VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

03.18. Komentaras – diagnozė. Kaip JK radijas, BBC telkė suflerių forumą

Jonas Kaziškis, Jonas A.Patriubavičius

Ir į jį pakvietė „garsiausią Lietuvos rašytoją“ (taip BBC tituluoja) ponią Rūtą Vanagaitę

Pradžios kodai

Anais metaisper LRT buvo reklamuojamas ponios Vanagaitės veikalas apie Holokaustą Lietuvoje, šiemet jį ir autorę reklamavo BBC, angliškai, visam pasauliui. Kai kam susidaro įspūdis, kad vykdoma, pasitelkiant kolektyvinės atminties technologijas, vadinamosios gėdos politikos akcija: išspausdinta ir reklamuojama knyga, kurstanti tautinę neapykantą. Pavojinga leistis į ginčus su ta reklama (bet gal po ledu nepakištų). Nes, matyt, už jos vartų stovi galingos jėgos, gali prisegti antisemitizmo regaliją ir išvaryti į kokį nors getą, pavyzdžiui, nacionalistų.

Štai ir BBC, paskelbusi interviu su, kaip patys sakė, populiariausia Lietuvos rašytoja, aną pirmadienį įsiliejo į suflerių kohortą. Iš esmės BBC paramą poniai Rūtai galima interpretuoti kaip nesusipratimą, tiek daug tame interviu netikslumų ir perlenkimų, arba kaip patyčių signalą, o gal ir paskatinimą teroristams.

Kaip žinoma, gal jau kas nors užmiršo, ponia Rūta Vanagaitė savo veikale „Mūsiškiai“ (rus. „Naši“, Nevzorovo išrastas terminas), siekia perrašyti Lietuvos istoriją (ji sako mitus) ir daro išvadą, kad dauguma Lietuvos žmonių dalyvavo Holokauste, taip pat ir josios giminės. Išeina, kad kai visi, dauguma, arba didelis procentas (Leonido Donskio interpretacija), net mokinukai bėga iš pamokų ir dalyvauja sprendžiant klausimą; jis tada išsprendžiamas. Mes pasiknisom po mūsų plačios giminės praeitį ir neradome nė vieno žydšaudžio. Ir mūsų kaime, ir tolimame Druskių kaime, kitoje Lietuvos pusėje (Kupiškio rajonas) nebuvo žydšaudžių. Todėl negalime kabintis žydšaudžio regalijos. Mes nenorime prarasti savęs, o taip atsitiktų, jeigu priimtume savęs, savo giminės apšmeižimo formulę, kurią sufleruoja įtakingi ponai iš BBC. Ką tai reiškia aiškiname žemiau, atsiprašome, kad painiai, per pavyzdžius, citatas ir pan. ir dėl tai užtrunka.

Kaip veikia nkvdizmas

Vieša paslaptis, kad Lietuvoje įsitvirtina patyčių kultūra pradedant šeima ir mokykla, ir baigiant politinėmis ir socialinėmis arenomis. Tai mūsų praeities našta: dar neištirta, neįvertinta ir neapibrėžta (žydai tai padarė pačioje valstybės kūrybos pradžioje). Susidaro įspūdis, kad politine kultūra nelabai skiriamės nuo Lotynų Amerikos ar Centrinės Afrikos šalių, kur politinė klasės patenkintos, kad šitokiu būdu, per patyčias, kurstant neapykantą, atomizuojant ir kiršinant visuomenę, lengvai, pigiai ir nuosekliai mulkinant rinkėjus, išsilaikyti valdžioje, t.y. dominuoti. Visuotinėje patyčių atmosferoje nesunku manipuliuoti žmonėmis: nevykdyti, nespręsti problemų, ir net jų neformuluoti savo rinkimų programose, nes, naudojantis dominuojančia padėtimi, t.y. pinigais, realia valdžia ir įtaka, pakanka ant piliečių galvų išmėginti iš naujo senas, tarp jų nkavėdistines, poveikio priemones. (Diagnozė: taip kuriamas vadinamas bastard /angl. velnio išpera/ kapitalizmas, su nežmonišku veidu, kai nelygybė didinama tik visuomenės tam tikro sluoksnio labui ir netarnauju auksiniu kiaušiniu visiems)


Štai tokių poveikio priemonių pavyzdys iš enkavėdistinio arsenalo. Žinoma, yra ir kitų, europietiškų ir amerikoniškų, arsenalų, melo technologijų ir melo fabrikų (apie tai žr. tekstą apie Upton Sinclair romaną „Džiunglės“ „Sudie, kvietkeli mano tu brangiausias“‘, priminsime ta proga, kad romanas vertas pasiimti į kelionę bėgantiems iš Lietuvos).

1938 m., prieš karą, Rusijoje, kuri tada vadinosi Tarybų Sąjunga, buvo įvykdytas perversmas užsienio politikoje: komunistai susidėjo su fašistais (rasistas, neapykantos kurstytojas, šioje vietoje parašytų: rusai su vokiečiais). Ruošiantis šiam istoriniam įvykiui, reikėjo susidoroti su užsienio ryšių srityje dirbančiais žydais.

Tuo metu SSRS užsienio reikalų ministras buvo Litvinovas, žydas, vadinasi, įsiteikiant Hitleriui, jį reikėjo sunaikinti. Spaudos departamento vedėju dirbo toks Eugenijus Gnedinas. Ir ne todėl tą postą užėmė žydas, kad ministras buvo žydas, bet todėl, kad esantys valdžioje komunistai ir bolševikai buvo neišsilavinę, kai kurie iš padugnių, valgydami per diplomatinius priėmimus po derybų nežinojo, kurioje rankoje laikyti šakutę, mokėjo tik keiktis ir tyčiotis, diplomatijoje tai nepriimta, nes neefektyvu. E. Gnedinas buvo pasirinktas, kad gimė Vokietijoje, mokėjo vokiečių kalbą ir kad, kai po Spalio revoliucijos studijavo Odesoje, iš karto prisidėjo prie komunistų. Ir genai geri: jo tėvas buvo Lenino bendražygis, tikroji pavardė. .... Prieš tai E.Gnedinas dirbo Berlyne pirmuoju ambasados sekretoriumi. Be to, buvo poetas, turėjo gražią žmoną ir vieną vaiką, vadinasi, lyg ir ne homoseksualas, tuo pagrindu jo nebuvo galima sudoroti. (Prieš metus, gal kokiais 1935 m, buvo suimtas, nuteistas ir nužudytas tos ministerijos protokolinio skyriaus vedėjas, homoseksualistas, rodos, Favorskis, taip pat žydas. Tada buvo skleidžiami gandai, kad ir ministras Litvinovas, gal iš Lietuvos, tos orientacijos.) Vienu žodžiu, E.Gnedinas buvo atsidavęs komunizmui patriotas, be to, ambicingas, kaip ir dauguma žydų, gabus, kompetentingas.


Nkvd kurpiant bylą prieš Litvinovą, į užsienio reikalų ministeriją atvyko politinio biuro nariai Molotovas, Malenkovas ir Berija. Poetą tardė, kokią antisovietinę organizaciją Litvinovas buvo įkūręs, visaip žemino keiksmažodžiais ir tyčiojosi. Kai dominuojantieji nori ką nors sunaikinti, pirmiausia ima ieškoti priekabių, sako, kad tas ir tas nevertas, antrarūšis, vadinasi, piktžolė, vadinasi reikia rauti (tokią taktiką naudojo ir Hitleris).

Po kelių dienų E.Gnedinas, poetas, buvo suimtas centriniame telegrafe, nuvestas į nkvd būstinę Lubiankoje (ten netoli) ir pasodintas priešais Beriją. Iš šonų ant kėdžių atsisėdo narkomo Berijos (narkomas tai ne narkomanas, o narodnyj komisar) pavaduotojas Kobulovas (tautinės nesantaikos kurstytojai čia parašytų, kad abu buvo gruzinai) iš kito šono ant kėdės – nkvd leitenantas. Iš pradžių poetas nesuprato, kam čia tas jaunuolis stiklinėmis, kaip šaškės, akimis reikalingas tokio aukšto veikėjo kabinete, bet netrukus supras. Berija pasakė, kad poetas demaskuotas, organų nustatyta dalyvavęs Litvinovo antisovietinėje grupėje, šnipinėjo Vokietijai, Anglijai ir Prancūzijai. Palengvintų savo dalią, jeigu iš karto prisipažintų. E.Gnedinas paneigė kaltinimus. Staiga gavo antausį iš Kobulovo, o kai galva pasviro į kitą pusę, jam trenkė nkvd leitenantas. Ir taip daužė, kol pavargo, kaip boksininkai kriaušę per treniruotes. Paskui numetė ant grindų (kilimo) ir daužė „dubinkomis“.

Bet E. Gnedinas neprisipažino, kad buvo šnipas, todėl jį uždarė į karcerį ir taip kankino kelis mėnesius. Vieną kartą, per kankinimų sesiją, Berija pasilenkė ties poetu ir pasakė: „Valingas žmogus, kad mums tokį perverbuoti“. E.Gnedinas savo atsiminimuose, kurie buvo spausdinami, kaip ir jo poemos, žurnale „Novyj mir“, taip komentuoja: „Gerai žinodamas, kad aš – ne šnipas, ne nusikaltėlis, jis sufleravo man patogią savęs apšmeižimo formulę – pasirengimą (rus „gotovnost“) užsiverbuoti darbui nkvd. Purvina purvino subjekto niekšybė (rus. „vychodka“). Budeliai dar kartą įsitikino, kad aš atsisakau pripažinti „kaltę“ ir apšmeižti Litvinovą“.

Poetas neprarado savęs

Eugenijus Gnedinas neprarado savęs. Bet jau buvo ant bedugnės krašto. Vėliau jis teisme pasakė troikos teisėjui: „Prisipažįstu, kad esu nekaltas. Jokios antisovietinės organizacijos Litvinovas nebuvo sukūręs, negaliu jo šmeižti. Prisipažįstu, kad organams padėjau atskleisti tiesą: Litvinovas buvo tikras komunistas ir Rusijos patriotas. Prašau mane paleisti“. Visą tą laiką, kai buvo kankinamas kalėjime ir karceriuose, poetas neprarado savęs (sakė, kad jį išgelbėjo knygos ir poezija), bet paskui jau pasijuto ant bedugnės krašto. Kai žmogus kankinamas dubinkomis kaip Berijos kabinete arba kenčia (sakysim, nuo vėžio) jis jaučiasi silpnas ir pažemintas (angl. „inferiorized“). Jeigu pažeminamas dar ir dar kartą, tai gali atsitikti, kad neišlaikys, praras save. Apie tą antrą pažeminimą poetas taip pat papasakojo. Jo į laisvę nepaleido, nors troijka, nuteisusi kalėjimu, ne sušaudymu, netiesiogiai pripažino, kad jis nekaltas. Poetą ištrėmė į Kazachstaną, vadinasi, vėl pažemino. Čia jis dirbo kasyklose, po žeme, metano dulkėse ir alkanas. Jautėsi silpnas ir čia, nors čia geriau, negu karceryje, ėmė galvoti apie savižudybę. Taigi budeliai vos nepasiekė pergalės. Jį išgelbėjo žmona, ta gražuolė, kuri jo neišdavė, už tai, kad jis neišdavė tiesos, poezijos ir visgi išliko savimi.

Susidaro įspūdis, kad poniai Vanagaitei, atrodo, irgi gražuolė, to nepavyko išvengti. Ji ir jos partneris pasisodina Lietuvą ant kėdės ir talžo ne dubinkomis, o knygomis: prisipažink, kad esi žydšaudė (buvo ir anksčiau autorių, kurie šmeižė Lietuvą, kad yra durnių laivas). Bet juk visi žino, kad tai netiesa. Ir vistiek žemina, kursto nepilnavertiškumo kompleksus.

Kai kalbama, kad vokiečių okupacijos laikais naciai šaudė žydus, niekas nesako, kad šaudė vokiečiai, nes tai būtų rasizmas. O štai Ponia Vanagaitė, taikydama, gal visgi nesąmoningai, nkavėdizmo technologijas, raštu sufleravo Lietuvai, lyg Lietuva dar sėdėtų Berijos kabinete, kaip turi apie save galvoti, kaip elgtis ir kaip save prarasti. Dabar Lietuva laisva. Bent jau ne belaisvė, ir suflerių reikalavimų galėtų ir nevykdyti.

Beje, susidaro įspūdis, kad ponia Vanagaitė ir jos globėjai prašovė pro šalį. Žemindami Lietuvą, kaip tautą, kad suniekintų, vestų prie savižudybės (kokie blogi tie buržuaziniai nacionalistai) ir kad piliečiai vykdytų absurdiškus reikalavimus pripažinti, kad dauguma Lietuvos gyventojų, kaimynų ir mokinukų šaudė žydus, šie draugai pila vandenį ant teroristų malūno. Kai sako, kad lietuviai didžioji (kaip patikslina ponas Leonidas Donskis „nemažas procentas“) jų dauguma su entuziazmu šaudė žydus, tai tokiomis pasakomis skatinami teroristai.

Ponia Vanagaitė lyg ir sufleruoja, kad jie, teroristai, turi su entuziazmu šaudyti, tada laimės. Vanagaitė tarsi pataria: štai žiūrėkite lietuviai, žydšaudžių tauta, veikė entuziastingai, kaip narkomanai (arba kaip narkomai), ir išsprendė galutinai žydų klausimą savo teritorijoje. Institucijos ar etikos komitetai turėtų išaiškint, ar tokia propaganda nesukels teroristams entuziazmo prisisiurbti dar daugiau entuziazmo (arba narkotikų, tai tas pats) siekti rezultatų taip kaip neva, anot šmeižto, darė lietuviai. Nes teroristai gali ieškoti „istorinių“ pavyzdžių, kai daugumos (kiekybinis) terorizmas duoda rezultatų. Ponia ir jos globėjai sufleruoja teroristams, kad tokių pavyzdžių yra ir, susidaro įspūdis, jog ponia lyg ir siekia, kad jos knyga taptų teroristų praktikos katekizmu.“.

Ponios Vanagaitės tezės televizijoje

Ponią Vanagaitę labai reklamavo mūsų televizija (kad įgeltų tautos mylėtojams), gal kelis mėnesius leido jai dėstyti savo tezes. Ponios R.Vanagaitės tezių tematinis parkas nei naujas, nei originalus: beveik visos iš okupacijos laikų leidinių apie buržuazinių nacionalistų (dabar sakoma, tiesiog: lietuvių) talką naciams, t.y. žvėriškumus prieš taikus tarybinius žmones. (Ponia taip pat rašo (BBC apie tai kalbėjo visam pasauliui angliškai), kad žinias apie Adolfą Ramanauską rado KGB bylose, pati patikėjo, įtikino BBC ir ši KGB tiesas transliavo visam pasauliui. Štai kokios tokelės, kokie idėjiniai kūlvirsčiai. Gal BBC jau atsirado Kembridžo penketukas ar koks nors dar vienas Stalino anglas?)

Sakysim, ponia pasakojo, kaip pasisodino poną E.Zuroffą į savo mašiną ir vežiojo po Lietuvą. Ponas E. Zuroffas sakė, kad jautėsi blogiau negu Osvencime ir Treblinkoje, visą laiką verkė.

Kaip žinoma, Osvencimas ir kiti lageriai, tokios verksmo vietos, yra Lenkijoje. Kaip mums sakė vienas lenkas, dabar žydai vengia važiuoti į Lenkiją kaip turistai, nes toje šalyje – vien žydų kapinės. Sunku, kai reikia verkti. Baisu, bet tuo ne viskas pasakyta.

Vienam iš mūsų, prieš kokį dešimtmetį per BNS konferenciją teko susidurti su ponu Zuroffu ir užduoti jam klausimų. Patyrėme, kad jis ne kokios nors funkcijos, bet proto žmogus.

Kaip paprastai toje konferencijoje buvo kalbama apie Holokaustą, kaltinami lietuviai, kad sunaikino žydus, buvo žiauresni nei naciai. Kai kas sakė, kad ir gelbėjo, bet tokius nusodino: čia jokios simetrijos nėra ir negali būti. Taigi, pozityvo mažai. Bet argi viskas buvo taip paprasta?

Vienam Vilniaus miegamajame rajone tuo metu dar gyveno senukas L.N., kurio duktė su vaikais (senelio anūkais) tuo metu važiavo į Izraelį. Įdomiausia, kad tas senukas buvo žydšaudys. Dar įdomiau, kad jo žmona buvo žydė. Nacių okupacijos metais, jis saugojo kažkokį lagerį. Paklaustas, kiek žydų nušovė, atsakė, kad vieną, bet jis buvęs toks silpnas, kad vis tiek būtų miręs. Sovietų okupacijos metais tas senukas buvo teisiamas (ponia Rūta galėtų surasti tą bylą ir pasiųsti BBC). Procesas aprašytas „Tiesoje“. Gavo 10 metų lagerio. Visuos tuos metus jo žmona, žydė, važinėjo į pasimatymus ir vežė maisto. Išeina, mylėjo.

Vadinasi, to meto tikrovė buvo sudėtingesnė negu vaizduojama mituose, kuriuos Maurice Halbwasch trečiajame dešimtmetyje vadino antiistoriniais. Paprašytas pakomentuoti tą faktą, ponas Zuroffas sakė, kad taip ir yra: tikrovės būna fantastiškesnės už fantaziją.


Ponia Vanagaitė sako įtarianti, jog ir jos giminės prisidėjo prie Holokausto, ir čia pat prideda lengvinančią aplinkybę, kad tik administravo sąrašus ar kažką kitą. Vadinasi, nedaug nusikalto. Iš tikrųjų, jeigu sudarinėjo tik sąrašus, tai lyg ir nieko, prisidėjo, bet silpnai. Nes ir apie žydų savivaldą rašoma, kad vokiečiai gete įsakydavo patiems sudaryti į krematoriumą vežamųjų sąrašus. Savivalda įtraukdavo silpniausius, kuriems ir taip grėsė mirtis. (Vilniuje buvo du getai. Viename buvo surinkti darbingi žmonės, kitur ligoti, seniai ir vaikai. Geto savivalda (judenratas) ėmėsi žygių, kad gyventojai būtų sumaišyti /nežinome, ar taip buvo padaryta/ ir kad sudarant sąrašus būtų galima išgelbėti sveikuosius, įrašant ligonius ir senius.) Tai truko kai kuriuose getuose iki to laiko, kai pačius judenratus išveždavo. Žydų mokslininkai yra iš esmės išnagrinėję iš getų išėjusių žydų elgesį (Albert Memmi „Portrait of a Jew“ ), kaip jis skyrėsi nuo tų, kurie tokių kančių, kai reikėjo egzistuoti krematoriumų šešėlyje, nepatyrė. Ponas Zuroffas turėtų tuos dalykus žinoti.

 


Ponia Vanagaitė per televiziją dėstė seniai mitais tapusiais tezes (kaip sakėme, jų galima rasti bolševikų okupacijos laikų leidiniuose apie buržuazinių nacionalistų žvėriškumus, talkinant naciams). Pavyzdžiui, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri susikūrė po Birželio 23 d. sukilimo, buvo antisemitinė ir organizavo žydų pogromus, neišlaiko kritikos. Nes toji vyriausybė siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, bet nekontroliavo padėties, ją kontroliavo okupantai. Panelė sufleruoja mūsų valdžiai, kad reikia tos vyriausybės narius nubausti po mirties: gatves pervadinti, iškasti perlaidotus ir t.t.

Deja, faktai rodo ką kitą. Lietuva tuo metu buvo belaisvė, nkvd, o paskui nacių įkaitė. Kai valstybė sunaikinama, tada susidaro visos sąlygos genocidui. (Štai pavyzdžiui, Vengrijoje, kol valstybę valdė Horty‘s, žydų nešaudė, o kai Hortį naciai išvarė, nes užsimanė būti neutralus, 1945 m. sukrovė į vagonus ir išvežė Osvencimą.) Tokias išvadas, kad sąlygos genocidui atsiranda, kai sunaikinama valstybė, skelbia žydų mokslininkai. Mes nesakome jų pavardžių, nes tada skaitytojai nepirks ponios Vanagaitės knygos.

Antisemitizmas pagal Vanagaitę

Ponios Vanagaitės entuziastiškos kalbos (angl. „fire and fury“, ugnis ir įniršis), kad anoje A.Smetonos, Lietuvoje buvo, daug antisemitizmo, negu, sakysim, Olandijoje ar Belgijoje, nepagrįsta faktais. Dabar kai kurie profesoriai, irgi žydai, rašo, kad visur tuo metu antisemitizmo lygis buvo mažne vienodas.

 


 

Caro laikų antisemitinis anekdotas. Kai pavagia rusas, sako, kad pavogė vagis. Kai pavagia žydas, sako, kad pavogė žydas. Usekli raznicu (rus. „supratote skirtumą“). Caro seniai nebėra, o antisemitizmo technologija išliko.


Anoje Lietuvoje antisemitizmas buvo buitinis: tamsesniems, skurdo pažemintiems arba su nusikaltėlių genais žmonėms žydai atrodė kitokie. Iš jų, kompensuodami savo nepilnavertiškumą, šaipėsi. Bet valstybinio arba institucinio antisemitizmo nebuvo. Sakysim, Lenkijoje buvo partijų, kurios buvo atvirai antisemitinės, ragino žydus išvaryti kaip tai darė Vokietija. Vėliau, kai Lenkiją užėmė naciai, toms partijoms priklausę rezistentai išleido kreipimąsi į lenkus, kuriame sakoma, kad žydus laiko priešais, bet juos reikia įtraukti į pasipriešinimo sąjūdį (tą kreipimąsi galima surasti internete), nes, kovojant su naciais, reikia telkti visas jėgas.

Ir visiškai jokia tikrove, nei faktais, nei skaičiais, nepagrįsta ponios Vanagaitės tezė, kad dabar Lietuva paskendusi antisemitizme. Atvirkščiai, visi supranta, kad Lietuvai didelė nelaimė, kad žydai sunaikinti,kad išvažiavo, kad dabar pas mus mažai žydų: nėra kam ekonomikos tvarkyti, investicijų pritraukti ir t.t.. Ir vėl ponia į tą klausimą rimtai nesigilina. Bet jai, atrodo, ir nereikia žinoti nei lietuvių, nei žydų nuomonės.

Štai ką apie tai tokią situaciją sakė didysis žydas A.Einstein‘as, reliatyvumo teorijos kūrėjas. Kai per karą JAV jį aplankė Sovietų Sąjungos žydų komiteto pirmininkas Michoelsas, įvyko toks pokalbis. A. Einsteinas paklausė Michoelso, ar Sovietų Sąjungoje daug antisemitizmo. Michoelsas nepasimetė, nes nkvd, grasindama Magadanu, buvo išmokiusi sakyti, kaip reikia: ne nėra, visos tautos broliai ir seserys. Meluoji, sakė jam A.Einsteinas. Kaip gali nebūti antisemitizmo Sovietų Sąjungoje, jeigu antisemitizmas yra žydų tautos šešėlis, sakė didysis žydas. Kai Michoelsas sugrįžo iš JAV su milijonais dolerių Raudonajai armijai, jam komunistai atsidėkojo. Po karo, 1948 m., Minske KGB suorganizavo autoavariją ir jį užmušė. Taigi savo mirtimi įrodė, kad antisemitizmas buvo ir kad Einsteina buvo teisus.

 


 

Visgi, atrodo, Lietuvoje šiuo metu yra viena problema, kuri galėtų būti pavadinta ekonominiu antisemitizmu, kuris taikomas ir lietuviams. Mūsų valdžia negrąžina žydams turto, deja, nežinom masto. Sakysim, Kaune Smetonos laikais Kanto gatvėje (prieš Centrinį paštą) buvo elektronikos prekių parduotuvė, rodos, savininko pavardė buvo Juozas Margolis (ten vieno iš mūsų dėdė pirko telefunken). 1941 m. jos savininką komunistai išvežė į Archangelską (ten mirė po pusės metų), o turtą, įvertinę milijonu litų, konfiskavo. Šio tūkstantmečio pradžioj anūkas vaikščiojo kryžiaus kelius, kad turtą grąžintų, bet Kauno valdžia išsisukinėjo. Ar pavyko išsisukti, dabar nežinome, nes nutrūko ryšys su anūku, rodos, vardu Garis, grįžusiu iš Sibiro. Bet kažin ar su juo taip elgėsi, kad žydas. Ir daugumai lietuvių mūsų valdžia nenorėjo grąžinti turto, žemės reformą vykdo jau 25 metus. Pavyzdžiui, mūsų laiptinėje gyvenusi Ona Uždavinytė taip ir nesulaikė tos dienos, kad galėtų sugrįžti į savo tėviškę Marijampolio seniūnijoje (Vilniaus r.) . Onutę valdžia visaip tampė, kažkoks advokatas iš Šiaulių pareiškė pretenzijas į jos tėviškę, pradėjo teismus ir t.t. Tokiu pačiu būdu kankino ir Garį (Margolį?).


Bet yra ir kitokių keistesnių pavyzdžių. Kai kam susidaro įspūdis, kad kai kuriems Lietuvos žydams taikoma „affirmative action“ procedūra. Štai šviesios atminties Leonidas Donskis, kai buvo europarlamentaras, nuvažiavo į Bratislavą ir ten „Tiesos ir laisvės“ forume dėstė, kad dauguma lietuvių tautos, tiksliau nemažas procentas, šaudė žydus. Ponas yra profesorius, bet, atrodo, susipykęs su aritmetika. Jeigu buvo sunaikinta 200 tūkstančių, tai tuo atveju Lietuvoje turėję būti ir lietuvių tiek pat, gal kokius du kartus daugiau. Taip, žinoma, skaičius (kiek sunaikino ir kiek naikintojų) turime parašyti vadovėliuose pradinukams, bet ne tokią nesąmonę. Štai kaip: poną Lietuva išsiuntė į Europarlamentą, kad gintų valstybės interesus, ir jis taip gynė, Paskui jis buvo Nacionalinių premijų teikimo pirmininkas, kalbėjo per visas televizijas, taip pat ir užsienių. Galėjo susidaryti įspūdis, kad jo bijo. Bet geriau pagalvojus, galima padaryti išvadą, kad ir tokiu būdu Leonidas Donskis gynė Lietuvos valstybės interesus. Jis sakė, ką galingos jėgos nori girdėti. Iš tikrųjų ar geriau būtų, jeigu būtų kalbėjęs konkrečiomis metaforomis: visi šaudė, mokiniai, kad pašaudytų. bėgo iš pamokų. Užsienio laikraščiai parašys, BBC pasakys. Profesorius, sakydamas, kad didelis lietuvių procentas buvo žydšaudžiai, tokia formule tik sakė, kad Lietuva neneigia Holokausto. Štai šiomis dienomis tas pats BBC kaltina lenkus, jog ministras Pirmininkas perrašinėja istoriją, kad neigia Holokaustą, nors iš tikrųjų lenkai tik neprisiima jiems sufleruojamos tiesos, kad ir jie prisidėjo prie Holokausto organizavimo, gal (?) tuos barakus ir krematoriumus pastatė. Bet buvo ne taip.

Kai nepaisoma elementarios logikos ir moralės, kai sufleruojama su įniršiu, sunku duoti atkirtį sufleriams. Štai anais metais vienas Lietuvai palankus profesorius, nes pritaria dviejų genocidų idėjai, laikraštyje „Guardian“ rašė, kad Lietuvos vyriausybės tyčia nesaugo Holokausto paminklų, pvz. Paneriuose vandalai juos vis išniekina. Kaip žinoma, Lietuvoje tiek daug liberalizmo, tiek daug liberastų, toks troškimas pinigų iš bet kur, tiek daug patyčių, kad galima už pinigus užverbuoti kiek reikės vandalų. Tokie apibendrinimai, kad Lietuva yra žydšaudė, kad dauguma arba „nemažas procentas“ šaudė žydus, kad mokiniai išbėgo iš pamokų pašaudyti (to nebuvo, nes pamokos pasibaigę, buvo atostogos), yra apgailėtini, nes įžeidžia ir tuos lietuvius, kurie gelbėjo žydus.

Žinoma, ir ne dėl to, kad nepriekabiautų, reikia saugoti Holokausto paminklus, žydų kapines. Gal kokiomis elektroninėmis priemonėmis, gal apsaugos postų įsteigti ir pastatyti policininkų, tai vis bus mažiau nuostolių negu dabar. Nes gali sutrikti santykiai su Izraeliu, iš kurio galėtume daug pasimokyti, jeigu nervų karas būtų nutrauktas arba bent atslūgtų. Sakysim, kovos su skurdu ir korupcija, su nesaugumu. Sakysim skandinaviškos tvarkos, kai nepaisant galių ir įtakos, Izraelio prokurorai pasodina už kyšininkavima. Neseniai pasodino buvusį ministrą pirmininką.

Ponia Vanagaitė šmeižia tautas, savo kalbose rasistine prasme vartodama tautinius terminus, ne tik lietuvius, bet ir vokiečius. Ji rašo, kad lietuviai šaudė, vokiečiai tik fotografavo. Ar jai aišku, kam jie fotografavo? Ji mums sufleruoja, kad vokiečiai kilnūs, arijai, o lietuviai – žemi.

Ar pakaktų išmanyti reliatyvumo teoriją, jeigu nenorima suvokti, kad Holokausto organizatoriai norėjo nustatyti, ar neatėjo laikas šaudančius šaudyti: vieni budeliai tikrino kitų niekšų paklusnumą. Kai mus „išvadavo“, po dienos (birželio 23 d.) Wermachto kariai sušaudė ir sudegino Ablingos kaimą su visais (sušaudė 42) gyventojais, moterimis ir vaikais. Ir tai darė ne kokie mongolai siauromis akimis, o šaunūs arijai. Tokia buvo suvoroviška nacių (ne vokiečių) taktika: įbauginti – mes ateiname, jeigu nešaudysite tų, kuriuos liepsime, ir jums tas pats bus. (Beje, ir Raudonosios armijos kariai elgėsi taip pat: perėję per sieną ties Varėna, išvertė iš lovos pasienio apsaugos vadą ir čia pat dar vieno vaiko laukiančios žmonos ir vaikų akivaizdoje sušaudė. Tai buvo taip pat suvoroviškas signalas. Tokią taktiką, kuri yra universali, didysis rusų karvedys A.Suvorovas panaudojo, kai malšino sukilusią Varšuvą, paskui, kai užėmė Izmailo tvirtovę Dunojaus deltoje: mes, rusai, einame, būkite klusnūs, kelkite rankas, nesipriešinkite. (Dabar to lietuvio, pasienio užkardos vado vardu pavadintas Lietuvos karo laisvas.)

Ir jau visiškai nei į tvorą ar į mietą, kai rimtu veidu sufleruojama, jog kiekvienas lietuvis, kurio dantyse po karo buvo auksinis dantis, yra arba žydšaudys arba turi tokiu jaustis, nes tas auksas iš žydų. Deja, istorikė nežino, ką ji kalba. Naciai neleido niekam paimti žydų dantų aukso, viskas ėjo reichui. Tegu pasiskaito internete „Heinrich Himmler‘s Poznan speech“.

Kontekstas, vardu Lara ir Salomėja

Kiek žinome, ponia Vanagaitė kilusi ir garbingos intelektualų šeimos. Deja, manipuliuodama šmeižikiška teze, kad dauguma lietuvių dalyvavo nacių organizuotame Holokauste ir sufleruodama ją kaip tiesą visam pasauliui, visiškai nepaiso istorinio konteksto, kuris turi būti objektyvaus tyrimo alfa ir omega. Todėl gana, kol kas nutraukiame ponios televizinių balandžio pirmosios tezių nagrinėjimą, nes jai to ir reikia: kai daug kalbama apie pirmapradę nuodėmę, sudaromas įspūdis, kad tikrai taip ir buvo. Ir melo, kai neapibrėžtas kontekstas, nematyti, formalizmu pridengtas.

Mes šiuose tekstuose nagrinėjame pažemintųjų (angl. „inferiorized“) elgesį, kuris išduoda ir bjauroja kenčiantį nuo pažeminimo kaip raganosį ragai. Todėl mums ponios elgesys įdomus.

Įdomu, iš kur toks ponios Vanagaitės entuziastingas įsigyvenimas į suflerės vaidmenį, toks „fire and fury“ (ugnis ir įniršis)? Čia mes nieko nenorime nei smerkti, nei kritikuoti. Mums rūpi tik toks elgesys. Gal yra kokių nors asmeninių motyvų, gal ponia ieško dėmesio bėgdama (angl „escapism“) nuo grėsmių ar problemų? Lietuva poniai Vanagaitei yra ir tėvas, motina, ir Tėvynė. Kaip gali būti, kad tuos šventus dalykus taip maliavoja?

Mes žinome dvi moteris, kurios panašioje situacijoje elgėsi su entuziazmu. Reikia apibrėžti ir kas yra entuziazmas. Richardas Wagneris, kompozitorius, poetas ir filosofas, rašė, kad bet koks entuziazmas yra kaip narkomanija: entuziastinga muzika veikia kaip narkotikas (Wagnerio tokia ir yra), entuziastinga meilė savo tautai ir neapykanta kitoms, entuziastinga neapykanta savo tautai, entuziastingas seksas, kai kolekcionuojami partneriai ir t.t.

Tai vis narkomanijos rūšys.

O štai du pavyzdžiai iš dviejų moterų gyvenimo (kaip jos elgėsi, kai bėgo nuo savęs; toks elgesys yra neadekvatus ir vadinasi „escapism“, bet suprantamas), kaip jos vos savęs neprarado: vienas pavyzdys iš knygų (bet priimkime kaip tikrą, realų), kitas – iš gyvenimo.

Pirma. – Septyniolikmetė gimnazistė Lara, romano „Daktaras Živago“ herojė. Kaip žinoma, to romano autorius – Borisas Pasternakas, gavęs už jį Nobelio premiją (beje, žydas: atrodo, kur besisuksi, visur žydai ir visi talentingi).

Tai štai, taip vaizduojama Lara gyveno prieš pirmąjį pasaulinį karą Maskvoje. Tai buvo prieš revoliuciją ir Pasternakas įžvalgiai parodo, per Laros gyvenimo metaforą, kad tokiame pasaulyje gyventi neįmanoma, revoliucija turi būti, neišvengiama. (Komunistai paskui autorių persekiojo už antisovietizmą, kurioje romane visiškai nėra: iš tikrųjų tas romanas – revoliucijos veidrodis.) Vaizduojama, kaip gimnazistė Lara sudarko savo asmeninį gyvenimą (kai sugula į lovą su motinos sugulovu Komarovskiu). Ir jai tas procesas patinka, paskui kenčia, susigaudo daug vėliau ir trokšta nuo savęs pabėgti. Štai centrinė romano scena: vieną kartą Lara stovi savo namų balkone, žvelgia žemyn: ten gatve eina darbininkai, neša plakatus prieš carą ir išnaudotojus ir sako sau: „Kad tik greičiau ta revoliucija ateitų“. Paskui, kai revoliucija atėjo, ji įsitikino, kad buvo neteisi: nuo savęs ji nepabėgo. Lara neprarado savęs, ją išgelbėjo tik meilė poetui Živago. (Beje, skaitytojai gali pažiūrėti Carlo Ponti filmą „Daktaras Živago“ ir ten ta scena yra; nepaprastas filmas, pastatytas 1965 m., vėlesni, kitų pastatymai ne tokie įspūdingi).

Antra. O kita panelė, kuri entuziastingai sveikino naują gyvenimą, trokšdama pabėgti nuo savęs, buvo mūsų didžioji poetė Salomėja Nėris. Iš pradžių kentėjo, kai sudarkė savo asmeninį gyvenimą („Leisk man prie ugnelės pasišildyti/ Nevaryk į rudenio audras /Akmenėlis turi šaltą širdį/ Kas tą rudenį, tą širdgėlą supras“). Paskui nutraukė ryšius, kuriais, kai buvo sunku, bent kaip ramentais galėjo pasiremti: praeitimi: religija, motina, broliais, tėviške. Ir turėjo vienų viena ieškoti išeities. Ieškojo pavasario kitur ir prisidėjo prie komunistų, kurie žadėjo daug pavasarių. Dabar ją visi, kas netingi ir kam trūksta smegenų, peikia ir iš to daro politinę gėdos akciją. Štai vienas televizijos veikėjas, plaukdamas Nemunu pro Klangius, gal turėdamas omenyje Petrą Cvirką, gal Salomėją Nėrį, metė maždaug tokią retorinę repliką: „Ar gali tėvynės išdavikas būti patriotas?“.

 


(Replika į šalį. Mes buvusius komunistus reabilitavome, leidome apsiforminti liberalais (taip jie ir padarė), davėme jiems valdžią, jais pasitikime, balsuojame, suprantame, kad dėl praeities elgesio jie ne visai, o gal ir visiškai, nekalti: pasirinko kitą išlikimo strategiją, t.y. parduoti savo lojalumą okupantams, nes buvo belaisviai. Ir keista, kad jie negali suprasti savo mirusių poetų. Ir taikyti jiems tuos pačius standartus – KAIP SAU. Keista.)

Iš tikrųjų šie žmonės (ir poetai, ir komunistai) susipainiojo, buvo ir jautėsi belaisviais, ieškojo išlikimo strategijų ir atsidūrė ant prarajos krašto, vos neprarado savęs (bet Landsbergis išgelbėjo, už tai jam kerštauja, įsivaizduodami, kad pusei metų atimdamas valdžią, juos pažemino; ir laisvės premijos nedavė). Poetę išgelbėjo poezija. Salomėja Nėris buvo ir liks didžia lietuvių poete. Tas pats liečia ir Petrą Cvirką.

 


 

Bet klausimas, kas išgelbės buvusius komunistus atviras: atrodo, kad jie per daug dominuoja, nedaro tokių reformų kaip Estijoje ar Airijoje. Ir dažnai elgiasi neadekvačiai (tai kompensacinis elgesys), kai praeitį naudoja dabarties politiniams tikslams pasiekti, t.y. seniai demaskuotą kolektyvinės atminties technologiją, tą vienos rūšies labai sofistikuotą instrumentinį melą, kuris paveikia tuos, kurie nori būti apgaudinėjami.

Dar daugiau, ir gilesnio, konteksto. Dar ne diagnozė

Dar grįžkime prie to laiko konteksto. Atrodo, poniai Vanagaitei nė motais dėl tokios tezės, kuri buvo labai prie širdies tam tikriems Vakarų visuomenės sluoksniams, nes padėjo suformuoti prieškario didžiųjų valstybių politikos vektorių. BBC apie tai gerai informuota. Štai ta tezė: „Jeigu žydams su savo marksistiniu tikėjimu pavyktų pasiekti pergalę, tai jos vainikas papuoštų visos žmonijos kapą. Tada mūsų planeta – kaip ir anksčiau, prieš milijonus metų – vėl skristų erdvėse tuščia ir be žmonių. Amžinoji gamta negailestingai keršija už jos dėsnių nepaisymą. Štai kodėl aš veikiu Visagalio Kūrėjo dvasioje, pasisakydamas už žydų (mūsų šaltinis rusiškas: „evreistvo“, žydijos) klausimo galutinį sprendimą, aš kovoju už Dievo valią (mūsų šaltinis žodį Dievo rašo mažąja“).

Ponia Vanagaitė savo istoriniame veikale užkabinėja ir gyvus, ir mirusiuosius. Kalbėdama per televiziją, metė akmenį į Bažnyčios kiemą, sakydama, kad arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas savo dienoraštyje rašęs, kad skaitė „Mein Kampf“ ir kažką ten rado įdomaus. Arkivyskupas yra Švento Rašto vertėjas, o ponia yra iš žymios vertėjų šeimos, tai galėjo iš solidarumo ar kultūros patylėti. Pasirodo, jos entuziazmas be ribų (angl „fire and fury“, ugnis su įniršiu).

Kam reikšti pretenzijas arkivyskupui su jo abstrakčiu Švento rašto humanizmu, jeigu tokiems kliedesiams, kaip minėtasis, kai hitlerininkai pradėjo juos įgyvendinti, nesipriešino didžiosios Vakarų civilizacijos galybės: Prancūzija ir Didžioji Britanija ir dar kartą, žinoma, ne paskutinį, patvirtinusios, ką ne kartą buvo deklaravusios pasauliui: neturi kilnesnių tikslų už interesus. Istoriko misija tuos interesus atskleisti, o ne slėpti.

Susidaro įspūdis, kad iki šiol vadovaujamasi interesais – nepripažinti ir neaiškinti, kodėl leido demokratiškai išrinktai Vokietijos vadžiai nevykdyti Versalio sutarties. Kodėl? Kodėl negelbėjo Lenkijos, kai ją naciai užpuolė? Kodėl leido išdraskyti Čekoslovakiją? Ir kodėl neprotestavo, kai naciai pradėjo kariauti prieš vieną, bet įtakingą, savo visuomenės grupę ir iš karto ją, t.y. žydus, paskelbė belaisviais, prilipdė Dovydo žvaigždę ir išvarė nuo grindinio į važiuojamąją kelio dalį? Kodėl Vakarai vykdė nusikalstamą appeasement politiką ir vos nepralaimėjo (jeigu ne JAV pagalba technika, maistu ir gyvybėmis, kurią galima prilyginti Apvaizdos įsikišimui, ant civilizacijos kapo būtų padėtas vainikas su svastika). Ir kodėl iki šiol turi interesą, kad kažkokiame Europos pakraštyje būtų tauta, vadinama žydšaude? Tai klausimai, verti, kaip sakoma pas mus Amerikoje, 64 tūkstančių dolerių.

Žydai buvo kur kas įžvalgesni, matė, kad Europa jų negina, į Šveicariją nepriima, nes neturtingi, nes naciai atėmė turtus, kantriai vaikščiojo važiuojamąja kelio dalimi ir laukė, gal tas maniakas apsisės. Buvo kantrūs, nes ilgai gyveno getuose, svetimoje aplinkoje, kur toks gyvenimas žemino, juos padarė kantriais. Deja, apsiriko.

Lietuvos žydai pasirodė įžvalgesni ir už Vokietijos žydus, jie priešinosi. Jau suvaryti į getus, sušaudyti Paneriuose, jie nepametė galvos iš neapykantos naciams ir žydžaudžiams. Tai tikrai fenomenali šios tautos savybė: matyti toliau.


Štai Vilniaus gete buvo Abba Kovner. Jis rašė atsišaukime į geto gyventojus: „Jūs kaip avelės einate, kad sušaudytų. Imkitės ginklų ir priešinkitės. Hitleris išsisukinėja, meluoja, kad tik kalba apie galutinį žydų klausimo (Juden Frage) sprendimą. Mus visus išnaikins. Lietuva pasirinkta pirmąja (yra pirmoji toje eilėje)“. Jis su draugais organizavo partizanų būrį „Keršytojas“. Jame buvo apie 100 kovotojų, daug žydų. Bet ne visi, internetai rašo netiesą, kad ten buvo tik žydai. Būrys buvo pavaldus Maskvoje veikiančiam partizanų štabui, kuriam vadovavo Antanas Sniečkus ir Henrikas Zimanas. Tai buvo sovietinių, raudonųjų partizanų būrys, kovojęs prieš hitlerinį režimą.

Kaip matysime, Abba Kovner nepateikė sąskaitos nei lietuviams, nei Lietuvai, nes Lietuva nebuvo valstybė. Bet Vokietijai sąskaitą pateikė. Po karo jis su draugais suorganizavo grupę keršytojų, kurie sumanė išžudyti 6 mln. vokiečių, tiek kiek naciai buvo išžudę žydų. Nuvažiavo į Palestiną, ten įsigijo nuodų Hamburgo geriamojo vandens sistemai užnuodyti. Į Europą iš Palestinos Abba Kovner plaukė karo laivu. Anglai kažką suodė, jį suėmė, tad buvo priverstas išmesti nuodus į jūrą.

Bet vistiek vykdė keršto akciją, nors ir nelabai pavyko. Keli grupės nariai įsidarbino kepykloje, kuri kepė batonus Hamburge internuotiems naciams. Kepėjai ištepė batonus nuodais. Kai naciai užvalgė, pasijuto labai blogai. Amerikiečių okupacinė valdžia puolė gelbėti. Iš visos Vokietijos suvažiavo okupacinės kariuomenės greitosios pagalbos mašinos, išvežė apsinuodijusius į ligonines, pastatė klizmas. Niekas nemirė. Kaip matėme, amerikiečiai buvo principingi: karas baigėsi, kerštams taip pat turėjo ateiti galas.


Tačiau informacinis karas dėl Holokausto tęsiasi. Taip pat jo panaudojimas dabarties politiniams, o gal ir komerciniams, tikslams (yra daug įtakingų žydų, kurie prieš tai protestuoja). Ir štai šiais metais (pernai, tada buvo rašomas šis tekstas), atrodo, priderinus prie Sausio 27-osios, išleistas Rūtos Vanagaitės veikalas „Mūsiškiai“, atrodo, pavadinimas nusižiūrėtas iš Nevzorovo raštų ir filmų. Kaip žinoma, Nevzorovas rašė, kad lietuviai šaudė į savuosius ir ši tezė dabar tiražuojama, kai kalbama apie 1991 m. įvykius. Pakanka pasižiūrėti on line rusų televizijos laidas apie tuos laikus ir ten rėžiama būtent tokia „pravda matka“.

Visur ir visada buvo entuziastingų „teisybės ieškotojų“ su įniršiu (fire and fury), kurie su kirviu rankoje gaudė ir baudė ne saviškius, t.y. tuos, kurie netiki jų melu. Norvegijoje anais metais vienas toks iššaudė 77 žmones. Rusijoje tokie vadinami pravdorubai (rus. „pravdoruby“). Mes nieko negalime padaryti tokiems nevzorovams: melavo, meluoja ir meluos. Mes patys buvome prie to kruviniausio pasaulyje televizijos bokšto tą vakarą, viską matėme, o nevzorovai mums sufleruoja, kaip turime galvoti. Ir nieko negalima jiems padaryti. Kai uždaromas koks nors televizijos kanalas, kuris skleidžia neapykantą, atvažiuoja komisarė iš Europos ir ieško „žertvų“: sako, tai žodžio laisvės pažeidimas.

Vyksta propagandinis nervų karas, ir kažkam ir Lietuvoje, ir Europoje, ir Rusijoje reikia, kad jis nesibaigtų.

Simetrijos nereikia ieškoti

Taip, žinoma, simetrijos nebuvo: nusikaltėlių, kurie prisidėjo prie Holokausto, buvo daugiau negu gelbėtojų, pasaulio teisuolių. Bet ir teisuolius reikia suskaičiuoti, būtinai. Nes priešingu atveju bus įžeisti teisuoliai, kurie gelbėjo žydus, nes reikės įrodinėti, kad jie nepriklausė tai žydšaudžių daugumai („nemažam procentui“). Būtų paneigtas pats principas gelbėti, gailėti.

Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka, patriotinės istorijos autorius (dabar kai kurių oficialių istorikų, ieškančių būdų kaip perrašyti istoriją, traktuojamas kaip Nevzorovas), kuris karo metu gyveno Toronte (Kanada), surinko duomenis apie žydus gelbėjusius lietuvius, kurie nukentėjo nuo nacių: pasodinti į kalėjimą, sušaudyti kartu su šeimomis, sudeginti ir t.t. Mes matėme tuos sąrašus, visą mašinėle rašytą knygą. Ir dabar ta knyga yra pas A.Šapokos gimines, gyvenančius Vilniuje. Buvo apie tai rašyta ir spaudoje, bet neatsirado nei žydo, nei lietuvio, nei istoriko, nei teatralo, kuris tuos faktus, tuos adresus būtų patikrinęs ir ištyręs.

Ir vienas faktas, viena išgelbėta arba sunaikinta gyvybė, vienas liudijimas išderina simetriją.

Štai ponia Vanagaitė mini laikraštį „Į laisvę“. Matyt, ne visą skaitė. Šiame laikraštyje buvo išspausdinti anų laikų Šaulių sąjungos pirmininko pulkininko Mykolo Kalmanto-Kalmantavičiaus atsiminimai apie tai, kaip jį kankino Kauno NKVD kalėjime. Pulkininkas, buvęs A.Smetonos nemalonėje, rašo, kad 1941 m. pavasarį mėnesį jis pėsčias (nors pulkininkas, bet nei karietos, nei auto neturėjo) ėjo iš Kauno į savo dvarą (rodos, Beržų) Jonavos rajone, kur gyveno. Čia netoli namų, jį sustabdė trys čekistai: rusas, žydas (Jonavos) ir lietuvis. Liepė pakelti rankas, iškratė kišenes ir suėmė. Visi pėstute nuėjo į namus, kur čekistai darė kratą, išgąsdino mažus vaikus ir žmoną. Paskusi jį nusivarė į krūmus, kur stovėjo paslėpta čekistų mašina. Ir įsodino pulkininką čekistai į mašiną, ir jis kaip ponas tą vakarą pasivažinėjo.

Paskusi jį kankino, mušė elektros laidais ir dubinkomis, pagal Berijos procedūrą kaip jau buvo aprašyta aukščiau. Rašo, kad tarp kitų kankintojų buvo ir žydų. Prasidėjus karui, čekistai pabėgo, kai kuriuos belaisvius nepasiėmė į Červenę ir nesušaudė vietoje, skubėjo. Po kurio laiko belaisviai atsidarė kalėjimo vartus ir išėjo. Pulkininkas džiaugėsi, kad liko gyvas, bet nedrįso pasirodyti žmonai ir vaikams, kad neišsigąsdintų, iškankintas, nesiskutęs ir apšepęs. Manė, kad apie jį blogai pagalvos, sakysim, kad jau prarado save. Pakeliui užėjo pas profesorių Biržišką (gal Riomerį), išsimaudė ir šiek tiek atsigavo. Toliau rašo, kad buvo graži diena, saulė, paukščiai. Ir jis, visgi gyvas, prašo Dievo savo kankintojams atleisti ir pats atleidžia taip pat jį kankinusiems žydams.

Iš esmės šį pasakojimą, gerai dokumentuotą, ne kokį anoniminį, mes priminėme dėl to, kad šis žmogus, jeigu buvo šaulys, vadinasi, patriotas, dar kiti sako nacionalistas, bet kerštauti neragino, elgėsi kaip krikščionis.

Ir štai dar vienas istorinis liudijimas – iš kitos pusės.

1943 m. sausio 29 d. raudonieji partizanai sudegino, su visais žmonėmis ir gyvuliais, Kaniūkų kaimą. Vienas iš baudėjų buvo kaunietis Paulius Bagrianskis. Kaip teigia mūsų šaltinis, Izraelyje jis išleido (anglų kalba) atsiminimų knygą, kurioje atvirai pasakoja, kaip viskas buvo. Čia pateikiame tik kai kurias ištraukas, pačias nekalčiausias, kad nebūtume apkaltini šališkumu ar simetrijų paieškomis. „Manęs nenustebino, kai 1944 m. balandžio mėnesį (iš tikrųjų sausio) mūsų partizanams buvo pranešta, kad eisime pamokyti Kaniūkų kaimą. Mūsų 25 būriui vadovavo Jakobas Preneris (...). Mes negalime leisti, kad taip gerai apsiginklavęs kaimas žlugdytų mūsų partizanų veiklą. (...) Eidamas turėjau kirsti „bolšaką“ (vieškelį), kurį iš abiejų pusių gaubė seni medžiai. Kirsdamas kelią, pastebėjau vyrą, bandantį pabėgti iš kaimo. Galbūt jis mane pastebėjo pirmas, nes bėgdamas pirmas paleido į mane šūvį. Supratęs, kad nepataikė, jis akimirkai sustojo manydamas, kad antrasis bandymas pavyks geriau. Bet dabar aš buvau pasiruošęs, ir nuspaudžiau gaiduką pirmas. Iš vyro rankos iškrito ginklas. Jis susmuko ant kelių ir griuvo negyvas. (...) Grįždamas į vadavietę mačiau gulinčius valstiečių, bandžiusių pabėgti iš kaimo, kūnus. Tolėliau dideliu greičiu šuoliavo arklys, tikriausiai skubėdamas pasiekti kokią upę ar kūdrą, kad užgesintų degančią uodegą ir karčius. Iš pradžių man buvo kilusi mintis nušauti arklį, kad nesikankintų ir taip nutraukti jo kančias. Bet prisiminiau, kad arkliai gerai orientuojasi aplinkoje, todėl šis arklys ir šuoliavo trumpiausiu keliu prie vandens. Tikiuosi jis spėjo išsigelbėti.“

Arba štai dar viena istorija su nevzoriška pabaiga. Kunigas Alfonsas Svarinskas savo atsiminimuose pasakoja, kad kankinimuose Kauno KGB kameroje dalyvavo ir Todesas Danielius (gim. 1910 m.). Jo statusas per egzekucijas buvo panašus į Berijos: pats nemušė (matyt, dėl to, kad buvo fiziškai silpnas, taigi kumštis negalėjo būti smagus), bet vadovavo egzekucijai kaip politrukas. Todeso asmenybė spalvinga: pradedant pavarde ir baigiant biografija. 1932 m. Panevėžyje leido pogrindinį komunistinį laikraštį „Jaunųjų žodis“, derino slaptą komunistinę veiklą su darbu vadinamose pažangiose legaliose organizacijose. Šį veikimo prieš valstybę būdą komunistai buvo labai ištobulinę, tai jų atplaišos jį naudoja ir dabar, kai veikia prieš valstybę. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ rašo, kad tuo metu, kai kankino kunigą A.Svarinską, dirbo „administracinį darbą“. Paskus buvo tos enciklopedijos vadovas. Vėliau, po karo, baigė universitetą, dirbo architektu ir statybos organizacijų vadovu. Kai kurie mūsų pažįstami statybininkai jį dar atsimena. Parašė knygą „Siloso duobės ir tranšėjos“. Kodėl domėjosi tranšėjomis ir duobėmis, nerašo. Iš internetų žinome, kad Madride, kai komunistai sušaudė 10 tūkstančių inteligentų, juos laidojo tokiose tranšėjose. Sovietų Sąjungos patarėjai (tarp jų buvo lietuvių kilmės Tarybų Sąjungos didvyris Vaupšas-Vaupšasovas) mokė Ispanijos komunistus, kaip tas tranšėjas eskavatoriais iškasti, kaip buldozeriais į jas lavonus suversti (tą technologiją buvo įdiegę gulage). Deja, negalime tvirtinti, kad draugas Todesas tą technologiją žinojo, nes Ispanijoje nebuvo, tuo metu jis buvo Lietuvos kalėjime (1934 – 1940 m.). Čia ši istorija pateikta tik dėl vienos frazės, kuri parodo, kaip reikia saviškius ginti: kai saviškis kankina KGB rūsiuose, reikia rašyti, kad dirba „administracinį darbą“.

Ponia Vanagaitė per televiziją sakė (matyt, apie tai smukiau rašo ir savo veikale), kad naciai į Lietuvą vežė žydus iš visos Europos, nes čia buvo daug taiklių šaudytojų. Tai dar vienas ponios Vanagaitės suflerės paistalas, siekiant demonizuoti Lietuvą kaip kruviną žemę, visai tinkantis į tarybinę enciklopediją.

Mes jai norėtume duoti tikro darbo, kadangi dabar garsi ir įtakinga. Internetuose rašoma, kad viena iš šaudymo vietų Lietuvoje buvo Pravieniškės. Kažkodėl ši vietovė, kaip Holokausto vieta, neišgarsinta taip kaip Paneriai. Matyt, dėl to, kad čia 1941 m. birželio 23 ar 24 dieną buvo sušaudyti sovietinio Pravieniškių kalėjimo kaliniai, beveik visi lietuviai. Paskui po karo, naciams traukiantis, tas kalėjimas dar kartą buvo sušaudytas. Čia tuo metu buvo ir daug europiečių, ne žydų, tarp jų prancūzų. Taip Pravieniškėse susitiko du genocidai, dėl to, matyt, ši vieta primiršta. Bet ponia Vanagaitė galėtų ją atgaivinti. Mes galime jai pasufleruoti ir kaip.

Mes žinome, kad 1975 ar vėliau, į Pravieniškes, kurios yra Lietuvos kalėjimų centras, atvažiavo dvi Volgos iš Pskovo KGB. Kaip paaiškėjo, atsivežė buvusį lagerio sargą ar prižiūrėtoją, gal žydšaudį. Tas parodė, kur palaidoti 1941 m. sušaudytieji kaliniai. Pravieniškėse dislokuoto sovietų apsaugos būrio kariams buvo duotas įsakymas atkasti tranšėją. Visus palaikus išdėliojo pievelėje, susidarė nemažas plotas, esantis prie dabartinės įstaigos štabo. Iškviesti anatompatologai ir archeologai, tarp jų profesorius Nainys, identifikavo palaikus. Sako, kad tarp jų rado prancūzų. Visus auksinius daiktus, tarp jų dantis, auksines monetas surinko ir išsivežė į Pskovą. Apie tai laikraščiai nerašė. Ir dabar nerašo. Ponia R.Vanagaitė galėtų šią vietovę ir tuos faktus ištirti ir papildyti, ir išspausdinti, kai leis savo veikalą dar kartą, taip pat užsienio kalbomis (tikimės, kad BBC jai duos garantą). Toks tyrimas suteiktų jam svorio, kurio labai trūksta, kaip ir bet kokiai propagandai, kuri daroma su fire and fury. Mes patartume poniai Vanagaitei mūsų patarimu pasinaudoti, nes meluojant ar kiršinant melu reikia, kad melu patikėtų, reikia pasakyti ir dalį tiesos.

In sum

P.Bagrianskis, žydas, raudonasis keršytojas, gailėjo arklio, valstietį, kuris bėgo iš namų, nušovė. Ir tai padarė žmogus, kurio dukterį nuo nacių gelbėjo pasaulio teisuolė Budreikaitė, priėmusi žydaitę į savo šeimą ir pakrikštijusi Irenos vardu. Ir visgi P. Bagrianskis atvirai papasakojo, kaip buvo, nors tai antisemitai gali panaudoti savo propagandoje.

Tai kodėl Lietuva, Lietuvos valstybė negali elgtis taip pat? Tai klausimas, vertas 64 tūkst. dolerių, kaip sako amerikiečiai.

Štai ponia R.Vanagaitė, silpna moteris, pasivažinėjo po Lietuvą, paklausinėjo žmones. Sako, jie labai išsigandę, bijo liudyti, bijo pasakyti savo vardus ir pavardes. Atrodo, autorė, kaip sako rusai, „lukavit“ (rus. „žaidžia“). Autorė, matyt, tuos vardus ir pavardes žino (kaip kitaip žinoti, kur važiuoti ir su kuo kalbėti), bet nesako, gal davė kam nors priesaiką. Tai kas gali paneigti, kad žodžiais, bet ne faktais, ji nori pasakyti, jog Lietuvoje tvyro visuotinė neapykanta žydams, nes žmonės bijo susidorojimo? Vadinasi, didelis, didelis antisemitizmas. Ir mūsų spauda jau rašo, spausdina teisuolės Vanagaitės „argumentus, faktus ir įrodymus“. Ir taip ją kas mėnuo bent kartą reklamuoja.

Iš esmės ponia Vanagaitė meta didelį akmenį į mūsų valdžios ir politinės klasės daržą. Jeigu viena silpna moteris su savo nuosava mašina sugebėjo apvažiuoti žudynių vietas, pasėdėti pusę metų bibliotekose ir surinkti „faktus ir įrodymus“, tai ką veikia mūsų institucijos“ Ar mūsų valstybė jau failed state? Yra Istorijos institutas, yra Rezistencijos ir genocido centras. Tai tegu jie ir dirba. Paskaito visas knygas, taip pat ir R.Vanagaitės, paima iš jų racionalius grūdus ir padaro išvadas.

Per televiziją vienas politologas jau padarė išvadą, kad ponios Vanagaitės knyga ne istorinė, bet nepaaiškino, ką tai reiškia, kame tas šuo paskastas.

Sakytume, kad ponios Vanagaitės veikalas antiistorinis. Nes istorija, praeities faktai naudojami dabarties politinių jėgų, dažnai tų, kurie valgė duoną su sviestu ir gėrė iš vergovės šaltinių, praktiniams uždaviniams spręsti. Tokią informacinio karo technologiją išaiškino jau praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje Maurice Halbwasch. Ši technologija, siekiant dabarties komercinių, politinių ar ideologinių tikslų, panaudoja istorinius faktus kaip instrumentą. Tai labai pigu, erzinant žmones, galima nukreipti dėmesį nuo dabarties problemų, jų neformuluoti rinkimų programose ir, žinoma, nespręsti. Taigi Vanagaitės veikalas ne istorinis, o instrumentinis.

Lietuvoje melo fabrikas, generuojantis visokius melus piliečiams apgaudinėti, veikia pilnu pajėgumu. Dabar politikams nereikia galvoti, kaip laimėti rinkimus. Užtenka pasamdyti politinių konsultacijų firmą arba tokią sukurti po savo sparnu, ir konsultantai viską pasakys. Galima pateikti ir pavyzdžių.

Sakysim, šiomis dienomis mūsų Ministras pirmininkas (turimas omenyje, ankstesnis, ne Skvernelis) pasakė, kad mokytojų profsąjungos vadovai susiję su Rusija, ten važinėja. Matyt, jam kažkas pasufleravo, kad taip reikia sakyti. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, kad jau ir mokytojus Rusija perverbavo, tai juo labiau reikia susirūpinti mūsų mokytojų atlyginimais.

Šiuo metu mūsų politinei klasei pavyksta Lietuvą valdyti forumais, apkaltomis ir skandalais. Politines problemas pakeisti asmeninėmis, generuoti įniršį ir valdyti per vaidus ir asmeninius susikirtimus. Politika (angl. policy, ne politcs) tapo verslu ir preke: asmeninę problemą lengviau parduoti negu politinę. Taip nukreipiamas dėmesys, siekiant išlaikyti status quo nuo tų asmenų piktybiško neveiklumo, kurie pašaukti politines problemas spręsti.

Mūsų politinės klasės neturi strategijų, t.y. į Lietuvos ateitį nukreiptų rinkiminių, vyriausybinių ar savivaldybinių programų. Nėra nei švietimo, nei šeimos, nei alkoholizmo užkardymo, nei korupcijos mažinimo strategijų. Susitarta nesitarti. Mums kyla egzistencinių grėsmių: trečdalis gyventojų pabėgo į užsienį (tai pabėgėliai, ne emigrantai) daug savižudybių, mokyklose patyčių, tarp valstybės tarnautojų – vagių ir vagilių (tai tokie vagys, kurie nemoka mokesčių arba savo įtaka paperka Seimą, kad išleistų įstatymus, kad nereikėtų mokėti). Mūsų televizijos laidose daug kalbama apie viską, visokius akušerinius niekus, apie viską, išskyrus politiką. Mūsų partijos ir jų vadovai naudojasi tokia padėtimi ir nieko nedaro, nes bijo neįtikti savo turtingiems sponsoriams. Atrodo, kad į mus jau kėsinasi koks nors biblinis Leviatanas. Bet nereikia sakyti, kad ant mūsų jį užleido žydai.

 


 

Bet atsirado viena ponia, kuri pasakė esmę. Bet ne Vanagaitė atėmė iš šios metafizinę palmę. Per vieną iš LRT forumų pradėdama savo kalbą (diskusijoje dėl šeimos ir demografijos) pasakė, kad visos jaunų žmonių, šeimos bėdos kyla iš to, kad nėra pinigų, nes Lietuvos BVP per biudžetą perskirstomas mažiausiu santykiu visoje Europos Sąjungoje. Ponia pataikė į esmę kaip plaktuku į vinies galvytę. Ponios vardo neįsidėmėjome, gal atsilieps. Mūsų valstybės vyrai, kurie neturi teisės taip vadintis (nes negerbia valstybės ir neturi vyriškos charizmos arba paprasčiausio aristokratizmo) nesugeba, nes nenori, kalti pozityvias vinis (kurias būtų galima suskaičiuoti) į mūsų ateities rūmą. Bet gal ir į karstą nekals, visgi jų motinos dar moka lietuviškai.

 


 

Kaip matome, bent jau mes, tarp moterų yra ne tik Vanagaičių, bet ir rimtų, su galva ponių. Gali ir jos parašyti knygų apie tai, kaip mūsų žmonės vargsta, nes visas BVP nuvaromas oligarchams. Kažin ar Lietuva išnyks, gal po kokio šimtmečio, jeigu klimatas pasikeis, ir galingųjų tautų erdves užsems vanduo. Gal čia ateis tie patys anglai, kurie mums sufleruoja savęs praradimo mitus.

Lietuvai, jos politinei klasei, reiktų pasistengti išlikti (net ir tokia, kokia yra dabar, iš esmės tarnauja valstybei), galbūt ne vien tam, kad skeltų antausį netikrų mitų skleidėjams. O kad padarytų gerą darbą. Pavyzdžiui, pasižadėtų atkurti, ir imtųsi realių žygių, žydų diasporą Lietuvoje (pirmiausia reikėtų atstatyti Didžiąją Sinagogą).

Mes nežinome, kas bus ir kada. Juk niekas nenumatė, nei KGB, nei CŽV, nei Mi6, nei Mi5, kad Lietuva atgaus laisvę (nors ji ne tokia, kurią regėjome sapnuose). Kas žino, gal dėl klimato kaitos ar kitokių veiksnių, Izraelis negalės gyventi, kur dabar. Mes galėtume priimti kokius 200 tūkst. žydų, tiek kiek hitlerininkai sunaikino mūsų krašte. Bet jeigu ir pakviestume, žydai kažin ar čia važiuos ir gyvens. Ir ne todėl, kad čia daug jų protėvių kapų, kad čia tikra verksmo vieta ir reiktų daug verkti. Neitų čia žydai dėl to paties, dėl ko lietuviai bėga iš Lietuvos: čia žmonės kankinami skurdu, patyčiomis, vagystėmis, alkoholizmu, politinės klasės veidmainystėmis (BBC. Kalbėdama apie Afriką, tai vadina „Political debauchery“.)

Be abejo, yra objektyvių priežasčių. Mus į Vakarus priėmė kaip teritoriją, tarsi be žmonių, galbūt ne visiems laikams. Europos Sąjungos didžiosios valstybės pasinaudojo Lietuvos ir jos žmonių bejėgiškumu ir naivumu. Europa net nepasufleravo ką daryti, čia nepadėjo ir nepadeda stiprinti valstybės institucijų, pakenčia, kad jos tokios silpnos, kaip kūdikiai (Europai tai ekonomiškai naudinga). Dėl to ir valstybė, silpna ar pagrobta, nepadeda žmonėms. Reikėtų paprašyti pagalbos iš ES, ypač didžiųjų demokratijų. Pavyzdžiui, Vokietijos, kuri atsiteisė su Izraeliu ir jai pretenzijų nereiškiama. Vokietija, kaip krik&am Atgal