VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

04.22. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30–ties metų minėjimas

Lidija Veličkaitė

 

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos kvietimu 2018 m. balandžio 3 d. į Lietuvos Mokslų Akademijos didžiąją konferencijų salę rinkosi Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Alytaus, Anykščių, Druskininkų sąjūdininkai ir vilniečiai paminėti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30–ąsias metines ir nubrėžti tolesnės veiklos gaires. Šį minėjimą parėmė Vilniaus forumas, Talka kalbai ir tautai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas.

2017 m. gegužės 17 d. Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus nariai, susirinkę į ataskaitinį susirinkimą Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje konferencijų salėje, priėmė kreipimąsi į Lietuvos Respublikos (LR) Seimą, kad 2018 m. būtų paskelbti Sąjūdžio metais. LR Seimas, įsiklausęs į šią rezoliuciją, 2017 m. lapkričio 16 d. priėmė nutarimą – 2018 m. skelbti Sąjūdžio metais.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius pradėjęs minėjimą priminė šį kreipimąsi ir pareiškė, kad atėjome apginti Lietuvos, kaip ją gynėme prieš 30 metų. Lietuvą paliko milijonas tautiečių, 800 tūkstančių tautiečių ties skurdo riba, tad pribrendo reikalas telktis ir darbuotis. Pirmininkas taip pat priminė, kad Lietuvos Sąjūdžio taryba, 2016 m. vasario 20 d. išrinkta dvejų metų laikotarpiui ir šiais metais nesurengusi suvažiavimo, praktiškai nustojo veikusi.

Kreipdamasis į gausiai susirinkusius žmones, Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas akademikas Jūras Banys pažymėjo, kad ši salė jau labai turtinga savo istorija, kurioje prieš 30 m. susirinkę žmonės įkūrė Lietuvos Sąjūdį, kurio dėka buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Ir tie žmonės, kurie kūrė Sąjūdį, vis dėlto buvo dideli intelektualai, nes be intelekto tokio dalyko padaryti tikrai neįmanoma. Dabar nepriklausoma Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) ir NATO narė. Palinkėjęs turiningai praleisti vakarą, prezidentas siūlė prisiminti visus Sąjūdžio nuveiktus darbus.

Minėjimui vadovavęs Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis pasveikino susirinkusius su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30–mečiu, perskaitė Vilniaus Sąjūdžio tarybos paruoštą tekstą – padėką, skirtą kiekvienam atėjusiam į šį garbingą minėjimą ir pakvietė visus sugiedoti Lietuvos himną kartu su Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio ansambliu „Giedra“ (vadovė Skaistė Gorodecaitė). Po šio ansamblio atliktų kelių dainų pirmininkaujantis pakvietė prisiminti jau išėjusius Amžinybėn du žmones, aktyviai dalyvavusius Sąjūdžio veikloje.

„2015 m. balandžio 3 d. po sunkios ligos mirė buvęs LR Seimo narys, savanoris, sovietmečio rezistentas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Vaclovas Patackas, kuris sovietinės valdžios buvo kalinamas už pogrindžio kultūros leidinių redagavimą ir leidimą, paragavęs netgi kalinio duonos. Prasidėjus Atgimimui A. Patackas aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tarybos narys, Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Sąjūdžio Seimo narys, aktyvus Kauno Sąjūdžio akcijų ir renginių organizatorius ir dalyvis. Šiandien lygiai treji metai nuo jo netekties. Lygiai po trijų dienų išėjo kitas Sąjūdžio didžiavyris. 2015 m. balandžio 6 d. mirė  Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11–osios Akto signataras, LR Seimo narys, 76 m. Romualdas Ozolas, buvęs Ministro Pirmininko pavaduotojas, regioninių reikalų komisijos pirmininkas, įvairių delegacijų narys, Konstitucijos kūrimo grupės narys, nacionalinio saugumo koncepsijos kūrėjas. <...> Prof. R. Ozolas turėjo šviesią nepriklausomos tvirtos Lietuvos viziją, kurią įkvėpė sąjūdiečiams. Tai buvo Sąjūdžio smegenys,“ – taip trumpai apibūdino šiuos du žmones Vilniaus Sąjūdžio pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė.

Tylos minute buvo pagerbtas šių ir visų išėjusiųjų sąjūdininkų atminimas.

Pakviestas invokacijai Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaras Renatas Švenčionis prieš tai prakalbo apie ruošiamą laužą, kuris iš mažos kibirkštėlės užsidega didele liepsna. Kunigas tai palygino su žmonėmis, kurie kaip ir laužo skiedros, turinčios žiežirbą savyje, uždega kitus žmones laisvės liepsna. Ir ta laisvės liepsna įsiplieskė ir laisvės laužas suliepsnojo visoje Lietuvoje. Buvo daug norinčių jį užgesinti, tačiau šios dieviškos liepsnos tamsios jėgos nepajėgė sustabdyti. Kunigas pateikė dar dvi istorijas iš Šventojo rašto, kuriose Dievo įžiebta liepsna visada nugali net ir galingas jėgas, ir tai jis palygino su Lietuva, prieš kurią blogio imperijos tankai įstrigo beginklių žmonių minioje.

Sukalbėję maldą už Tėvynę, visi susirinkusieji sugiedojo giesmę „Marija, Marija“.

Turėję sveikinimo kalbas minėjime pasakyti sesė Nijolė Sadūnaitė, 2018 m. Laisvės premijos laureatė, Jonas Algirdas Antanaitis, 1941 m. birželio 22–28 d. sukilimo dalyvis, ir Antanas Terleckas, 2012 m. Laisvės premijos laureatas, Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjas, tačiau dėl sveikatos sutrikimų negalėję dalyvauti. Tad, aplankęs ir pabendravęs su šiais žmonėmis, jų mintis perteikė Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius, teigęs, jei jie būtų čia, pasakytų, kad jie kovojo ir nugalėjo, nes jiems padėjo Aukščiausiasis. Tačiau dabartinėje Lietuvoje yra daug skaudulių, todėl privalome ir toliau kovoti. Sesė Nijolė Sadūnaitė pareiškė apgailestavimą, kad minint Sausio 13–ąją, kada jai buvo įteikta Laisvės premija, ji prašiusi Prezidentės, Ministro Pirmininko, kad pasakytų, ar prieš šešerius metus pagrobta Deimantė Kedytė yra gyva, tačiau atsakymo negauta, nors praėjo daugiau kaip du mėnesiai. Jonas Algirdas Antanaitis, kuriam šiais metais rugpjūčio 19 d. sueis 97 m., puikiai prisimena 1941 m. birželio sukilimo dienas ir skaudžiai pergyvena šių dienų politikų užsispyrimą, nes jie neleidžia įteisinti 1941 m. birželio deklaracijos kaip teisės akto. Jis prašė šiame minėjime priimti pareiškimą, kad LR Seimas tą padarytų. Antanas Terleckas lieka prie savo įsitikinimų, kad visą laiką reikia kovoti, nepasiduoti ir nugalėti.

 Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje konferencijų salėje giedamas Lietuvos himnas

Minėjimo prezidiumas gieda Lietuvos himną. Iš kairės:  Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius, pirmininko pavaduotojai - Nijolė Balčiūnienė, Regina Jakučiūnienė, Hubertas Martinkėnas, Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis

Vilniaus įgulos karininkų ramovės ansamblis "Vilnelė" . Nuotraukos Valdo Mintaučkio 

Paminėjimo proga sveikinimo kalbas pasakė Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11–osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė Baltijos šalims Aminat Saijeva, ilgametis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, raportavo skautų tuntas „Valdovų rūmai“ vadovas Ričardas Simonaitis. Šios šventės proga sveikinimus Vilniaus sąjūdžio tarybai atsiuntė Kauno, Utenos, Molėtų, Prienų, Tilžės, Karaliaučiaus, Lydos sąjūdžio organizacijos.

„Kad ir kokia šiandien šventiška nuotaika, turime kai ką suprasti. Jaučiuosi ne tik kaip tą lemtingą birželio dieną, bet apskritai jaučiuosi kaip 1988–ųjų metų rudenį lydimas jausmo, kad istorija vėl sugrįžta. Istorija sugrįžta todėl, kad nėra pasaulyje tautos, kuri visam laikui galėtų įplaukti į saugų ramų laisvės užutekį. Laisvė yra tai, ką reikia ginti kiekvieną dieną. Ir mes ją giname panašiomis aplinkybėmis kaip tada,“ – savo pranešime kalbėjo prof. Vytautas Radžvilas. Kadangi  šiandieninė situacija primena 1988 m., tad profesoriaus nuomone, reikia sugebėti labai aiškiai ir tvirtai pasakyti, kad toliau negalima gyventi beviltiškomis iliuzijomis, nes  Nepriklausomybė buvo atkurta tik todėl, kad, susibūrę į Sąjūdį, sugebėjome tai padaryti, nes buvome tapę tauta. Šiandien Lietuvoje reikalingi pokyčiai. Ir ką gi daryti? Profesorius džiaugiasi, kad Lietuvoje vis daugiau atsiranda žmonių, suprantančių, kad valdžioje turime žmones, kuriems tautos ir valstybės likimas per daug nerūpi. Jie gina tik savo siaurus interesus griaudami senamiestį, kirsdami miškus, stengiasi, kaip ir sovietmečiu, padaryti pamote lietuvių kalbą. V. Radžvilas siūlo telktis, kaip ir prieš 30 m. masiškai dalyvauti rengiamuose mitinguose ir pasakyti, kad esame piliečiai, esame tauta. Pagaliau Lietuva, už kurią sudėtos didžiulės aukos, nėra valdžios nuosavybė. Pagaliau turime pasakyti, kad žaidimas baigtas ir netrukdykite mums Tėvynės gelbėti.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo narys Gintaras Songaila pranešime priminė skirtingų kartų skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis Lietuvos laisvėjimo kelią, prasidėjusį prieš šimtmetį  ir vėliau – prieš trisdešimt metų. „Nors ir sunkiomis sąlygomis, dar okupacinei kariuomenei nepasitraukus iš Lietuvos, Sąjūdžio deleguoti, ir 1990 m. tautos išrinkti parlamentarai ėmėsi nepriklausomos valstybės institucijų ir teisinės sistemos kūrimo. Daugeliu atvejų buvo pasinaudota butaforinės sovietų kvazivalstybės struktūromis. Objektyvios ir subjektyvios priežastys lėmė, kad atkurtoje Lietuvos Respublikoje, deja, prasitęsė ir sovietinės respublikos šleifas,“ – kalbėjo G. Songaila.

1992 m. sovietinis elitas grįžo į valdžią, bet jau ant tautos referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamato, tačiau ne visi jo atstovai susitaikė su nauja politine ir teisine tikrove. Grupiniai ir asmeniniai naudos motyvai greitai iškilo į pirmą vietą. Ir nors 1996 m.  pokomunistinės jėgos pralaimėjo LR Seimo rinkimuose, „iš šios nomenklatūrinio elito pelkės ir atitinkamų valstybės valdymo tradicijų Lietuvai jau nebepavyko išbristi“. G. Songaila priminė      LR Seimo priimtą nors ir kreivą Konstitucinio Teismo įstatymą, „šis Teismas pradžioje  nuoširdžiai veikė ir veikė Konstitucijos, jos vertybių labui, gerbdamas Tautą, kaip valstybės suvereną ir valstybinės valdžios šaltinį“. Tačiau vėliau Konstitucinis Teismas pamynė tautos priimtą Konstituciją, neregistravęs piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl lito išsaugojimo, esą referendumas prieštarautų „Konstituciniam aktui“ dėl narystės ES (šis aktas buvo priimtas ne tautos referendumu, bet labai tyliai 2004 m. liepos 13 d.  LR Seime, praėjus 14 mėnesių po stojimo į ES).   Tad Lietuva tapo vienintele ES valstybe, kuri „Europos teisę“ iškėlė aukščiau už savo Konstituciją, tapdama slenkančio eurofederalizmo  pirmūne.

Minėjime buvo priimtos rezoliucijos:  „Dėl lietuvių tautos ir jos valstybės“, kurias pateikė habil. dr. Kazimieras Garšva, „Greitai Lietuvos likimas gali atsidurti avantiūristų rankose“ (Dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės grėsmės), „Dėl sušaudytos vyriausybės paniekinimo,“ – pateikė Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas Gediminas Adomaitis, „Dėl emigracijos mažinimo ir išvykusiųjų susigrąžinimo“, „Dėl 1941 metų Birželio 22–28 d. sukilimo Deklaracijos įteisinimo“, „Dėl Deimantės Kedytės likimo,“ – pateikė Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius.

Kaip kiekviena šventė neapsieina be apdovanojimų, taip šį kartą visuomeniniais apdovanojimais „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ buvo pagerbti Vilniaus sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius, Rokiškio krašto garbės pilietis, partizanas Andrius Dručkus, savanoris, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Milius. Kaip pagarbą nuo Vilniaus universiteto Alumnų draugijos prof. Vytautui Radžvilui buvo įteikta studentiška kepuraitė. Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas padėkas įteikė Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininkui Leonui Kerosieriui ir pirmininko pavaduotojui Gediminui Adomaičiui.

Šventinį renginį partizanų dainomis užbaigė Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“. Ansamblio  vadovė Laima Purlienė paprašė, kad klausytojai atidžiai sektų tekstus, nes partizanų dainose jie yra svarbiau nei melodija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal