VISUOMENĖ
02.27. „Sovietinė valdžia iš Zarasų išėjo, bet ir nepriklausomybė čia dar neatėjo“
Vytautas Indrašius
Bendraudamas su zarasiečiais, išgirdau gan taiklių išsireiškimų, nuplasnojusių iš liaudies lūpų į valdžios pusę: „Gusevas pažadės, kaip vanduo nuo žąsino nutekės“, arba „Sovietinė valdžia iš Zarasų išėjo, bet ir nepriklausomybė čia dar neatėjo“. Kad tai ne tuščias žodžių žaismas, pagal pirmąjį pasakymą įsitikino Tėvynės pažinimo draugija, ištisus metus maitinama melagingais pažadais.
O kad Nepriklausomybė iki Zarasų dar neatėjo, irgi nė vienas supranta matydami rajono Kultūros ir meno tarybos „patriotų“ pateiktą ir mero N. Gusevo 2017 m. liepos 13 d. patvirtintą „2017 – 2020 m. veiklos planą skirtą Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui paminėti Zarasų rajono savivaldybėje“ (o kodėl ne rajone?), kuriame vos 11 punktų.
Jame rasite, kad reikia atnaujinti daktaro D. Bukanto, savanorių kapus Zarasuose, Nepriklausomybės paminklus Degučiuose ir Salake, įamžinti J. Buzelio ir A. Kazano šeimos atminimą. Tačiau irstančio paminklo Jakunčių kaime 1943 m. liepos 6 d. žuvusiems Lietuvos policininkams nepastebėjo. O kad ir pastebėjo – neįrašė, čia reikia darbo ir šiek tiek lėšų.
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos 100 metų jubiliejų iškilmingai paminės, o tokio svarbaus fakto, kaip Zarasų krašto išvadavimo 1919 m rugpjūčio 24 d. nuo bolševikų šimtmečio – nereikia. Blogai padarė tie savanoriai, kad išvijo bolševikus, jau geriau būtų jie pasilikę Zarasuose, gal rajoną prie Baltarusijos būtų prijungę, galvojo kai kurie valdininkai.
Nėra ir kitų reikšmingų rajonui datų paminėjimo, ne žodelio apie Vasario 16 - ąją, Kovo 11 – ąją ar kitus istorinius įvykius, Lietuvą pasukusius europine linkme. Kam to reikia, jeigu sovietinė valdžia iš Zarasų Kultūros ir meno tarybos narių kabinetų dar neišėjo.
Kodėl Zarasų rajono planuose nenorima pagerbti zarasiečių, tarpukario Lietuvos Seimo narių, tarpukario Zarasų apskrities viršininkų atminimą. Galima daug vardinti, ką iš istorinės atminties išbraukia Zarasų Kultūros ir meno taryboje sėdintis „patriotai“ ir tariamieji krašto žinovai, nesugebantis Lietuvos ir Latvijos valstybių šimtmečio proga nuvykti net į Červonkos kapines, už pusšimčio kilometrų nuo Zarasų ir pagerbti ten žuvusių Lietuvos savanorių. Tenka stebėtis, kada ir kokiomis aplinkybėmis dar beprisiminsime iškilius zarasiečius ir krašto įvykius, jeigu ne šimtmečio šviesoje.
Tą ką „išmąstė“ Zarasų krašto istorijos „žinovai“, o Jūs, ponas Gusevai patvirtinote, nėra Lietuvos valstybingumo atkūrimo veiklos planas, o tik eilinė darbų atmintinė, ir be kurios žinote, kad reikia saugoti, prižiūrėti gamtos, kultūros ir istorijos paveldą. Tačiau bijodami pasikelti nuo krėslų ir tinkamai pamąstyti, sudarinėjate pajuokos vertą neeilinės šventės „planą“.
Būtų visai kitaip jeigu rajono Kultūros ir meno tarybos nariai pakeistų požiūrį į savo darbą, atidžiau gilintus į rajono istoriją, o svarbiausia, kad patikėtas pareigas atliktų su dvasiniu pasišventimu, taip kaip jas atliko Lietuvos respublikos Garbės kraštotyrininkas Jonas Nemanis.
Kaip Zarasų valdininkai klaidžioja po sovietines erdves
Įamžindami Zarasus išgarsinusį paminklosaugininką Joną Nemanį, 2016 m. gruodžio 15 d. Tėvynės pažinimo draugija kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės merą Nikolajų Gusevą su prašymu, įamžinti Zarasų krašto Garbės pilietį, Lietuvos respublikos Garbės kraštotyrininką, paminklosaugininką Joną Nemanį (1924 10 20 – 2016 02 22). Laišką pasirašė Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas Jonas Laurinavičius, Tėvynės pažinimo paramos fondo direktorius dr. Kazimieras Račkauskas, valdybos narė profesorė Ona Voverienė ir Tėvynės pažinimo draugijos Garbės narys rašytojas Vytautas Indrašius. Palaikyti ryšį su Zarasais ir domėtis kaip vykdomas mūsų prašymas, Tėvynės pažinimo draugija pavedė šio rašinio autoriui Vytautui Indrašiui, nes nuo seno žinoma, kad valdžios kėdėn pasodintas vadovas niekada tinkamai neatliks pareigų jeigu jo nejudinsi.
2017 m. sausio 16 d gavome mero N. Gusevo pasirašytą atsakymą, kad mūsų „kreipimasis bus perduotas naujos kadencijos Zarasų rajono savivaldybės Kultūros ir meno tarybai“.
Po šio atsakymo stojo ilga tyla. Pasiteiravęs telefonu, gaudavau kažkokius miglotus pasiteisinimus, o negarbingai karjerą baigęs Zarasų administracijos direktorius Ramūnas Keršys, buvęs Jono Nemanio mokinys, kartą pralemeno: „Yra kitų dalykų...“. Tik 2017 m. spalio 11 d. paskelbus Panevėžio apygardos teismo sprendimą, tapo aišku, kodėl R. Keršys neturėjo laiko atlikti savo pareigų, plovė suteptą valdininko mundurą, plovė atkakliai, kol prarado darbą ir garbę.
Valdininkai žiūri į tuščias erdves
O kaip būdavo sunku išgauti iš Zarasų mero, atsakymą į mano pasidomėjimą, kas daroma dėl Jono Nemanio atminimo įamžinimo. Štai vienas pavyzdys. Nesulaukdamas iš pono N. Gusevo jokio reagavimo į mano žinutes, perspėjau, kad kreipsiuosi į žiniasklaidą. Tuomet Zarasų rajono valdininkai, 2017 m. liepos 7 d. sulipdė atsakymą su mero N. Gusevo parašu, kad vasario 8 d. ir gegužės 30 d. rajono Kultūros ir meno taryba svarstė klausimą dėl Garbės piliečio, paminklosaugininko, kraštotyrininko Jono Nemanio atminimo išsaugojimo. Pirmo posėdžio metų Kultūros ir meno tarybos nariai ieškojo tinkamiausių atminimo formų kurortinio Zarasų miesto erdvėse. Antro posėdžio metu nutarta siūlyti įtraukti garsių kraštiečių atminimo alėjos įkūrimą į Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtų priemonių Zarasų krašto planą.
Supratę, kad tai eilinis miglotas atsirašinėjimas ir nesulaukdami konkretaus atsakymo, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas J. Laurinavičius ir aš, 2017 m. birželio 6 d. kreipėmės į Lietuvos respublikos Seimo narį Algimantą Dumbravą, prašydami padėti. Šis dalykiškas valdžios vyras pranešė, „kad lankėsi pas merą ir klausė jo, kaip žadama įamžinti Jono Nemanio atminimą. Meras pasakė ir pažadėjo, kad valstybės šimtmečio proga, ant namo, kuriame gyveno J. Nemanis bus atidengta atminimo lenta. Manau, kad tai neblogas sumanymas, tik reikėtų pakontroliuoti, kad jis būtų įgyvendintas“.
2017 m. liepos 1 d. per susitikimą Salake, N. Gusevui priminiau šį pažadą. Patikino, kad būtinai padarys, ką yra pažadėję.
Praėjo vasara, atėjo ruduo, iš Zarasų jokio garso. 2017 m. lapkričio 13 d. merui N. Gusevui nusiunčiau tokio turinio priminimą: Gerb. mere, 2018 m. vasario 22 d. bus du metai kai netekome Lietuvos respublikos Garbės kraštotyrininko, Zarasų krašto Garbės piliečio Jono Nemanio (1924 – 2016). Tėvynės pažinimo draugijos valdybos įpareigotas (raštas merui N. Gusevui 2016 m. gruodžio 15 d) rūpintis jo atminimo įamžinimu Zarasuose, turiu informuoti valdybą kas daroma toliau. Iš Jūsų gauto atsakymo, kad Zarasų rajono savivaldybės Kultūros ir meno komisija 2017 m. vasario 8 d. ir 2017 m. gegužės 30 d. posėdžiuose svarstė šį klausimą, tačiau konkretus sprendimas nebuvo priimtas.
Be to, mūsų asmeninio pokalbio su Jumis 2017 m. liepos 1 d. metu, pažadėjote priimti konkretų sprendimą Jono Nemanio atminimo įamžinimo klausimu. Praėjo nemažai laiko, iki Jono Nemanio mirties dviejų metų datos beliko kiek daugiau nei trys mėnesiai.
Tėvynės pažinimo draugijos valdybos įpareigotas, kreipiuosi į Jus, mere, su prašymu skubiai pranešti, kas daroma, arba jau padaryta Lietuvai nusipelniusio asmens Jono Nemanio atminimo įamžinimui.
Atsakymas atėjo tą pačią dieną. Kaip Pylypukas iš kanapių stryktelėjo mero patarėjas V. Kuzmickas ir nesuprasdamas apie ką kalbama, ir nesuvokdamas kokiame laikmetyje gyvena, brūkštelėjo: „kad 2018 m. biudžete bus numatytos lėšos ir priemonės Zarasų krašto Garbės piliečių Jono Nemanio ir Liongino Radzevičiaus atminimo įamžinimui savivaldybės patalpose“.
Tėvynės pažinimo draugijos valdyba, apsvarsčiusi šį V. Kuzmicko atsakymą, suprato, kad tai eilinis pasityčiojimas į mūsų pašymą, klaidingas požiūris iš sovietinių pozicijų „įamžinti“
Zarasų kraštui nusipelniusias asmenybes sovietinėje garbės lentoje. Tėvynės pažinimo valdybos nariai, po tokio atsakymo siūlė kreiptis į Lietuvos vyriausybės atitinkamas instancijas, dėl biurokratinių atsirašinėjimų. Tačiau dar kartą nutarėme prašyti Merą ir sulaukti konkretaus atsakymo su Jo parašu: Ar bus iki Jono Nemanio mirties metinių 2018 m. vasario 22 d. įamžintas jo atminimas Zarasuose?
Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas Jonas Laurinavičius; Advokatas Vytautas Zabiela; Rašytojas Vytautas Indrašius.
Po atkaklių priminimų, ponas N. Gusevas teikėsi telefonu pranešti (o ne raštu, nes nebežino kaip sumeluoti), kad 2018 m. dar kartą svarstys klausimą dėl paminklosaugininko Jono Nemanio atminimo įamžinimo. Anot, Gusevo, aš ne vienas sprendžiu šį klausimą, yra taryba, siūlysime „vieną iš savivaldybės salių pavadinti Jono Nemanio vardu“.
Reik manyti, kad iš Zarasų krašto dar neišėjo tarybų valdžia. Vienas siūlo pakabinti sienlaikraštinį stendą, kitas – pritvirtinti lentą prie namo, trečias pavadins salę, o visi kartu išėję iš kabinetų prasivėdinti, pažiūrės į „erdves“, kaip jie patys išsireiškė, ir pasodins atminimo alėją. O mūsų kuklusis paminklosaugininkas Jonas Nemanis tikėjosi tik paprasto stogastulpio iš lietuviško medžio.
Baikite, ponas N. Gusevai, man nekyla ranka rašyti Mere, nes Jūs beverčiais pažadais apsijuokėte prieš Lietuvai tiek darbų atlikusią Tėvynės pažinimo draugiją, pažeminote Zarasus išgarsinusį žmogų ir savo, kaip rajono vadovo, asmenybę.
Verčiau susirinkę nutarkite, ir užprotokoluokite sprendimą, kurį krėslą savo kabinetuose pavadinsite Gusevo, Keršio, Kuzmicko ar kitų nemąstančių valdininkų pavardėmis.
Paminklosaugininko Jono Nemanio nuopelnai
Šiandien, po metų biurokratinio atsirašinėjimo, beldžiamės į abejingas Jūsų širdis ir neprotaujančias galvas, klausdami, kas nutiko, kad nenorite įamžinti atminimą žmogaus, kuris savo pasiaukojančiu darbu išaiškino 32 naujus rajono kultūros paveldo objektus, 521 kultūros objektui parengė juridinius registrus, pastatė 10 stogastulpių iškilioms Zarasų krašto asmenybėms, parengė 52 rankraštinius kraštotyros darbus, šimtus straipsnių parašė į rajoninę ir respublikinę spaudą, parengė spaudai leidinius: „Zarasų rajono lankytinos vietos“, „Zarasų rajono kultūros paveldas“, „Antazavės šilo mūšis. Krašto rezistencija ir genocidas“, „Zarasų rajono mažoji liaudies architektūra“, buvo leidinių „Dominykas Bukantas“, „Zarasų krašto dvarai“, „Zarasų miesto ir apylinkių senoji architektūra“ bendraautorius. Tai JIS išgarsino Zarasų kraštą respublikos lygmenyje.
Seimo narys Algirdas Dumbrava sveikina Joną Nemanį su 90 gimtadieniu 2014 m. rudenį
Paskutinį kartą su Jonu Nemaniu (kairėje) 2015 m.lapkričio 16
Gėriui ir grožiui jautrios sielos žmogus Jonas Nemanis dirbo su entuziazmu, dvasiniu pašaukimu. Per ilgus darbo dešimtmečius sukaupė, aprašė ir pateikė visuomenei vertingos medžiagos apie Zarasų istorinę praeitį, archeologijos, architektūros ir dailės paminklus. Motociklu su žmona apkeliavo visą Zarasų rajoną, išaiškino, nufotografavo, aprašė 41 buvusį dvarą ir palivarką, padarė jų brėžinius, aplankė žinomas ir naujai išaiškintas kaimų neveikiančias kapinaites, joms paruošė dokumentaciją, pažymėjo paminklinėmis lentomis.
Vienodai atkakliai dirbo sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę. Dažnai prisimindavo, kaip Zarasų rajono kompartijos sekretorius Čiunderovas, matydamas spaudoje Nemanio aprašomus piliakalnius ir pilkapius sakydavo: „Jonas, rašyk rimtomis temomis, vis kurganai ir kurganai“. Tikėjosi nacionalinę Nemanio veiklą pasukti sovietine, mums svetima linkme, bet niekas iš to neišėjo.
O mes, Tėvynės pažinimo draugijos entuziastai, naiviai tikėjomės, kad Zarasuose jau nebėra čiunderovų, kad nusiuntę prašymą Zarasams, sulauksime geranoriško ir konkretaus sprendimo. Nors Kazimieras Račkauskas dėdamas parašą po siunčiamu prašymu tarstelėjo: „Beviltiška. Bet pamėgink...“ Iš tiesų, geriau būtume kartu su Jono Nemanio dukra Birute, pakalbinę Antalieptėje gyvenančius tautodailininkus Savickus ir stogastulpis jau stovėtų.
O jis tikėjosi lietuviško stogastulpio
Su Jonu Nemaniu artimai man teko bendrauti nuo 1980 metų, beveik iki paskutiniųjų jo gyvenimo šioje žemėje dienų. Skaudžiai prisimenu, kaip likus trims mėnesiams iki išėjimo Amžinybėn Jonas Nemanis, silpstančia ranka dėliodamas atliktų darbų aplankus prasitarė; „ Pastačiau 10 stogastulpių zarasiečiams, kažin ar man Zarasai pastatys stogastulpį. Kaip norėčiau kad jis būtų aikštėje prie namo, kuriame gyvenau...“ O paskui kreipėsi į mane: „Vyteli, kai manęs nebebus, perduok šį mano prašymą Zarasams. Savivaldybėje dirba daug mano buvusių mokinių, Keršys, Gusevas, ir kiti, jie tikrai sutiks“. Šį prašymą dar pakartojo po mėnesio. Apkabinau mielą Joną paskutinį kartą, abu apsiverkėme ir daviau tvirtą pažadą, kad įvykdysiu jo prašymą.
Ir štai praėjo tuščio susirašinėjimo su N. Gusevu metai. Mere, Jūs visus metus mulkinote mus, siuntėte atsakymus vien tik dėl atsirašinėjimo, nepriimdami jokių konkrečių sprendimų. Savo neatsakingais veiksmais Jūs pažeminote ne tik save, bet Zarasams ir Lietuvai labai nusipelniusio žmogaus JONO NEMANIO atminimą.
Dabar tik belieka belstis į Jus, ponas Gusevai ir į Jūsų savivaldybėje esančių Kultūros ir meno tarybos narių neprotaujančias galvas respublikiniu lygiu, per Vyriausybę, spaudą, televiziją. Atitinkamai paruoštas raštas bus perduotas Lietuvos respublikos prokuratūrai.
Pabaigai sakinys apmąstymui. „Atminkite, Zarasų valdžios galvos, jeigu Jūs nenorite prisiminti Zarasų kraštui nusipelniusių asmenybių, tai ir Jūsų niekas neprisimins. Išeisite iš tarnybos šešėliais, kaip išėjo Tujezovas, Čiunderovas bei panašūs į juos, nepalikdami jokio sakinio Zarasų krašto istorijoje. O Jonas Nemanis buvo ir bus žymiai žymesnis už kitus, nors Jūs, jo mokiniai, sutūpę į valdžios krėslus, likote abejingi šio darbštuolio priešmirtiniam pageidavimui“.
Atgal
.jpg)
