitaria dėl kelių prioritetų (sakysim, švietimo, sveikatos apsaugos, progresyvesnių mokesčių, visuotinio turto, pajamų ir išlaidų deklaravimo, visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio, kuris galėtų atitekti savivaldybėms) įgyvendinimo (ir nekeliant dėl to politinio šurmulio, kuris angliškai vadinamas „political debauchery“) ir taip nesityčiojant iš žmonių.

O nesitarė dėl to, kad visiems (ir pozicijai, ir opozicijai) buvo patogu neturėti tarimosi ir susitarimo mechanizmo. Patogiau (ir naudingiau, ir lengviau, ir jokios rizikos) susitarti - nesitarti. Taip ir buvo padaryta. Jeigu tartųsi dėl laisvės paminklo, tai lyg ir suteiktų viltį (implikuoja), kad gali tartis ir gal (O, Dieve) dėl socialiai teisingo,bent kaip Estijoje (Suomijos standartą galim palikti vėlesniam atvejui) BVP perskirstymo. Politinei klasei toks susitarimas atrodo pavojingas (nors iš tikrųjų patiems pavojingiau nesitarti, nes gali atsitikti taip, kad nebus ką valdyti, neliks žmonių).

Kaipgi, kaipgi, kaipgis, sako mūsų politinė klasė, pažeidžiami turtingesniųjų interesas būti dar turtingesniais (nors iš tikrųjų teisingesnė mokesčių sistema, įteisinant nuosavybę, kurią (ne turtą) ir gina Konstitucija, turtingesnius ir turtuolius padarytų (kaip dabar klestinčiose šalyse), atitinkamai, turtuoliais ir super turtuoliais (euroturtuoliais).

Visgi jau kažkas vyksta

Visgi, atrodo, kalnas pajudėjo. Čia eina kalba apie tuos pačius, suverstus per šį laiką dirbtinių nesutarimų ir patologiškų susitarimų nesitarti kalnus, o ne apie Gedimino kalną, kuris pajudėjo po neišmintingo sprendimo išrauti medžius ir krūmus (Kolumbijoje prie kalno įsikūręs miestelis saugiai gyveno, kol kalnas buvo apaugęs medžiais, kai gyventojai sukūreno medžius ir krūmus, kalnas per liūtį nuvirto ir palaidojo šimtus gyventojų.) Reikia tikėtis, kad ir Gedimino kalną sutvirtins. Ir gerai, kad pagaliau pajudėjo paminklo laisvei reikalai, gal ir kitur pradės tartis. Tai dar nereiškia, kad jis bus pastatytas, nes vėl įsijungė tos pačios jėgos, kurios norėjo, kad vietoj Lenino būtų netvarka.

Sako, kad tai bus laisvės kalnelis, lyg ir simbolinis partizanų bunkeris. Atrodo, ir gerai, kad tik simbolinis, vardai ant medžių, kuriais pavirto miško broliai, nes miškas jų neapgynė. Labai gerai, kad tas bunkeris kaip kalnelis, tik simbolinis, netikras. Labiau realistiškam būtų didelis pasipriešinimas.

Nes jau turime procesą (tikrai kafkišką), kai buvo neleista statyti miško brolių bunkerio Totorių gatvėje. Buvęs miesto meras Artūras Zuokas pareiškė savivaldybės pretenzijas į pastatą, kurį, visiškai sugriuvusį, atstatė miško broliai aukų, taip pat ir užsienio, pinigais. Atrodytų, merui būtų geriau, kad užsienio lietuviai, atvykę į Vilnių palikti tėviškei pinigų, palandžiotų po partizanų bunkerį. Paskui tų pačių personažų buvo sunaikintas kino teatras „Lietuva“, atrodo tam, kad nebūtų tokio akcento su tokiu vardu (tai, girdi, nacionalizmas).

Žinoma, mes suprantame, ir su tuo reikia skaitytis; Lietuvoje daug žmonių, kurių charizma yra tokia pati ar primena Richardo Sorge‘s charizmą. Su tuo reikia skaitytis, neerzinti tokių žmonių, taip pat ir pagailėti, nes jų ideologija patyrė fiasko. Dar ilgai, o gal niekada, jiems neateis išganinga ir teisinga mintis, jog ir jų padėtis tokia kaip miško brolių (ir tie, ir anie buvo svetimos jėgos įkaitai), Ir tas atradimas padės kaip nors susitaikyti su tokiu paminklu Lukiškių aikštėje.

Nežinia, kaip - sąmoningai ar intuityviai - bet paminklo fiziniu pagrindu vykusiai pasirinkus kalnelį (kai kurie sako „kalva“, kaime taip nešneka), jo simbolizmas padidėjo. Tai taip pat labai siejasi su tais laikais.

Visus pokario metus, gal penketą, ant kalnelių prie bažnyčių, miestelių centruose buvo verčiami nužudytųjų kūnai. Taip darė visoje Lietuvoje, todėl kalnelio kraštinės galėtų primininti Lietuvos geografinius kontūrus. Galbūt šalia kalnelio, arba tiesiai ant jo, galėtų būti aikštelė ar tribūna oratoriams ir diskusijoms, toks Lietuvos haidparkas ar speaker‘s corner (neprilaikančiųjų liežuvio, nenorinčių tylėti kampelis), kur galėtų savo nuomones dėstyti ir tie, kam partizanai ir dabar gyvi, ir tiems, kurie juos vadina banditais.

Mes, Kruonio mokyklos vaikai, 1949 m. pirmadieniais, eidami į mokyklą (direktorius buvo Albertas Paukštė, aktoriaus brolis) sukdavome nuo bažnyčios į šalį, kad nereikėtų išsigąsti regint išdarkytus kūnus. Toks buvo tų laikų internetas, kai žmogaus anatomijos (ir gąsdinimo) pamokas geroji tarybų valdžia dėstė ant kalnelio šventoje vietoje prie Oginskių statytos bažnyčios. Dabar, pasikeitus laikams, bet ne vertybėms, dar gyvi žmonės, kurie prie to prisidėjo. Matyt, jiems nebus lengva užgniaužti prisiminimus ir kerštų troškimus.

Idėja Lietuvai

Atkurti „Lietuvos aidą“ tokiu formatu, koks buvo prieš karą. Lietuva tapo laisva, kai „Lietuvos aidas“ paskelbė Nepriklausomybės aktą ir paskui buvo laisva, kol ėjo „Lietuvos aidas“. Kai uždarė, Lietuva tapo belaisve ir jos žmones ištiko kančios. Matyt, tikrai, tarp „Lietuvos aido“ ir Lietuvos laisvės atsirado mistinis ryšys, todėl Lietuvai pavojinga, jeigu „Lietuvos aido“ neliktų. Pas mus dabar liko vien, arba beveik, geltonoji spauda, kuri vilioja skaitytojus, laikydama juos kvailiais (kurie tik aikčioti temoka, o galvoti ne) sensacijomis ir fake naujienomis. Nėra nė vieno laikraščio, kuris pirmą puslapį pradėtų pasaulio žiniomis. Kaip tai darė prieškarinis „Lietuvos aidas“ du ar net tris kartus per dieną. Dabar Lietuva, kaip sako, globali, tai galėtų turėti globalų, rimtą, tokį kaip „New York Times“, Washington Post“, „Chicago Tribune“, „The Guardian“, „Asachi Shimbun“ ir t.t. valstybinį laikraštį. Valstybinis būtų tik tradicinis žodis, o laikraštį leistų privatus fondas, kuris nesikištų į redakcijos politiką (taip veikia „The Guardian“). Galimi ir kitokie variantai.

Vis stiprėja įspūdis, kad Lietuvos politinė klasė kariauja dėl paminklų, kad nuslėptų savo bėgimą nuo vakarietiškų reformų. Pagrindinė Lietuvos problema – neteisingas BVP perskirstymas (panašai Rusijoje) į biudžetą. Apie tai jau prabilo ir eurokomisaras Vytenis Endriukaitis. Ar turėsime jį išrinkti prezidentu, kad ta trajektorija būtų kas nors daroma? Kol nedaroma, neveikia atstovaujamoji demokratija, susidaro įspūdis, kad kažkas tuo suinteresuotas.

Permanentinis karas dėl paminklų

Laisvoje Lietuvoje vyksta amžinas karas dėl paminklų. (Dabar atrodo, jau organizuoja nugriauti Petrą Cvirką ir Salomėją Nėrį; antai pramogautojai, plaukdami Nemunu, šnekėjo, kad tas rašytojas – išdavikas.) Kai kuriose institucijose susidarė grupė žmonių, kurie bet kokį projektą suniekina, taip save iškelia. Šiuo metu pirmuoju būgnu groja Lietuvos televizija, per savaitę organizuoja po du ar tris forumus, per kuriuos sufleruoja kaip turime galvoti, ką statyti, ką griauti. Ir kaip balsuoti.

Du dešimtmečius buvo kariaujama dėl skulptūrų ant Žaliojo tilto. Sakė, kad tai istorinės figūros, kad meniškos, kad istorijos negalima naikinti. Kad skulptūros atrodytų priimtinos, netoliese į Nerį įmerktas kanalizacijos vamzdis, taip pat tituluojamas paminklu (žinoma, palyginus tuos du, sovietų karys atrodė meniškas).

 Dabar, kai pagaliau pradėta tvarkyti Lukiškių aikštė, kur stovėjo Leninas, vėl užvirė kova. Į ją įsijungė žmonės, kurie nori pastatyti Vytį. Virtualioji erdvė taip pat - už Vytį. Buvo organizuotas balsavimas, kad nebūtų kokio nors naujo paminklo, o Vytis, t.y. pats paminklas, kuris yra visur, ne tik sąmonėje. (Įdomu, ką reikėtų galvoti, jeigu Niujorke, kur nors Brodvėjuje, būtų statomas paminklas Laisvei toks pat, kaip tas prancūzų padovanotas, stovintis Hudzono saloje?). Įsijungė ir kadenciją baigęs prezidentas, papeikė lietuvius, kad jie visada tokie, nepanašūs į jį – susirieja ir nepriima gero.

Visa ši orgija labai primena dar vieną priedangos operaciją. Atrodo, kad norima kažką nuslėpti, sukeliant eilinį skandalą dėmesiui atitraukti (kaip sakyta, tokios operacijos vyksta kas savaitę). Stebina kovos intensyvumas, jėgų įvairovė ir sunkiasvorių realių įtakos inkarų gausa.

Įdomu, ar tie parametrai būtų tokie patys, jeigu būtų svarstoma ar sprendžiama kokia nors esminė Lietuvos bėda, sakysim, kad mokesčiai būtų pertvarkyti tokia trajektorija, kad Lietuvos BVP (55 mlrd. dolerių) būtų perskirstoma taip kaip Estijoje ir Libane (ten perskirstoma dvigubai daugiau).


Taip. Libano BVP (22 mlrd. dolerių) per biudžetą perskirstoma dvigubai daugiau negu Lietuvoje. Ir Libano biudžetas yra beveik toks kaip Lietuvos - 8 mlrd. dolerių), skiriasi gal dviem milijardais, nors Lietuvos BVP (55 mlrd. dolerių, Libano 22 mlrd. dolerių) yra didesnis du kartus.

Šitie duomenys - 2008 metų, prieš krizę, tada, kai turėjome gerą Prezidentą. Tai kodėl visa ta proporcija jam nebadė akių? Atkreipiame dėmesį, kad duomenų apie dabartinę Estijos fiskalinę politiką ir statistiką neturime, juos sunku gauti, nes Lietuvos politinė klasė nenori, kad mūsų žmonės matytų, kaip mūsų likimo sesė Estija prieš mus triumfuoja. Estija, šiuo atžvilgiu, Lietuvos aukščiau stovintiems – gyvas priekaištas.


Tai kodėl iki šiol prezidentai, ministrai pirmininkai, Seimo nariai, į istoriją savo darbais ir įžūlumu įsirašę žmonės, amžiams įrašyti į mūsų gerąsias knygas, tokie pasyvūs, kai verkiant reikia spręsti esmines problemas? Tai, kaip sako amerikiečiai, 64 tūkst. dolerių vertės klausimas.

Bet galima pateikti atsakymą ir pigiau, nes tai retorinis klausimas.

*Nenorima statyti paminklo partizanui – dėl dabarties politikos (Lukiškių aikštė tapo patogia politikavimo (angl „political debauchery“) arena, dėmesys koncentruojamas į praeitį, o su skurdu, korupcija, neteisybe ir ypač nuožmias mafijoziniais nusikaltimais nekovojama (pavyzdžiui, kur dingo keliems nacionaliniams futbolo stadionams iš biudžeto paskirti pinigai).

*Šiuo atveju partizanų žygiai yra gyvas priekaištas mūsų politinei klasei. Nes partizanai buvo aktyvūs, jie ėjo į mišką suprasdami, kad negrįš, jie patikėjo idėja, kad tik nuo jų vienų pasirinkimo priklauso Lietuvos likimas. Dabartiniai mūsų patriotai, kuriems perdavėm atstovavimo teisę (ir nėra mechanizmo ją atsiimti), tingi rinktis visai jų gyvybei nekeliantį kelią (kaip Estijos). Susidaro įspūdis, kad mus apgaudinėja. Kaip anuos partizanus, kurie pavirto medžiais.

Kaip perrašinėjama istorija (I)

Siūloma Vyčio skulptūra yra graži, meniška ir galėtų būti (ir bus) pastatyta, čia ar kitur, tai nelabai svarbu. Bet jai dar neatėjo laikas. Vytis, kaip simbolis, kaip metafora, vejasi pergalę. Visos skulptūros dalys turi prasmę. Žirgo uodega pakelta, kai žirgas bėga į pergalę, ir nuleista, kai bėga pralaimėjęs.

Bet kol Lietuvoje pagal Konstituciją socialinės gerovės valstybėje netriumfuoja nei demokratija, nei laisvoji rinka ir žmonės bėga iš Lietuvos, tai toks Vytis prie KGB rūmų būtų melagingas simbolis, tik

 maskuotų politinės klasės pasyvumą.


Galima būtų ieškoti išeities. Sakysim padaryti taip, kad Vyčio žirgas judėtų. Jį šuoliuojančio į pergalę ar gėdingai bėgančio, kaip būna pralaimėjus, galėtų reguliuoti savo mobiliais telefonais žiūrovai. Surinkus tam tikrą skambučių skaičių (būtų mokami. Skambinti būtų galima net iš Virbalio, kur visai nėra darbo), jis atsistotų į

triumfuojančio ar pralaimėjusio pozą. Tokia tiesioginė demokratija net apsimokėtų, nes politikams nereikėtų samdyti firmų ir mokėti didelius pinigus už reitingų perrašinėjimą ar kurpimą.


Kaip perrašinėjama istorija (II)

Sovietų imperijoje taip pat buvo statoma daug komunizmo triumfo paminklų, bet visi matė ar žinojo, kad komunizmas neturi žmogiško veido. Pūna. Paminklus statė tam, kad objektyvizuotų melą. Nes žinojo, kad prie propagandos žodžių dar reikia ir vaizdo. Mes gi siekiame pagerbti ne triumfą kaipo tokį, ne abstrakčią laisvę, o tuos žmones, kurie atidavė savo gyvybes už laisvę. Kai kam jie ir dabar gyvi, ir ne tik tiems, kurie žavisi jų pasiaukojimu.

Ir tie, kas vadina juos banditais, taip pat laiko gyvais, tai matyti iš pastarųjų elgesio: mirusieji, nežinia kur numesti, bet vis tiek jiems kažkodėl kliudo.


Monsinjoras Svarinskas vieną kartą važiavo į Trakus iš Onuškio. Išlipo miške prie Grendavės. Čia stovi paminklas su žuvusių sovietinių karių, važiavusių į baudžiamąją operaciją ir pakliuvusių į partizanų pasalą, pavardėmis. Monsinjoras ir sako: „Pavardės išblukusios, reikėtų paminklą atnaujinti. Šalia pastatyti kryžių.

Ir tegu stovi“.


Monsinjoras Vaclovas Svarinskas, iš kurio daug kas tyčiojosi, nenorėjo perrašinėti istorijos.

Bet mūsų padangėje priviso intelektualų, kurie, atsiliepdami turbūt į

praeities impulsus jų natūroje ar siekdami naudos sau (laiko mada daryti pinigus iš visų kūno dalių), užsiima istorijos perrašinėjimu.

Taip realizuojamas siekis suderinti Lietuvos istoriją su kaimyninių šalių ir taip joms įsiteikti, dėl dabartinių interesų, matyt, siaurų asmeninių (kad gautų medalį ar pagyrimą). Štai intelektualai anais metais plaukdami Nemunu skalbė (ir skelbė) prolenkiškas tezes. Pavyzdžiui, vienas profesorius vis sakė, kad Lenkijos negalima peikti, kad užgrobė Vilnių. Sakė, kad tai pateisinama, nes Lietuva su Rusija 1920 metų liepą slaptai susitarė, kad Rusijos kariuomenė, kai jai reikės, galės kirsti Lietuvos teritoriją. Tai, girdi, buvo savotiškas slaptas Molotovo Ribentropo paktas (priedas prie 1920 m. liepos 20 sutarties), darąs gėdą Lietuvai ir garbę Lenkijai.

Kaip žinoma, lenkai – didi tauta, o Lenkija - didelė valstybė ir prieš šimtą metų 1918 m. atgavusi nepriklausomybę patikėjo, kad ir ji gali būti imperija. Ta kryptimi ją kurstė Vakarų didžiosios valstybės, kad turėtų bastioną prieš bolševikų Rusiją. Kai, vėliau, Vakarai atidavė naciams sudraskyti Čekoslovakiją, Lenkija taip pat įvedė kariuomenę, Lenkų mažumos gynimo dingstimi, į Tešino (Cešino) kunigaikštystę, nedidelę Čekoslovakijos teritoriją, kunigaikštystę, kur gyveno keli šimtai lenkų. Dabar jie labai gailisi ir dėl to sielvartauja.

Dėl Vilniaus akcijos, atrodo, laikosi gal kitokios pozicijos, reikėtų tiesiai juos paklausti. Reikia pripažinti, kad jų vadas Komendantas Juzefas Pilsudskis pusiau, o gal ir daugiau, lietuvis, buvo genijus,

bet su Vilniumi padarė klaidą. Toks vadovas galėjo valdyti visą Lietuvą, jeigu būtų grąžinęs Vilnių. Išėjo taip, kad ir Lietuvos ir Lenkijos istorija buvo sudarkyta. Bet dabar tai jau praeitis ir galima viską atvirai svarstyti. Kaip žinoma, ir tai labai svarbu ir pamokoma. Vakarai Lenkijos negynė, ją paliko vienui vieną.

Lygiai taip pat Vakarai elgėsi ir su Lietuva. Dar 1938 m., kaip rašė žurnalas „Kultūra“, Prancūzijos užsienio reikalų

ministras Lavalis pareiškė, kad Prancūzijai nesvarbu, kas valdys Pabaltijo valstybes.

Kaip žinoma, Prancūzija neteko valstybingumo anksčiau už Lietuvą, taip Dievas ją nubaudė už ministro imperialisto žodžius.

Bet Lietuvoje daug žmonių žino (nes matė britų filmą apie pusbrolių Ruzvelto ir Čerčilio susipykimą, kai jiedu nesikalbėjo pusę metų), kad Pabaltijys buvo pažadėtas po karo Rusijai. Tai buvo padaryta 1943 m., kai vokiečių kariuomenė sutriuškino keliolika rusų divizijų (atsirevanšavo už Stalingradą) prie Charkovo ir iškilo grėsmė, kad rusai su vokiečiais susitars dar kartą ir pasuks savo tankus į Vakarus. Kad Stalinas neklaustų, kada Vakarai atidarys antrąjį frontą, buvo nuspręsta jam užkišti koserę (lenkiškai „gerklę“) ir pažadėta Pabaltijį po karo atiduoti Rusijai. Gal tai buvo tik žodinis pažadas Teherano ar Jaltos konferencijoje, tegu istorikai išaiškina, bet buvo vykdomas sąžiningai (Čerčilis iš pradžių tam labai priešinosi).

Kaip žinoma,1941 m. Ruzveltas ir Čerčilis paskelbė Atlanto chartiją. Tai buvo mobilizacinių pažadų (kad tautos kiltų į karą, ką vėliau ir padarė mūsų valstiečiai partizanai) chartija (rinkinys), kurioje pažadėta, laimėjus karą, atkurti visų šalių valstybingumą, kurios jį turėjo prieš karą. Pabaltijo valstybės nebuvo atkurtos, net ir tokia forma kaip Lenkijos ar Čekoslovakijos. Bet Austrijos valstybę po Stalino mirties Rusija atkūrė tokią, kokia buvo prieš karą.

V.Molotovas 1955 m. buvo už tai labai pagerbtas. Austrija ir dabar Rusijai dėkinga, dėl to ir nevykdo pareigos išduoti nusikaltėlius pagal Lietuvos orderį (prašymą), matyt, nelaiko jos lygiaverte valstybe.

Dabar šį gėdingą istorijos puslapį, kai mažoms šalims buvo taikomi dvigubi standartai, Vakarai nori užmiršti.

Štai kaip skleidžiama fake (angl. nebūta, netikra) informacija Lietuvoje. Toks švedas Jonas Ochmanas pastatė filmą (pagal mūsų užsienio ministerijos užsakymą) „Laisvės trajektorijos“, kuriame aiškina, kad Lietuvai Amerikos balsas nekalbėjo apie išvadavimą ir kad Amerika nebuvo įsipareigojusi šios teritorijos vaduoti.

Iš tikrųjų taip ir buvo. Ameriką galima suprasti. JAV nusibodo karas Europoje, kuri savo teritorijoje sukėlė du pasaulinius karus. Kam Amerikos piliečiai turėjo žūti už tokią Europą? Minėtame švedo filme kalba buvęs Valstybės departamento veikėjas Paul Goble‘as, sako, kad Lietuviai ne taip suprato Ameriką, ji neketino eiti dar kartą į Europą (tai būtų pareikalavę 1,5 mln. karių gyvybių, kaip sakė iš lėktuvo išlipęs, kai grįžo iš Jaltos, prezidentas T.Ruseveltas). Tai tiesa. Ar Amerikos balso laidose buvo kalbama kitaip, t.y. raginama priešintis ginklu, reikėtų patikrinti, tikriausiai jos kur nors užrašytos, tegu istorikai paklauso.

Jeigu klauso ir sufleruoja per televiziją, kad reikia tikėti, kaip kaimynės šalys kalba apie nupudruotą savo praeitį, tai gali paklausyti ir seno Amerikos balso.


Ir visgi netiesa, kad Vakarai nebuvo įsipareigoję apginti Rytų Europą, taigi ir Pabaltijį.Tą pareigą jai uždėjo Atlanto Chartija. Vakarai šios chartijos nevykdė. Mūsų partizanai apsigavo, patikėję Atlanto chartija (kuri po karo įpareigojo laimėjusiais valstybes atkurti Europos valstybių valstybingumą, kurios jį turėjo prieš karą).

Partizanai negalėjo apginti mūsų valstybingumo Vyčio kardu, buvo silpni. Nes tai gali padaryti tik tarptautinė teisė, tik tarptautinės teisės subjektai, kurie tuo metu neturėjo politinės valios vykdyti savo pažadus.

Bet buvo politinė valia leisti mūsų teritorijoje svetimai jėgai vykdyti ekscesus prieš vietos gyventojus. Kai vežė į Sibirą ir miško brolių (ir ne tik jų, bet ir civilių gyventojų) kūnus vertė ant kalnelių, Vakarai rodė pirštu į Rusiją ir sakė, koks jos blogas bolševikinis režimas.


Iš tikrųjų režimas blogas, teroristinis. Mūsų kaime Kauno rajone stribai 1948 m. sausio mėnesį suėmė valstiečius, kad neįvykdė prievolės: nenuvežė savo arkliukais medžių iš Dubravos miško į Petrašiūnus. Buvo pusiaudienis, kai suėmė Kazį Striganavičių ir Joną Karpavičių, iš viso dešimt žmonių. Varė į A.Panemunę. Užėjo vakaras, sutemo. Apsistojo Taurakiemio kaime. Valstiečius uždarė į pašiūrę ir liepė laukti. Šie galėjo pabėgti, bet to nedarė, buvo tamsuoliai, tikėjo tarybų valdžia, gal jos Sibiro bijojo. K. Striganavičius visada gyrė komunistus, diedų ginčuose (kai vakarais rūkydavo bankrutkes ir diskutuodavo ar kortuodavo) buvo internacionalistas, gynė komunizmą. Bet kai stribai grįžo girti iš vakarėlio (angl. „party), liepė areštantams bėgti į Nemuno pusę. Šie bėgo, o stribai šaudė. Kazį ir Joną nušovė. O Povilas Lagunavičius pabėgo į kitą Nemuno pusę, į Anglininkus ir ten pratūnojo visą savaitę. Sugrįžo tarsi iš ano pasaulio, kai jo draugai buvo palaidoti (paskui dėl šios traumos Povilas sirgo ir anksti mirė). Per Kazio Striganavičiaus laidotuves mes, Leonavo mokyklos pradinukai, stovėjome prie pašarvoto dėdės kaimyno Kazio ir stebėjomės, kad jo kaktoje raudona dėmė - kaip uoga.

Ten, kur kliuvo kulka. Bet kas buvo tie, kurie ją paleido? Mes nesupratome. Dabar ir šiame kaime, ir visoje Lietuvoje, daug infantiliškų žmonių, kurie vograuja apie tuos laikus, maišydami sąvokas banditas ir partizanas (ir patenkinti savimi, jiems atrodo, kad taip kontroliuoja praeitį, dabartį ir ateitį).

-Vakarams buvo naudinga, kad tokių ekscesų buvo, nes padorių namų, kokiais vaizdavo komunistinį režimą sovietų propaganda, lange rodėsi velniškas bolševikų veidas. Rengiantis šaltajam karui, nepasitenkinimo, neapykantos reikėjo kuo daugiau (taip antai reikėjo Srebrenicos, kad būtų galima imtis Belgrado bombardavimo). Tai silpnino Rusijos įtaką, ir tai Vakarams (ir mums) buvo gerai.

Idėja Lietuvai

Šimtmečio proga padaryti gerą darbą: atkurti „Lietuvos aidą“ tokiu formatu ir reikšme kaip prieš karą. Dabar daug kas bijo žodžio „tauta“, (angl. „nation“); tą žodį Vakarų Europa uždraudė, nes jis rikiuojasi su žodžiais „nationalism“, „nazi“. Mes neatsimenam, buvome maži, ar tikrai „Lietuvos aidas“ prieškaryje buvo tautinis. Jeigu buvo tautinis, tai to tautiškumo reikėtų palikti mažiau, gal 20 proc. Prieš karą „Lietuvos aidas“ turėjo biurus didžiosiose pasaulio sostinėse, taip turėtų būti ir dabar. Iš Lietuvos atvykę, ne vietiniai (globalizuoti) žurnalistai būtų mūsų ausys ir akys, ir pirmajame puslapyje apie tai mus informuotų. Biurus brangu išlaikyti tose turtingose šalyse, kur pragyvenimo lygis dirbtinai išaukštintas, tam pinigų galėtų sudėti vietinė Lietuvių (Lithuanians) bendruomenė, kuri dabar nori pilietybės, sako, kad labai myli Lietuvą. Atkurdami laikraštį, kuriame buvo paskelbtas Laisvės aktas, jie būtų ne tik žodžio, bet ir konkrečių darbų patriotai. Ir tai būtų tik tokio, tikrojo, patriotizmo pradžia.

Lietuvos gyvenime perdaug paslapčių, neskaidru. Nes dar neatsikratyta kolonializmo laikų mados sakyti viena, daryti kita, o galvoti dar kitaip.

Paslapčių perdaug. Ir gyvenimas paradoksalus

Tačiau po 50 metų įvyko netikėtas paradoksas: Rusija nelabai trukdė atkurti Pabaltijo šalių valstybingumą, bent jau nepradėjo tokio karo kaip prancūzai Alžyre.

Iki tol Vakarai net nemėgino į tarptautinę plotmę iškelti Pabaltijo valstybingumo atkūrimo klausimo, t.y. vykdyti Atlanto chartiją. Išeitų, kad daug Lietuvos žmonių žuvo dėl to, kad apsigavo ar buvo lyg ir apgauti. Dabar tokie prisiminimai Vakarams nemalonūs, kaip ir Rytams. Tai reiškia, kad tokia skulptūra, jeigu mūsų politinė klasė nepasitarusi su sąjungininkais, nenorės jų erzinti, nebus pastatyta. Nes taip politiškai nekorektiška. Dingstis atsiras.

(Paradoksas, bet Lietuvai valstybingumą savotiškai padėjo atkurti Rusija. Tai gal verta pastatyti paminklą Borisui Jelcinui? Ir šiuo atveju galima pasimokyti iš skandinavų. Iki šiol Helsinkyje stovi paminklas carui Aleksandrui II, kuris padėjo suomiams atkurti savo laisvę, kai juos valdė švedai).

Paradoksų, tokių kaip nesutvarkyta Lukiškių (Lenino) aikštė, pilna Lietuva. Ir dėl to gyvenimas paradoksalus, ir dėl to iškilo Lietuvių tautai egzistencinė grėsmė. Susidaro įspūdis, kad dominuojanti jėga, išderinusi visus pirmapradžius Visatos sąrangos kodus, uzurpavo per daug teisių, ir savo galių nenaudoja vykdyti pareigų ir įsipareigojimų.

Per visas Lietuvos erdves ritasi nepasitenkinimo bangos, generuojamos dirbtinai ir nevykusiai, pagal seniai žinomas politologines schemas. Dėl to neveikia atstovaujamoji demokratija. Kai kurios institucijos, pavyzdžiui, televizijos, naudoja savo resursus toms bangoms kelti ir stumdyti. Televizija turi, tai jos pareiga informuoti ir analizuoti, o ne naują alternatyvią tikrovę formuoti (iš suinteresuotumo vėmalų). Televizijos laidos sufleruoja, kaip žmogus turi galvoti (ir balsuoti), pavertė eterį patyčių arena. Ir sėkmingai šiukšlina protus. Sakysim, negatyvu, kaip kokia negyva žiurke, parišta ant žaislinių kartuvių (viduramžių karalių triukas), vis maskatuoja prieš žiūrovų akis ir taip agituoja už rinkimus pralaimėjusią partiją.

Bet kas davė teisę televizijoms vis tęsti rinkiminę kampaniją? Tai klausimas, kaip sako amerikiečiai, vertas 64 tūkst. dolerių. (Šiuo metu pradėjo kampaniją prieš Nacionalinės premijos laureatus S.Sondeckį ir D.Banionį, taip pat alkoholio reklamos draudimą, šiuo atveju, svarbiausias taikinys – A.Veryga) Kas taip elgiasi, kaip, kam ir kodėl?


Galimas daiktas tą ministrą pribaigs taip, kaip F.Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ girtuoklis Mikolka pribaigė (metaforiškai) savo arkliuką, kad nepatraukė per sunkaus jam vežimo, į kurį suvirto dešimt girtuoklių. Kažkodėl ministro nekritikuoja už tai, kad nevykdo pažadų padaryti alkoholio pardavimo (gamybos gal nereikia) monopolį. Įsteigti atskiras alkoholio, JT pripažinto narkotiko, parduotuves. Bet svarbiausia, sumažinti alkoholio kaip narkotiko ir nuodo prieinamumą: pardavimo taškų turi būti sumažinta (jei čia ne vaikų darželis ir norim kiek nors sekti Švedija) penkis kartus – nuo 20 000 iki keturių tūkstančių. Mums paskambino ponia iš kaimo, Kaišiadorių rajone, ir piktai pasakojo, kad tas A.Veryga negeras. Kas atsitiko? Nuvažiavo su sergančiu vaikeliu į miestelį, kur yra dvi daktarės, išrašė antibiotikų, bet kai atėjo į vaistinę, vaistininkės savo kompiuteryje negalėjo atgaivinti to recepto. Teko valandą su sergančiu veiku mašinoje laukti, buvo baisu, eiti atgal pas daktares. Sako mums, kad dėl to kaltas A. Veryga. Mums atrodo kitaip. A. Veryga kaltas dėl to, kad neatiduoda teismas tų, kurie, gavę 40 mln., nepadarė darbo, kad sistema veiktų. Šiuo atveju veikė, galbūt, korupcinė sistema, bet A.Verygos tada dar nebuvo.


Paslaptis A.

Milijonas pabėgo iš Lietuvos, o niekas apie tai nekalba. Nežinoma, kaip tie žmonės gyvena, niekas jų neskaičiuoja, nesurašo, neregistruoja, negina, žodžiu, nesirūpina. Svarbiausia, kad atsiųstų perlaidų, sako -milijardą. Kai norvegai ir anglai (per teismus) ėmė grobti ten gyvenančių lietuvių vaikus, mūsų institucijos jiems nepadėjo, visai nesikišo. Nežinoma, kiek lietuvaičių dirba tradicinio ir netradicinio sekso viešnamiuose. Niekas iš mūsų televizininkų, kurie du kartus per savaitę savo forumuose svarsto smulkias, nereikšmingas, akušerines problemas, nenuvažiuoja ir nepasikalba su tomis sekso vergėmis ar su motinomis, kurios patyrė tokį smurtą, kai iš jų teisėjai su pudruotais perukais grobė jų vaikus.

Beje, anglams ir norvegams galime pasufleruoti, kad  tokie vaikai neišaugs sveikais, gal vienas kitas, dažniausiai suserga išsėtine skleroze ar vėžiu, taigi nepagerins šių tautų genetinių fondų abėcėlės raide L. Tokią išvadą padarėme, surinkę duomenis iš savo aplinkos apie vaikus, kurie patyrė vaikystėje analogišką traumą, kai buvo atskirti nuo motinų (nesvarbu, kad ir tokių, kurios gali būti pavadintos padraikomis).


Vakar, trečiadienį, sausio 10 d. 19 val 05 min. per žinias BBC paminėjo Lietuvos vardą. Labai retai mini. Ir jeigu mini, tai ironiškai, su pasidygėjimu. Gerai įsisavinę žeminimo, jų kalba, inferiorizacijos, metodus. (Beje, su tokiu pat mišiuginės, angl. „mysogeny“, nukrypimu apie Lietuvos įvykius pranešinėja (labai retai, gal kartą per metus) ir CNN: kai Ball‘ai atvažiavo į Lietuvą, CNN penkias minutes reklamavo Prienus, net žemėlapį parodė, bet sakė, kad tie žaidėjai atvažiavo į chaosą.)

 Taip šį kartą, aną trečiadienį, darė ir BBC. Sakė, kad Lietuvoje drasko užsienio leidinius, pacitavo Prezidentę, kad tai primena viduramžius. Per mūsų Panoramą Prezidentė pasakė daugiau - kad neturi būti įstatymų su skyle. Taip, žinoma, bet kodėl Prezidentės teisininkai patarėjai tos skylės nepastebėjo, kai davė jį Prezidentei pasirašyti. Tai klausimas, vertas 64 tūkst. JAV dolerių. Bet nieko nekainuoja atsakyti į klausimą, kodėl BBC įsijungė į kovą prieš „viduramžius“ Lietuvoje. Nes rūpinasi kažkokiais savo tolimačiais interesais. Taip pat ir artimais, bet nelabai kilniais. Susidaro įspūdis, kad BBC ir jų valdančioji klasė suinteresuota, kad Lietuva prasigertų. Kai tokie priklausomi lietuviai, kaip pabėgėliai, atkeliauja su savo vaikais, lengva tuos vaikus pasiimti ir kažkur nudėti. Štai. Sakysim, kokiame nors Tatoune ar Blakpule jų vaikų apsaugos nuo smurto tarnybos atstovai aplanko su inspekciniu tikslu nužiūrėtą auką (šeimą) ir mato, kad mama užkaifavusi, aplinkui tušti viskio buteliai ir dar lovoje drybso eilinis mamos sugyventinis. O‘key: vadinasi, vaikai kenčia nuo smurto, suaugusieji girtuokliauja vaikams matant. Pradedama procedūra, ir po trijų mėnesių vaikai nusavinami. Anglai – demokratai ir skaidrūs, šios pagrobtų vaikų bylos atsiunčiamos mūsų vaikų apsaugos tarnyboms, bet tokia, matyt, aukščiau stovinčiųjų valia, kad nei skelbiamos, nei protestuojama prieš tokią praktiką. Čia tai jau tikrai viduramžiai. Tokių viduramžių nebuvo net tada, kai vežė į Sibirą.

Taip, dar tada, kai vežė į Sibirą, neatskirdavo vaikų nuo motinų. Bet kad būtų vertę jėga, mechaniškai, per teismą, rusais, tokios praktikos visai nebuvo (apie tai, kaip BBC elgėsi per 1991 m. sausio 13- ąją žr. juodame lange žemiau).


Kai prieš metus, kiek netikėtai, atėjo nauja žaliųjų ir valstiečių valdžia, buvo tikėtasi, kad įsteigs pabėgėlių ministeriją tuo pabėgėlių milijonu rūpintis, gal kai kuriuos susigrąžinti. Bet neįsteigė. Matyt, nenorėjo, vaizdavo, kad neturi laiko, nes reikia atmušinėti nesibaigiančias atakas dėl akušerinių problemų, bet tikriausiai ir jiems buvo patogu rietis su juodąja politechnologija, o ne problemą spręsti.

Paslaptis B

Tai ne sveikatos ministro A.Verygos problema, o rinkimų kampanijos tąsa. Po rinkimų reikėtų vykdyti kas pažadėta (kaip sakė poetas Walter Kitteridge, kurį pačioje pradžioje citavome, žmogus turi tokią teisę). Sveikatos ministras, pasirėmęs Jungtinių tautų WTO direktyva (privaloma visoms šalims), kad alkoholis yra narkotikas ir sukelia septynis vėžius (kepenų, gerklės, stemplės, krūties, prostatos, (?) ir t.t) pateikė alkoholio kontrolės įstatymų pataisas. Tai sukėlė degtindarių ir iš girtaujančių žmonių pelną sunkiančių ir sotų gyvenimą gyvenančių mūsų piliečių neapykantą (kad jiems atima teisę, darant pelną, kankinti žmones).

Ministras ir visa koalicija išsigando ir vis nerišliai aiškinosi per televiziją ką daro. Bet ne taip lengva sukirsti juodąsias polittechnoligijas įsisavinusius garbanius. Tuo tarpu alkoholio kainos padidėjo, vaistų kainos sumažėjo (mums per pusę), vaikams iki 20 metų uždrausta girtauti (kad neįprastų). Bet vis tiek A. Veryga – ne švedų daktaras Ivan‘as Bratt‘as, išblaivinęs švedus. Nes mūsų sistemos, tarp jų teisėsaugos – ne švediškos. Ir visa tai nepaisant Ministro pirmininko deklaracijos, kad eis Skandinavijos keliais.

Bet nieko neišeina: žadėjo, kad įsteigs atskiras alkoholių parduotuves, neišvaizdžias (bet higieniškas) kaip kaimo tualetai, kad ten įeinantys jaustųsi pažeminti. Svarbiausia sumažinti alkoholio pardavimo taškų skaičių (Švedijoje, kuri blaivėsi, diegdama Ivan“o Bratt‘o sistemą, dabar yra 472 pardavimo taškai, Lietuvoje – 20 tūkstančių). Viso šio parašymo paradoksas tas, kad sveikatos apsaugos ministras – geriausias, ką iki šiol turėjome, bet jam kelia apkaltą, Ir tai didžiausia paslaptis.


Kai Lietuva kovojo 1988 -1990 m. už savo valstybingumo atstatymą, britai buvo santūrūs, nors gal ne tokie veidmainiški kaip dabar, kai Lietuva lyg ir paskelbė kovą prieš tautos alkoholizaciją. Anuo metu, kai kovojome už laisvę, Margaret Thatcher mūsų nepalaikė (dabar yra kalbos įrašas). Sausio 13-ąją, iš ryto, kai ant kalnelio prie televizijos bokšto gulėjo nužudyti keliolika žmonių, BBC perdavė Kevin Connolly reportažą, nepaprastai įspūdingą, kaip tankas traiškė žmones. Kaip žinoma, tas tankas pervažiavo Loretą. Kevin Connoly kriokdamas pasakojo, kaip tankas važiuoja ant žmonių. Yra ir to tanko nuotrauka. Tačiau šis reportažas į eterį buvo perduotas tik iš ryto, gal du, daugiausia tris kartus, 11 val. jo jau netransliavo, atseit, tai nebuvo pasaulinė naujiena (reportažus iš Malavio BBC apie tenykščias akušerines problemas kartoja, ir verčia mus klausyti kelias dienas iš eilės). Susidaro įspūdis, kad Anglija nenorėjo daryti nemalonumų Rusijai, lūkuriavo, gal tikėjosi, kad Rusija sukels masines skerdynes, tada būtų galima trinti rankas ir rodyti į ją švariu, demokratišku pirštu: kokia bloga, kokia negera. Bet Rusija nepasidavė provokacijai. Kevin Connolly dar dirba Kaire (visada atsiranda ten, kur revoliucija, tikras profesionalas), dabar rodos, Briuselyje. Gali mūsų istorikai paprašyti to reportažo ir transliuoti jį per patriotizmo pamokas mokyklose ar muziejuose. O Kevin Connolly turėtų būti apdovanotas, labai nusipelnė, ordinu, arba BENT JAU SAUSIO 13-OSIOS MEDALIU.


Paslaptis C.

Mes per tuos 27 demokratijos metus pasenome, bet taip ir nematėme kokios nors kovos su korupcija. Bet daug skaitome. Ir štai skaitome apie du amerikiečių profesorius, kurie važinėja po valstijas ir skaito paskaitas, kas yra korupcija. Profesoriai dar tik važiuodami į salę diagnozuoja, ar toje savivaldybėje valdininkai korumpuoti ar ne. Jų metodas toks. Geležinkelio stotelėje sėdę į taksi ir kilometrą pavažiavę, klausia juodaodžio vairuotojo, ar čia yra viešnamių, norėtų pasilinksminti. Vairuojas šnekus, sako, kad gali ne tik adresą pasakyti, bet ir pačių viešnamių buveines parodyti, perspėja, kad reikia pasukti iš artimiausio maršruto, taigi ponams daugiau kainuos. Profesoriai sutinka.

Ir štai atvažiuoja skaityti paskaitos, kur sėdi ir miesto meras, klausia jo, ar pas juos prostitucija uždrausta. Meras sako, kad taip, uždrausta, nėra pas juos prostitucijos, visi dori. Profesoriai pateikia viešnamių adresus. Ir paskaitą baigia.

 


 

Pasaulyje neatsiras nė vieno politiko, kuris skelbtųsi kovojąs su korupcija, jeigu valstybėje nėra visuotinio pajamų, turto, nuosavybės, išlaidų deklaravimo įstatymo. Visi turi deklaruoti ką turi ir mokėti mokesčius. Vakar LRT forumas ieškojo Karbauskio turtų, bet neras, nes Karbauskis neprivalėjo jo deklaruoti (kai nebuvo Seime). Dabar negalima jo pagauti, ar pažeidė įstatymą prisipirkęs daugiau negu 500 ha. Tai įstatimdavystės palikta landa, kad oligarchai ir žemės spekuliantai klestėtų. Tai padaryta bendru sutarimu, kad visi žinotų, jog galima prie bet kurio oligarcho prisikabinti, jeigu tai kertasi su kitų oligarchų politiniais ir ekonominiais interesais. Iš esmės tai ekonominis karas prieš eilinius piliečius, nes kai užgrobiami, remiantis įstatymų spragomis, dideli žemės plotai (taip buvo daroma ir baudžiavą naikinant), nelieka erdvės paprastiems piliečiams (dėl to žmonės skursta, negali imtis verslo, dėl to pas mus nėra naminių vištų, ančių, avienos, jautienos). Užtat pirkėjams ir jų firmoms laisvė be ribų. Žemę supirkinėja spekuliantai pagal individualios veiklos liudijimą, o iš kur šie „verslininkai“ gauna pinigų, niekas netikrina ir neklausia. Gal jau Rusija visas žemes supirko? Tai būtų grėsmė nacionaliniam (ir Europos) saugumui, nes iškiltų grėsmės, kad atsiųs tankus jos piliečių ekonominiams interesams apginti. Tai ar ir Lietuvoje bus kaip Palestinoje, kai pardavę žemes arabai vienąryt atsikėlę pamatė, kad žemės ne jų? O rajonų žemėtvarkininkai? Žemės grąžinimas dar vis nebaigtas, patys apsirūpino žeme, savo gimines ir draugelius. Mūsų kaime rajono tarybos narys supirko miškelius, kur mes vaikystėje grybavome, ir marių pakrantes. Štai kaip. Kaip paaiškėjo, pats nežino, kur jo žemės ribos. Ir mums draudžiama žinoti, tai girdi, asmeniniai duomenys. Valstybėje, kur daugiau ar mažiau visi piliečiai lygūs, įveda visuotinį turto ir nuosavybės deklaravimą ir ima mokesčius. Visos Kaišiadorių ir Kauno rajono marių pakrantės privatizuotos, valstietis neturi kur savo karvutę išginti. Taip buvo ir baudžiavos laikais (žr. Levo Tolstojaus citatą). Kaip paaiškėjo per LRT forumą, nė viena institucija nežino, kas kiek žemės turi, nėra tokio žemėlapio, kam žemė priklauso. Tokį žemėlapį nori nubraižyti televizija. Dangau, padėk. Prokuratūra nepersekioja tų, kurie nesilaiko įstatymo, jei prisipirko daugiau kaip 500 ha.

 


Mes dar turime grįžti į Lietuvą. Po naujosios valdžios žygių prieš alkoholį paskambiname į Kauno rajoną. Ar mūsų kaime točka (rus. „nelegalus perpardavimo taškas“) užsidarė? Ne, sako mūsų kaimietis. Vasarą kitame kaime ir kitame rajone, kur vasarojome, veikė taškas, niekas jo neuždarė. Dabar rudenį televizija parodė Raseinių rajono kaimą, kurio ūkininkas pasakojo radęs naminės fabriką miškelyje netoli savo žemės ribų. Kai pranešė apie tai policijai, susilaukė represijų. Ir ūkininkas, ir jo tėvas per televiziją pasakojo, kaip policijoje jį mušė. Bet tai dar ne viskas: ūkininką apkaltino, kad jis primušė policininką (sulaužė pirštą) ir buvo nuteistas.

Tai ir yra Lietuvos korupcijos veidas. Kas nori, teapsidairo ir pamatys. Rajonų, seniūnijų, miestelių ir kaimų vadovai, kur tokie dalykai vyksta (veikia nelegalūs taškai ir savivaliauja policininkai) turi būti taip nubausti, kad jų tokių, kurie nežino, kas jų valdomose teritorijose dedasi, nebūtų valdžioje.


Pagaliau ištartas žodis, kad reikia susigrąžinti mūsų pabėgėlius. Bet strategija nuo antro galo, kaip čia pasakius, jokios rimtos strategijos nėra, tik kažkoks negyvas pakaitalas. Taip nerimta, kaip kokioje Lotynų Amerikoje ar Afrikoje ... Aną savaitę buvo savivaldybių šulų susibėgimas, kur buvo pasakyta, kad tik keliolika savivaldybių apie tai galvoja, kitoms tas nerūpi.

Savivaldybes prislėgti nacionalinės katastrofos užkardymo uždaviniu yra prasta strategija, kaip čia pasakius, tai kvailių ieškojimas. Savivaldybės neturi instrumentų, visų pirma pinigų, nes neturi (nes joms atimta teisė turėti) savo pajamų šaltinius, t.y., mokesčius, ar pastovią, nepriklausomą nuo valdžios kaitos dalį centrinio biudžeto. Pas mus viskas centralizuota, todėl deleguoti pareigą grąžinti žmones iš tremties yra centrinės valdžios pareiga, nes per centro politiką šitie žmonės ir buvo išvaryti. Keista, kad pradedama nuo pasitarimų, o ne nuo finansų. Pateiksime pavyzdį.

Kaip rašo žurnalas „The Economist“ (paskutinis numeris mus pasiekė atplėštu voku, dar pažiūrėsime ar išplėšta alkoholio reklama, nors, atrodo, šis rimtas žurnalas nuodų nereklamuoja). Taigi „The Econimist“ rašo, kodėl Singapūre nėra benamių, niekas nesispjaudo gatvėse (tai kinų blogas įprotis, kultūros dalis, kaip pas mus, Lietuvoje, girtuokliavimas vaikų akivaizdoje), visi saugo gamtą, o kad socialinė ligonių, vienišų ir neturinčių šeimos globa būtų lengvesnė, visa giminė apgyvendinama viename kvartale. Ir kaip ir kas tai padarė? LI Quan Yu, buvęs vadovas (dabar valdo jo sūnus), paskelbė strategiją visus aprūpinti būstu. Buvo SUSITARTA dalį savo pajamų (10 proc. individams, 17 proc. pelno – verslininkams) PERVESTI į specialų fondą, iš kurios paskolas gaudavo tie, kas neturi kur gyventi ar gyvena lūšnoje. Štai ir viskas.

Kas neleidžia mums sukurti tokį fondą? Dabar mūsų diaspora, sako, keli šimtai tūkstančių angliškai kalbančių globalių Lietuvių, nori antros pilietybės. Tai ir jie gali, nes ne tokie vargšai, prisidėti prie šito fondo. Galima organizuoti loteriją šio fondo pradžiai, galima įsteigti valstybinį komercinį banką, kuriame pensininkai laikytų savo pensijas, ir iš jo pelno galima finansuoti socialinius BŪSTUS jaunoms šeimoms su vaikais ar sugrįžtiems iš Vakarų rojaus pabėgėliams (apie bankus žr. langą žemiau). Visi gali prisidėti, kas patriotas, taip pat ir oligarchai. Visi pas mus ir net vaikai (tai netvarka, jiems šie telefonai gadina sveikatą ir trukdo mokytis) turi mobilius telefonus, kai kurie gana brangūs. Tai kaip vaikai įsigyja šiuos žaislus (beje, jie kenkia vaikų sveikatai, mokslui ir dorovei)? Kreditan vaikus kredituoja mobiliųjų ryšių bendrovės. Kituose kraštuose taip elgiasi ir valstybės, ir valdžios, kurios nesvetimos savo žmonėms. Tai kodėl mūsų žmonės keičia gyvenamąją vietą, užuot pakeitę valdžią, kuri elgtųsi panašiai kaip Singapūro valdžia? Tai dar vienas, kaip sako amerikiečiai 64 tūkst. dolerių vertė klausimas.


Bet sistema ta trajektorija neveikia, nes sukurta alternatyvi (korupcijos) sistema, kuri veikia kaip laikrodis. Šios sistemos kintamaisiais dydžiais, be kitų, yra ir ekonomika ir politika: jeigu ekonomikoje yra šešėlis (4.5 mlrd. vertės), tai kur politikos šešėlis? Šios sistemos dalis yra ir televizijos, kurios po kelias valandas per dieną skaito policijos suvestines (šią savaitę vienas portalas reklamuoja 1964 m. maniaką,  matyt, kad pagąsdintų ar padirgintų smalsumo receptorius; ar toks čia slaptas tikslas?), rodo reportažus apie girtus, nerišliai žodžius dėliojančius girtus žmones. Taip vykdoma vadinamoji gėdos politika, kai žmonės verčiami BLOGAI JAUSTIS, kad jų bendruomenė tokia. Taip degtindariai ir jų palyda (ir ne tik jie) kuria atmosferą, kad Lietuvoje visi prasigėrė ir kad kankinti alkoholizmu ir naudotis tokių žmonių, iš esmės ligonių, paslaugomis, gerai. Ir nereikia teikti tokiems psichiatrinę pagalbą, tegu žudosi. Ir žinoma toje atmosferoje toks Veryga – negeras. Apkalta. O‘key.

Idėja Lietuvai

Pradėti būtų galima nuo „Lietuvos aido“ biurų Latvijoje, Estijoje ir Skandinavijos šalyse. Mums būtų įdomiausia išgirsti iš patikimų žmonių, kodėl tie švedai ir suomiai taip gerai gyvena, kaip buvo išblaivyti nuo alkoholizmo, kaip atsigavo nuo pokario traumų, kodėl jų vaikus gali paleisti į laisvus (ir snieguotus) plotus be auklių ir nieko neatsitinka. „Lietuvos aidas“ kaip ženklą, kaip paminklą laisvei galėtų atkurti ir kokia nors privati bendrovė. Tokių Lietuvoje yra, kurios ir Atgal