VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

03.20. Kiek kartų gali atgimti tauta?

Lidija Veličkaitė

 

„Jau keletą šimtmečių – dar nuo XVII a., ar vėliausiai  nuo XVIII a. vidurio – politikos ir ekonomikos moksluose tvirtai sutariama, kad šalies gyventojų skaičiaus mažėjimas yra neabejotinas prasto valdymo ir valstybės nuosmukio požymis, pranašaujantis gresiantį žlugimą ir išnykimą. Ši seniai žinoma ir akivaizdžia aksioma laikoma tiesa diskusijas dėl Lietuvos dabartinės būklės daro tuščias ir beprasmiškas.“ - teigia filosofas profesorius Vytautas Radžvilas 2018 m. išleistoje knygoje  „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ Profesorius primena: „XIX a. viduryje lietuvių tauta merdėjo ir buvo prie išnykimo ribos. Tada įvyko tautinio atgimimo stebuklas. Labai norėtųsi, kad jis pasikartotų. Jeigu tai įvyktų ir ši knyga nors truputėlį prie šito prisidėtų, būtų puiku. Dar kartą išsipildytų svajonė vėl tapti nepriklausomos  ir laisvos šalies piliečiu. Kol kas tvyro nežinomybė, ar šitokio stebuklo sulauksime. Todėl svarbiausias ir sunkiausias klausimas, tarsi nematoma gija siejantis šios knygos tekstus, yra šis: kiek kartų gali atgimti tauta?“

Atsiradęs visuomeninis politinis judėjimas Sąjūdis įvykdė pirmąjį išsilaisvinimo etapą, kai buvo sulaužyti įvairiausi ideologiniai politiniai varžtai ir atsivėrė „laisvės“ arena. Tačiau senųjų struktūrų ir senųjų politinių ideologinių varžtų atmetimas nieko iš esmės pakeisti negalėjo, nes tikrasis laisvėjimo procesas įmanomas tik kaip dvasinis žmogaus, pirmiausia kaip asmenybės, laisvėjimas.  Prof. V. Radžvilas daug metų ieškojo atsakymo, kodėl atkovoję Nepriklausomybę,  iš esmės turbūt pralaimėjome. Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime (1988 m. spalio 22-23 d.), kai prasidėjo įspūdingos, emocingos kalbos, po kiekvienos skambios frazės kelių tūkstančių žmonių salė stojosi, būdavo ilgi plojimai ir ovacijos. Profesorius taip pat keletą kartų stojo ir plojo, tačiau po to pajuto kažką netikra, paviršutiniška.  Nepriklausomybė buvo atkurta, ir mes patekome į tai, ką matome jau beveik 30 metų. Atsidūrėme padėtyje, apie kurią tada nebūtume išdrįsę net galvoti, kad po tiek metų svarstysime, ar mes išliksime kaip tauta ir valstybė.

Knygos  „Kiek kartų gali atgimti tauta?“  viršelis

Prof. Vytautas Radžvilas kalba savo knygos pristatyme Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Nuotrauka Jono Česnavičiaus

 Ir šią knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ prof. V. Radžvilas vadina politikos filosofijos knyga. Knygos tekstus skaitytojui  pateikti prieinamus ir suvokiamus, profesorių teoriškai įkvėpė  Platono knyga „Valstybė“, kurioje labai aiškiai pasakyta, jog vargai niekada nesibaigs, kol nesujungsi filosofijos su politika. V. Radžvilo nuomone, filosofinio mąstymo prasmė ir paskirtis yra parodyti konkretybės prasmę. Milijonai žmonių pasaulyje yra matę saulėgrąžas, tačiau dailininko Vincento van Gogo paveiksluose jos atspindi tikrovę ir laisvę. Filosofijos paskirtis  yra – pamatyti. Visų laikų didieji filosofai visada vienaip ar kitaip aktyviai dalyvaudavo politikoje. Jų pasakytos mintys turėjo reikštis su tikrove ir jas reikėjo pasakyti taip, kad žmonės suprastų ir pripažintų tikromis. Tad profesorius šių dienų padėtį priskiria 1986-1987 m. laikotarpiui. Pasaulyje vyksta giliausios intelektualinės diskusijos dėl Europos likimo ir kitų veiksmų, Lietuvoje giliausia tyla, lyg tai pas mus viskas puikiai klostosi. Tad knyga padės tą ramybę išblaškyti ir pradėti galvoti, kad ši tyla yra prieš audrą. Būtina skubiai padaryti normalią geopolitinę Lietuvos padėties ir perspektyvos analizę.

Lietuvoje vis raginama nesigręžioti į praeitį ir žvelgti tik į ateitį.  Raginantieji puikiai žino, kad nesidomėdami savo tautos istorija, žmonės tampa lengvai valdomi. Taigi pagal rašytojo Džordžo Orvelo knygos išgarsintą principą: kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. Tad pastangos trinti net ir nesenų įvykių atminimą yra ne kas kita, kaip siekis valdyti praeitį, o su ja – ir dabarties bei ateities tikrovę. 1991 m. gruodžio 16-17 d. vykusiame III Sąjūdžio suvažiavime buvo pradėta „valyti“ iš judėjimo žmones, kuriems sąvokos „tauta ir demokratinė valstybė“ nebuvo tušti žodžiai. Taikiniais  tapo sąjūdininkai, kurie atvirai pareiškė, kad daugeliui į valdžią pakliuvusių bendražygių tautos reikalai nerūpi, o valstybės atkūrimas vis daugiau įgyja pigaus farso požymių. Siekiant atsikratyti „nepatikimų“ bendražygių, buvo pasitelkta „megztųjų berečių“ sambūris, kurio veiksmai  buvo meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo taikinius ir tapo ilgalaikė psichologinio spaudimo, netgi teroro kampanija. Lygiagrečiai su Sąjūdžiu vyko ir Lietuvos komunistų partijos gretų „valymas“. Šie vieni ir kiti veiksmai, pasak V. Radžvilo, neabejotinai yra vieni dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Jie liko „nepastebėti“ ir yra nutylimi net akademinėje literatūroje. 1992 m. Seimo rinkimai parodė, kad šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija.

Tautos išsivaikščiojimas po pasaulį nustelbia kalbas apie šalies pažangą, nes iš judančių   pažangos keliu kraštų masiškai nebėgama. Tačiau žmonėms bandoma įteigti dvi tiesas: pirma  -  sparčiai nykstanti tauta niekada taip gerai negyveno ir antra – šis išsivaikščiojimas natūralus ir neišvengiamas, kaip metų laikų, ar mėnulio fazių kaita. Netgi primetamas toks terminas „globali Lietuva“, lyg tai išsibarstę po visus pasaulio kraštus lietuviai sudarys kažkokį naują negirdėtą darinį. Lietuvoje jau trūksta darbo jėgos, tad intensyviai raginama  įsivežti  jos iš svetur. Tačiau bijoma pripažinti savo atsakomybę už gyventojų išstūmimą iš šalies, raminant, kad išvažiavusieji gal kada nors ir sugrįš. Matyt, tokia politika vykdoma visiškai sąmoningai, tiksliai žinant, ko siekiama. Iš svetimų kraštų surankioti pigūs vergai valdžiai bus paklusnesni, nereikalaus jokių  referendumų, Tautos ir Lietuvos valstybės ateitis ir likimas jiems bus tušti ir bereikšmiai žodžiai. Tik klausimas iki kurio laiko?..

Kiek daug nubėgo vandens bekalbant, jog Vilniuje, Lukiškių aikštėje, reikia pastatyti paminklą visų laikų didvyriams,  žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tačiau, kada tauta pareikalavo savo valstybės simbolio – Vyčio, atsitrenkė tarsi į bekraštę uolą. V. Radžvilas primena garsaus vokiečių filosofo Frydricho Nyčės žodžius apie gyvulį, kuris strikinėja, žiaumoja žolę, ilsisi, virškina maistą ir taip nuo ryto iki vakaro, diena po dienos, todėl nepažįsta nei melancholijos, nei nuobodulio. Žmogus, kaip ir gyvulys, norėtų gyventi be nuobodulio ir skausmo. Tad norėtų paklausti gyvulio, kodėl jis toks laimingas. Ir gyvulys  jam į tai atsakytų, kad jo laimės esmė glūdi tame, kad jis labai greitai viską užmiršta. Todėl V. Radžvilas ragina  abejojančius dėl valstybės simbolio įsiklausyti į F. Nyčės žodžius, įtempti vaizduotę ir paklausti savęs: „O kas nutiktų, jeigu Lietuvą užplūstų ir užgrobtų dar vieni pavergėjai? -  Neabejotina, kad jie tikrai žinotų, kaip sutvarkyti Lukiškių aikštę. <...>Aikštė būtų sutvarkyta taip, kad neleistų jiems suvokti, jog Lietuvą –  kalaviju praskindamas kelią iš Praeities į Dabartį –dovanojo Vytis ir kad gali nutikti taip, kad tik jis ir vėl tik kalaviju turės praskinti kelią iš Dabarties į Ateitį.“

Kalbėdamas apie Europos Sąjungą (ES), V. Radžvilas apgailestauja, kad joje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, tautoms ir valstybėms vietų nenumatyta, nes jos paprasčiausia turi išnykti. 2004 m. Lietuva tapo ES nare. Lietuvos seimūnai labai greitai, net neįsigilinę į turinį, 2008 m. ratifikavo Lisabonos sutartį, kurioje paslėptai įteisintas šalių nelygiavertiškumas ir nelygiateisiškumas. Naikinant Europos krikščioniškąjį paveldą ir tapatumą, tautas ir nacionalines valstybes, ES tampa neaiškios prigimties darinys, kurį V. Radžvilas įvardija „globalaus ekonominio valdymo sistema.<...> Vienintelė atsvara vykstančiam naikinimui gali būti tik konstruktyvus, veiksmingas ir todėl gyvybingas visapusiško Europos gaivinimo ir atkūrimo projektas. Jo sėkmė Lietuvai taip pat yra gyvybės ir mirties klausimas. Todėl dalyvauti tokiame projekte yra ne tik mūsų moralinė pareiga, bet šis projektas atliepia ir egzistencinį bei praktinį Lietuvos tikslą išlikti kaip tauta ir valstybė.“

Tad apžvelgta tik dalis prof. V. Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ Norintiems išlikti savo žemėje – Lietuvoje ir palikti ją ateinančioms kartoms, būtina perskaityti šią knygą, gerai įsisąmoninti profesoriaus mintis ir visomis išgalėmis kovoti dėl Tėvynės ateities.      

                                   

            

Atgal