VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

03.24. REMINISCECIJOS (2) (žr. Reminiscencijos, „L.A.“ 2018 02 06; 02 20)

Dr. Algirdas Kavaliauskas

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Sužinos

Apie pagarbą vieni kitiems, apie paritetą bendradarbiaujant ir bendraujant, kalbamės  prie valstybinės sienos su, galima sakyti, savo geriausiu draugu iš tos pusės.  Susitariame, kad jis neapskųs mano vaikaičių, aplaužiusių jo obelį, o aš pratylėsiu, kad jo kiaulės mano pusę bulvių nukasė. Saviškiams pasakysiu, jog buvo šernai iš kažkur atsibastę.

Algirdas Kavaliauskas

Mes dažnai pasikalbame, juk tikrai yra apie ką, tokie dinamiški tarpvalstybiniai santykiai.

Jis turįs negerų žinių, kad lietuviai vėl pradėjo savivaliauti  Vilnijoje. Kaip jie drįso?!

–Iš kur ištraukei?

–Turim savų šaltinių!

Kiek patylėjęs, ištiesė  popierių.

–Va, parašiau straipsnį apie Lietuvoje skriaudžiamuosius. Buvau vaivadijos laikraščio redakcijoje. Straipsnis labai geras. Spausdins! Bet dėl gerų mūsų valstybių santykių, vertėtų straipsnį kokiam litvinui parodyti, taip pataręs nusimanantis šiuose reikaluose žurnalistas.

–Tai, tu mano drauge litvinai, moki lenkiškai, perskaityk ir suderinimo formalumai bus atlikti.

Skaitau. Skaitau ir netikiu savo akimis.

–Iš kur pats ištraukei tokias nesąmones. Tikriausiai, net patys lenkai to nežino.

–Paskaitys ir sužinos!

Bamba

Viena kitą gerbiančios valstybės, o ypač kaimynės, ne tik deklaruoja draugiškus  santykius, bet ir juos grindžia praktikoje bendradarbiaudamos pariteto pagrindu ir nesikišdamos į viena kitos vidaus reikalus.

Šioje vietoje įterpkime Lenkijos ir Lietuvos santykius analizuojančių kai kurių Lietuvos istorikų išvadas: nuo pat Nepriklausomybės pradžios vienokiu ar kitokiu būdu, gal kartais su mažutėlytėmis išimtimis, Lietuvos politikai (Seimas ir Vyriausybė) labai stengėsi įtikti Varšuvai ir Lietuvos lenkams ir dėjo dideles pastangas lenkindami, stiprindami lenkybę vadinamajame Vilniaus krašte. Ar ne iš ten ir dabartiniai visiškai nepagrįsti lenkų reikalavimai, net gi galimai šantažuojant mūsų  politikus geopolitiniais interesais.

Neseniai teko klausyti vieno Lietuvos Seimo nario kalbos, kad jis Seime balsuos už tas tris naujas raides, kad jos pagaliau būtų įtrauktos į Lietuvos abėcėlę. Apie alfabetus ir analfabetus šalies spaudoje buvo gana plačiai rašyta.

Atkreipti dėmesį į motyvaciją, į patį požiūrį į problemą. Pasirodo, jos nėra. Į vienos klausytojos pastebėjimą, kad lietuvių kalbos žinovai, su moksliniais vardais ir laipsniais, pasisakė prieš gimtosios kalbos ir kalbinės sistemos darkymą, buvo atsakyta, kad mokslininkai (kalbininkai) turintys mokslinius vardus ir laipsnius tokiais savo siūlymais įsivaizduoja esą daug išmanantys, kone pasaulio bamba, na, gal lietuvių bamba, nes jie gina gimtą kalba ir lietuvių identitetą, bet čia tik mano pastebėjimas. Mokslininkų nuomonė, taip supratau Seimo narį, nieko nereiškia. Bereikšmė nuomonė, bereikšmių (suprask, ir bereikalingų) žmonių! Prisiaugino Lietuva nieko neišmanančių, nieko nereiškiančių kalbininkų, kurie tik trukdo Seimo narių darbą. Kodėl taip nuvertinti mūsų kalbininkai, sunku suprasti. O viename nuvertintų kalbininkų straipsnyje taip aiškiai ir gražiai buvo išdėstyta tapatybės samprata, kaip tos tapatybės nesupranta kai kurie bemoksliai, ypač prieš lietuvybę nusistatę ir diplomuoti asmenys. Teko patirti, kad ir be aukštojo mokslo lietuviai ir kitų tautybių mąstantys žmonės suprato, o su dvigubu aukštuoju mokslu žmogus įsitikinęs, kad dviguba v (w) išgelbės jei ne mus visus, tai bent mūsų ekonomiką, o kam tai nepatinka, galite už jį sekančiuose rinkimuose nebalsuoti. Koks kilniadvasiškumas!

Neginčijame, žmogus baigęs net dvi aukštąsias mokyklas, tik studijavęs ne lietuvių kalbą, apie studijuotą objektą turėtų turėti supratimą. Tačiau pabrėšiu, tas studijuotas objektas ne lietuvių kalba! Gal dėl žinių stokos, o gal ir dėl kai kurių kitų priežasčių, Seimo narys pasiruošęs naikinti lietuvių kalbą. Oratorius pabrėžė, kad niekam nepataikauja. Gerai, tai gal kam pataikauja mūsų kalbininkai su moksliniais laipsniais ir vardais? Atrodo, supratau: manoma, kad jie pataikauja lietuvių kalbai, Tėvynei Lietuvai. Tik vargu ar tai  vadintina pataikavimu

Politika

Poilsio diena. Vešėjau Suvalkuose. Aplankiau katedrą, paminklą, čia daug lietuvybę menančių akcentų. Juk senos etninės lietuvių žemės. Geriausio draugo patartas, apsilankiau ir supermarkete, naudingai apsipirkau. Gal kada nors ir pas mus Lietuvoje panašiai bus. Buvo laikai, kai jis važiavo į Lietuvą apsipirkti ir aš vedžiojau jį po Gariūnus. Juk draugai.

Vakaras gražus, nuotaika pakili, sakau jam:

–Pažaiskime.

–Gerai, ką žaisime?

–Politinį futbolą: Varšuva prieš Vilnių.

–Puiku. Aš teisėjas!

–Sutinku. Tokiose varžybose visada Varšuva teisėjauja.

Teisėjas nurodo man paruošti futbolo vartus.

Išmatuoju atstumą tarp dviejų medelių.. Kaip tik.

–Pradėkime!

–Palauk, dar nėra antrų vartų.

–O kam? Politinį futbolą Varšuva su Vilniumi žaidžia į vienus – lietuvių – vartus.

Akcentai

Seneliai, tėvai, broliai, seserys, kaimynai... Draugai, mylimieji, kenkėjai, priešai... Valstybės, koalicijos... Dieve tu mano, kaip sudėtinga! Reikia antro butelio. Kuriam dabar statyti? Mes ne politikai, neapgaudinėjam – per pusę. Ir nieko nepažeidžiame. Ant valstybinės sienos mūsų vaišių stalas. Kad nebūčiau įtartas nevykdantis Sauliaus rekomendacijų, aš sėdžiu Lenkijoje, o jis Lietuvoje. Niekaip nesusiriktavojame, ar mes giminės, ar ne. Tiek to.

Paknebinėjame ir istorines temas. Kažkas kažko užkliuvo, greičiausiai liežuvis už nebe visų dantų. Bet draugas vis tiek nori aiškumo:

–Anksčiau tai taip, kaip broliai dalijomės: mes atėjom į Vilniją, jūs pasitraukėt nuo Augustavo. Sugyvenom.  O dabar ką jūs darot su Vilnijos gyventojais? Negražu!

Netikėtai pakrypus pokalbiui kita linkme, iš karto nesugalvosi ką atsakyti,  tai draugas tęsė:

–Užmiršot istoriją! Kai jūs turėjot problemų, mes jums į pagalbą atėjome!

Ak, štai kaip! Skubiai grįžtu į Lietuvą:

–Nejaugi? O gal kai jūs atėjote į pagalbą, nuo tada ir prasidėjo mūsų problemos.

Priežastis

Mano, galima sakyti, geriausias draugas, gyvenantis už valstybės sienos  nelaimingas. Labai nelaimingas, todėl nepatenkintas Man skaudu. Gal vakar padauginome? Reikia draugui padėti. Gal, sakau, pagirias palengvins naujas butelaitis. Pasišoviau nubėgti.

–Vėl iš mūsų parduotuvės?! Pigios įsigeidei?!

–Gerai, nubėgsiu į savo, atnešiu tokią pačią, tik brangią... kad tik tu būtum laimingas.

Jis negalįs būti laimingas, negalįs būti patenkintas kaip ir jo bendraminčiai abiejose broliškų valstybių sienos pusėse! Aš galįs nesivarginti, per daug nesistengti. Mes draugai, tai jis man tiesmukiškai: lietuvių pataikavimas lenkams seniai žinomas. Juk tiek pataikauja Vilniaus valdžia Varšuvai, kad net jam koktu. Lietuvoje lenkams leidžiama nevykdyti Lietuvos teismų sprendimų, įteisina jiems palankiausią tvarką, ne tik lenkai, jau lietuviai iškelia Lenkijos vėliavas, užmirę iškelti valstybinę; lenkiški užrašai gatvėse ir ant dokumentų. Jau kai kuriuose Rytų Lietuvos miestuose rodyklės lenkų kalba, bet, būkime objektyvūs, lietuviški užrašai dar nenuimti; lenkų jaunimui taikoma palankiausia švietimo programa ir palengvinti jų vaikams egzaminai. Dauguma Vilniaus ministrų tik ant pirštų galiukų drįsta pasirodyti prieš galingą, įtakingą ir labai gerbiamą tautinę mažumą...

–Na, matai, kaip gražiai išdėstei. Tai dėl ko gi taip pats su bendraminčiais nepatenkinti kremtatės?

–Kaip nesikrimsi, kaip nesielvartausi! Kaip būsi patenkintas?! Pasižiūrėk, kokia graži ąžuolų giraitė, o per ją valstybinė siena: ąžuolėlis nuo ąžuolėlės atskirtas, o dar toliau – lelijėlis nuo lelijėlės...

–Och, ir nieks negali suprasti lenko meilės...–atsigaunančiu balsu užtraukė.

–Argi čia jūsų...

–Viskas mūsų, – nutraukė ir plačiu mostu, atrodo, apglėbė Vilniją su senąja lietuvių sostine Vilniumi.

Atsiduso:

–Kur tu, Juzefai, Juzefai... Ir Liucijano nėra. Tai kaip galima būti patenkintu?!

Ir staiga mano, galima sakyti, geriausias draugas mane griebė už gerklės:

–Klausyk, kaimynė sakė, kad tu daug gali.

–Acha, ką reikia padaryti?

–Perkelk arčiau Kauno!

–Gerai. Bėgu mašinos.

–Ne mane, neišmanėli.

–O ką?

–Valstybės sieną!

Vieni

Artėjant abitūros egzaminams gimnazistai jau daug žino apie valstybės ekzekutyvinę ir legislatyvinę valdžią. Istorijos mokytojas vedasi tautinių mažumų gimnazistus į Seimo plenarinį posėdį. Tegu akivaizdžiai pamato, kaip dirba tautos išrinktieji. Paprašo kitataučių gimnazistų, jeigu ko nesupras, nesivaržyti ir jo klausti, tik tyliai, kad nebūtų trukdoma parlamentarams.

Salėje sėdi daugelis išrinktųjų su labai didele nugyventų metų krūva ir, suprantama, nemažesne išmintimi. Metai ir išmintis, tai lyg neišskiriami dvyniai, visur kartu. Gimnazistai iš vadovėlių žino, kad prabėgantys metai tiesiogiai proporcingi išminčiai. Kuo daugiau jų prabėga, tuo didesnė žmogaus išmintis. Jaunimui tai primena tėvus.

Pradedamas svarstyti vienas konkretaus įstatymo punkto pakeitimo įstatymas, kaip neatitinkantis kitų jau priimtų teisės aktų. Diskutuojama plačiai, užgriebiami toliausi pakraščiai, seimūnai rodo savo erudiciją ir išmanymą, sukauptą dirbant parlamente per prabėgusias kelias kadencijas, kitaip tariant, per ilgus dešimtmečius. Verda darbas. Subtiliai sunkus, kartais su humoru. Balsuojama: įstatymo punkto pakeitimo įstatymas nepriimtas.

Dar energingiau svarstomas įstatymo pripažinimas netekusiu galios, kaip prieštaraujantis Pagrindiniam šalies įstatymui. Yra Konstitucinio Teismo išvada. Vieni oratoriai pasisako už, kiti tvirtina atvirkščiai. Bet aukščiausios kvalifikacijos teisininkų verdiktas negailestingas: prieštarauja šalies Konstitucijai. Kas čia gali būti neaišku seimūnams, jeigu jau gimnazistams aišku!

Gimnazistų laikas Seime pasibaigė. Negalima ilgai trikdyti tautos išrinktųjų, kurie pasitelkę per ilgus metus sukauptą išmintį, prakaituoja tautos labui.

Išėjus iš posėdžių salės mokytojas klausia:

– Na, kokios jūsų išvados?

Tyla, Galiausiai vienas jaunuolis ryžosi:

– Atrodo,  kad kai kuriems seimūnams metai atėjo vieni.

 

Atgal