VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

03.29. Ar etiška socialiniuose tinkluose tyčiotis? Tikrai ne

Dainius Radzevičius

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

Pastaruoju metu vis dažniau žmonės klausinėja, kaip vertinu Facebook ar kituose socialiniuose tinkluose žurnalistus (ir ne tik juos), kurie kitus žmones savo komentarais akivaizdžiai įžeidinėja, žemina ar tiesiog suvedinėja sąskaitas vienas su kitu. Atsakyti visada paprasta. Ir sunku. Taip elgtis nedera niekam.

Tačiau man ypač nesmagu jei užgaulioja kitus žmones žurnalistas. Visgi net ir tokiose situacijose bandau suprasti, kodėl žurnalistas kritikuojamą žmogų (pvz., politiką) neretai ir aštresniu žodžiu pavadina. Dar ir grotažymę prideda. Kartais žmogiškai galima suprasti, kodėl taip elgiamasi su žmonėmis, kurie savo elgesiu ar žodžiais dar blogesnį pavyzdį yra parodę. Ir visgi...

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (šiuo metu ji vadinasi Visuomenės informavimo etikos komisija) jau seniai yra pateikusi rekomendacijas žurnalistams, redaktoriams, jog ne tik redakcijoje, bet net ir socialiniuose tinkluose profesionalūs žurnalistai turi laikytis profesinių etikos normų. O Visuomenės informavimo etikos kodeksas labai aiškiai sako, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti visuomenės informavimo priemonės savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti.

Dar labai svarbu prisiminti, kad profesinė etika įpareigoja neigiamai kritikuojamam asmeniui visada suteikti galimybę paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją. Jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame tekste. Etikos kodeksas aiškiai sako, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai savo kūriniuose (tai reikštų ir komentaruose) turi vengti vartoti nepadorių, užgaulių žodžių ir posakių. Taip pat draudžiama žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, etniškumo, jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios ar fizinių trūkumų, fizinių duomenų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs.

Atrodo, jog tai yra labai paprasti principai. Tinka bet kuriam žmogui. Bet profesionaliam žurnalistui tai yra ir įpareigojimai. Ir kai vienas kolega neseniai paklausė, kodėl kaip nors negražiai ir ypač aštriai neišvadinu kito kolegos, kuris savo komentaru užgauliai pasisakė, bandžiau paaiškinti savo motyvus. Bet nesulaukęs mano „aštrumo" tas kolega jo nemėgstamus žmones ėmė vadinti padugnėmis. O juk galima kritikuoti žmogų ir taip neįžeidinėjant? Manau, kad įmanoma. Tereikia pabandyti. Juk argumentuota kritika visada geriau nei įžeidinėjimas. Ir tą tikrai puikiai sugeba daryti tie kolegos, kurių redakcijose etikos kodeksas nėra tik deklaracija, bet ir svarbi vidaus politikos dalis. Dažnai tokie kodeksai pateikia labai gerus praktinius patarimus, kaip reikia elgtis ne tik redakcijoje, bet ir už jos ribų. Tokius standartus turi BNS, „Verslo žinios" ir kai kurios kitos redakcijos. Norisi, kad tokia gera praktika būtų visuotinė.

 

 

 

Atgal