VISUOMENĖ
04.27. Balta spalva susideda iš kelių vaivorykštės spalvų
Balandžio 27-ąją pažymima medikų profesinė šventė – Medicinos darbuotojų diena.
Lietuvoje ji pradėta minėti nuo 2004 metų Sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko iniciatyva. Balandžio 27-ojipasirinkta neatsitiktinai – šią dieną 1918 metas Lietuvos valstybės Tarybos sprendimu buvo įkurta Sveikatos komisija. Kaip teigiama istoriniuose dokumentuose, garbė rūpintis savo šalies žmonių sveikatos apsauga tuo metu buvo patikėta tautos patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui, inžinieriui profesoriui Steponui Kairiui ir kunigui Justinui Staugaičiui bei vėliau prie jų veiklos prisijungusiam daktarui Jurgiui Aleknai, tapusiam Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi.
Medicinos darbuotojų dienos proga žurnalistė Sofija Stanevičiūtė kalbino Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoją chirurgą Sigitą Tamulį
Pristatymas: Sigitas Tamulis 1991 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1995 m. baigė chirurgijos rezidentūrą. Nuo 1995 m. dirba Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės II Chirurgijos skyriuje abdominalinės chirurgijos gydytoju. Vilniaus chirurgų draugijos, Europos traumos ir skubios chirurgijos draugijos narys. Atlieka pilvo ertmės organų laparoskopines ir atviras operacijas. Domisi skubiomis chirurginėmis pilvo ligomis, pilvo trauma, išvaržų chirurgija.
–Gerbiamas daktare, priimkite sveikinimus profesinės šventės proga. Tokią dieną nesinorėtų kalbėti apie problemas ir sunkumus, kurių sveikatos apsaugos srityje, kaip ir visame mūsų gyvenime, netrūksta. Kuo gyvenate Jūs, chirurgas profesionalas, kas Jus džiugina ir kokių pokyčių tikitės savo profesinėje veikloje, apie ką slaptai pasvajojate?
Nepaisant to, kad iki skausmo visi gerai žinome kaukazietišką išmintį, kuri byloja, kad „protingas į kalną neis, bet kalną apeis“, kažkoks nepaaiškinamas vidinis poreikis įveikti tai, ko neįmanoma įveikti, priverčia imtis dažnai gana beprotiškų ir galimybes viršijančių užduočių. Gydytojo darbą galėčiau priskirti būtent prie galbūt pakankamai nemažos grupės profesijų, užsiėmimų, susijusių su iššūkiais, kantrybe, dvasine pusiausvyra, tikėjimu, nemažu fizinių bei protinių pastangų poreikiu. Nenorėčiau kalbėti apie save asmeniškai – tai visiškai atskiras, individualus ir gana intymus reikalas. Tačiau stebėdamas aplinką, kolegas, jaunus, ką tik mediko darbą pasirinkusius žmones ir jau bebaigiančius profesinę gydytojo karjerą, kartais mintyse pradedu tapyti mano įsivaizduojamo idealaus gydytojo dvasinį ir fizinį portretą. Tad panašu, kad mano pamąstymuose nebus nieko asmeniško ar individualaus – tiesiog tam tikri iš šalies stebinčio žmogaus pastebėjimai.
Gydytojai chirurgai Sigitas ir Artūras Tamuliai kartu, tik skirtinguose skyriuose, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėjedirba jau 18 metų. Mildos Juknevičiūtės nuotrauka
Naudodamasis proga, geru žodžiu norėčiau prisiminti visus gydytojus, dėstytojus, net ne medicinos darbuotojus, su kuriais teko susitikti, kurių teko klausytis, iš kurių reikėjo mokytis, kai kurių, galbūt, pagarbiai bijoti. Balta spalva susideda iš kelių vaivorykštės spalvų. Taip ir gydytojų nebūna visiškai vienodų: vienas – šmaikštesnis, kitas – protingesnis, trečias – reiklesnis, ketvirtas gabesnis, penktas – pragmatiškesnis. Visi jie suburia darnų medikų būrį, visi jie reikalingi ir visi svarbūs. Aišku, laikai keičiasi, keičiasi technologijos, metodikos, didėja galimybės greitai ir kokybiškai įvertinti ir analizuoti situacijas, todėl atsiranda poreikis ieškoti naujų asmeninių galimybių ir ypatybių. Tai nėra lengva, ir nemažai daliai medikų tampa gana rimtu iššūkiu. Neseniai žiniasklaidoje stebėjau populiarią laidą, kurioje dalyvavo žinomas garsus psichoterapeutas doc. E. Laurinaitis. Besibaigiant diskusijai, laidos vedėjai paprašius palinkėjimų, jis priminė rytų išmintį, kuri byloja apie tris svarbius dalykus: „Dieve, duok man jėgos padaryti tai, ką aš sugebu, Dieve, duok man išminties nedaryti to, ko nesugebu ir Dieve, duok man proto suvokti, ką aš galiu ir ko negaliu“. Manau, kad šitie žodžiai yra labai svarbūs kiekvieno žmogaus, o ypač – mediko gyvenime ir darbe, kur dažnai tenka susidurti su iššūkiais ir galimybėmis. Gydytojo gyvenimas ir susideda, visų pirma, iš savęs pažinimo, antra – iš galimybių arsenalo pažinimo ir trečia – iš nemažo galvos skausmo, kaip suteikti tinkamą paslaugą pacientui ir nepadaryti klaidos. Vien tik profesionalių informacijos šaltinių, profesionalių pamokų ne visada pakanka. Tenka ir būtina nukrypti ir į kitas gyvenimo, buities, kai kam, galbūt – meno, kūrybos, pasaulio pažinimo, kelionių erdves. Dabartiniame progreso, technologijų, skaitmeniškumo, greičio kontekste negalėčiau ypatingai sureikšminti ar išskirti gydytojo profesijos. Kompiuteriai, modernūs diagnostikos ir gydymo įrenginiai yra kuriami ne mažiau svarbių mokslo ir technikos pasaulio žmonių. Nenukrypti nuo pažangos, būti kartu su visu judančiu pasauliu – tai pagrindinė siekiamybė ir džiaugsmas, kai nors maža dalelyte prisidedi prie bendro judėjimo, tikiuosi – pirmyn. Vienas pacientas medicininio tyrimo metu gana intensyviai vengė nurodyti pagrindinius skundus ir teigė, kad viskas bus gerai. Paklaustas, „ar nebūsi, tamsta filosofas“, jis atsakė teigiamai. Jis gerai žinojo Aristotelio teiginį, kad viskas vyksta tobulėjimo linkme. Taigi visiems žmonėms, o ypač medikams linkėčiau tvirto tikėjimo, kad viskas bus gerai.
–Dėkoju, kad savo įtemptame darbo grafike ištaikėte valandėlę pokalbiui. Norėtųsi daugiau sužinoti apie Jūsų šaknis, gyvenimo kelio pasirinkimą. Ir tokią sudėtingą specializaciją – pilvo chirurgiją. Jūsų pacientai, kolegos, ir visi Jus pažįstantys žmonės tvirtina, kad turite auksines rankas ir didelę, sklidina jautrumo širdį. Kur visa tai įgijote? Stažuotėse įvairiuose užsienio šalių universitetinėse ligoninėse? Profesionalumas ateina dirbant, o žmogiškosios savybės – įgimtos, paveldėtos...
Pokalbis visais laikas buvo vienas iš pagrindinių gydytojų darbo instrumentų. Kalbėdamas pradedi pažinti žmogų, kalbėdamas neretai diagnozuoji susirgimą. Todėl šis pokalbis yra ne tik tam tikra pareiga ar našta, bet kartu ir bendravimo bei pažinimo elementas. Dabar dažnai girdime, kad medikai labai užimti, neturi laiko išsamiam pokalbiui su pacientu. Ir tame yra nemažai tiesos. Visuotinio spartėjimo ir nenumaldomo technologinio progreso laikais vis mažiau lieka laiko betarpiškam pokalbiui ir bendravimui. Manau, kad vadinamo gydytojų perdegimo sindromo viena iš priežasčių ir yra laiko, skirto pokalbiui ir bendravimui, trūkumas. Deja, tenka pripažinti, kad žymesnių pokyčių teigiama linkme šioje srityje nenusimato.
Su broliu dvyniu gimėme Vilniaus mieste prieš beveik 53 metus. Užaugome, lankėme darželį, mokyklą Žirmūnuose. Tėvai kilę iš Aukštaitijos (Anykščių ir Molėtų), buvo įgiję vidurinį išsilavinimą. Tėvas dirbo gamykloje, mama – prekybos įmonėje. Namuose vyravo tradicinė lietuviška atmosfera ir tvarka. Tėvas visada būdavo reiklus, dalykiškas, mama – nuolaidi, nuoširdi. Vaikų auklėjimas tėvams buvo pagrindinė užduotis. Jų meilė, nuoširdumas, tikėjimas ir pasiaukojimas ir mane su broliu privertė siekti pažangių tikslų. Gal todėl pasirinkome mediko specialybę, įstojome į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą ir įgijome gydytojo kvalifikaciją. Po studijų įstojome į chirurgijos rezidentūrą, po kurios vienas pasirinkome bendrojo chirurgo (vėliau – abdominalinio chirurgo) ir neurochirurgo specialybes. Rezidentūros metu teko dirbti įvairiose ligoninėse, buvo galimybė ir garbė pažinti iškiliausius gydytojus ir medicinos mokslo žmones. Po rezidentūros visą laiką dirbau Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, kuri vėliau buvo pervadinta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Pagrindiniai specialybės ir, galbūt galėčiau teigti - gyvenimo mokytojai buvo chirurgijos centro vadovas doc. J. Stanaitis, chirurgijos skyriaus vedėjas med. dr. gyd. E. V. Gaidamonis, vyresni kolegos, chirurgijos skyriaus ir visos ligoninės personalas. Visiems šitiems žmonėms esu dėkingas už pastangas formuojant iš manęs chirurgą. Vienas iškilus dvasininkas kunigas A. Toliatas yra pasakęs, kad visi geri dalykai gimsta su skausmu. Aš organiškai pritariu šitam teiginiui ir noriu truputį paskatinti jaunuosius kolegas nebijoti prisiimti šiek tiek bendros sveikatos priežiūros naštos.
– Gėtė savo „Faustą“ kūrė beveik visą gyvenimą –penkiasdešimt metų. Chirurgija irgi kūrybinis procesas. Žmonių vienodų nėra. O operacijos?
Vienas kolega man yra pasakęs, kad teorinių profesinių žinių daugiausia pasisemi skaitydamas monografijas. Paprastai monografijas rašo gerai savo darbą išmanantys žmonės. Tose knygose nagrinėjami ne tik standartiniai, bet ir reti atvejai, išimtys, pateikiami trumpi aiškūs patarimai. Taigi chirurgija – ne tik rankų darbas, bet kartu ir nuolatinis žinių atnaujinimas bei papildymas.
–Retas žmogus gyvenimo kelyje išsisuka be vienokios ar kitokios operacijos. Nemažai jų tenka ir pilvo sričiai. Gal ne pernelyg įsibrausiu į Jūsų „valdas“, paklausdama, kaip ligoniai, guldomi ant operacinio stalo elgiasi, kalba, prašo? Ar žmogų ant gyvybės ir mirties slenksčio valdo baimė? Manau, tuo momentu nori pažvelgti chirurgui į akis. Kodėl operuojantis chirurgas taip vengia šio žvilgsnio?
Pats esu du kartus gulėjęs ant operacinio stalo. Turiu prisipažinti, kad nerimo šiek tiek yra, tačiau pasitikėjimas nugali. Vienos konferencijos metu teko klausyti labai svarbaus mokslinio pranešimo, susijusio su skubia chirurgine pagalba. Ten buvo rodomas J. Frankenheimerio filmo „Roninas“ fragmentas, kur detektyvas pasako žodžius, labai aktualius ir skubioje chirurgijoje. Jie skambėjo maždaug taip: „jeigu kilo mintis veikti ar neveikti, tai jau turėtų reikšti, kad reikia veikti“. Kitaip sakant – jeigu skubioje situacijoje jau kyla klausimas operuoti ar neoperuoti, tai jau tokio klausimo atsiradimas reiškia, kad reikia operuoti. Žinoma, čia kalbama apie gerus dalykus. Taigi, galimai žiūrėjimas į akis kartais gali generuoti tam tikrų abejonių ir nukreipti nuo minėtos svarbios taisyklės.
–Suprantama, kad planinės operacijos aptariamos iš anksto, priimami geriausi sprendimai. O kai reikia operuoti skubiai, diskutuoti nėra kada. Nuo chirurgo sprendimo ir profesionalumo, operatyvumo dažnai priklauso paciento gyvybė.
Šių dienų gydytojai dažnai mintyse save pavadina paslaugų tiekėjais. Tame yra dalis tiesos. Kuomet yra pacientas, kuriam reikia atlikti chirurginę paslaugą skubos tvarka, tuomet kito pasirinkimo paprasčiausiai neturi – „tertium non datur“ (trečio neduota, vienas iš dviejų, lot.).
–Sakoma žmogaus prigimtyje užkoduoti gamtos ritmai. Tai kokiu metų laikotarpiu daugiausiai sušlubuoja žmogaus vidaus organai ?
Nustatyta, kad skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos dažniausiai paūmėja pavasarį ir rudenį. Dalis psichikos sutrikimų paūmėja per mėnulio pilnatį. Žmogaus organizmui reikalingi vitaminai, saulės šviesa, įtakos turi atmosferos slėgis, todėl galima teigti, kad metų laikai, klimatas turi įtakos žmogaus sveikatai.
–Teko girdėti, kad Jūs savo sunkių ligonių nepaliekate net reanimacijoje. Budite, kol atsibunda po narkozės, stebite. Jeigu reikia net per naktį. Gal stiprios Jūsų mintys, įtaiga persiduoda ligoniui? Kiek operacija atima chirurgo dvasinių jėgų.? Kaip atsigaunate dvasiškai? Ar tikite Dievą?
Žmonės pagal charakterio savybes skirstomi į keturias pagrindines grupes. Todėl ir į savo darbą kiekvienas žiūri individualiai: vienas labiau formaliai, kitas – labiau asmeniškai. Aš, galbūt, nesu didžiausias formalistas, todėl kiekvienas pacientas su rimta sveikatos problema – papildomas žilas plaukas ant mano galvos. Aišku, su laiku briaunos kažkiek nusigludina, tačiau charakterio savybių pakeisti greičiausiai neįmanoma. Tikėjimas Dievu yra labai asmeninis ir gilus dalykas. Norėčiau turėti tvirtus įsitikinimus ir tvirtą tikėjimą.
–Jums ne kartą teko stoti akistaton su mirtimi. Sakoma, kad geri žmonės miršta lengvai, o blogi – labai sunkiai. Ar Jūsų manymu tai – mitas?
Viename kino filme buvo cituoti Viešpaties žodžiai, kad blogų žmonių nėra. Jie neatsitiktinai labai giliai įstrigo į mano širdį. Mirties akivaizdoje dauguma žmonių mano galva yra geri.
–Pakalbėkim apie linksmesnius dalykus. Jūs su broliu esate identiški dvyniai. Sunku atskirti kur kuris. Turbūt būta linksmų nuotykių?
Manau, kad niekas neliptų į lėktuvą, jeigu sužinotų, kad tokį lėktuvą pilotuos lakūnas dvynys, praleidęs paskaitas arba sistemingai prašęs brolio išlaikyti egzaminą. Kiekvienas pats turi išlaikyti savo egzaminus. Aišku, kartais galima ir papokštauti, tačiau tai turėtų būti išimtis.
–Gydytojo chirurgo žmona turi būti supratinga moteris, Įtemptas darbo grafikas, naktiniai budėjimai, būna, kad ir naktį tenka važiuoti į operacinę. Papasakokite apie savo šeimą. Ką perduodate savo vaikams kaip paveldėtas vertybes? Dar Atėnų išminčiai sakydavo: „Tėvams maloniausias palinkėjimas yra: Ką tu man darai, tas pats tegul būna tavo vaikams.“
Šiuo požiūriu jūreivių žmonos galbūt yra sudėtingesnėje padėtyje. Mano žmona – medikė, todėl ji puikiai žino gydytojų darbo ypatumus. Jei žmona ir dukros man atleistų, tai aš irgi labai nesureikšminčiau savo darbo krūvio. Aišku 8 valandų darbo diena, išeiginės be budėjimų, ilgos atostogos vasarą, galbūt Graikijoje – sidabrinė svajonė.
Poilsio Kapryje akimirka. Asmeninio archyvo nuotr.
Kasdieniniame gyvenime neretai tenka šiek tiek sustoti, pagalvoti, apsvarstyti, išspręsti kai kuriuos užsilikusius uždavinius. Neretai tenka užtrukti darbe, sutvarkyti nebaigtus reikalus.
Vienos konferencijos metu pranešėjo iš Graikijos prezentacijoje buvo svarstoma apie skubios pagalbos chirurgų darbą ir krūvius. Pranešėjas minėjo, kad Graikijoje chirurgai skubios pagalbos skyriuose dirba vidutiniškai 15 metų. Graikų išmintis nenuginčijama, todėl nedrįstu jai prieštarauti.
–Kai po sunkios darbo dienos grįžtate į namus, kas atpalaiduoja įtampą, padeda atsigauti, sumažina nuovargį?
Negalėčiau paminėti kažkokių ypatingų išskirtinių dalykų. Galbūt geriausias poilsis yra gamtoje, pasivaikščiojimas su šeima ir su šuneliu miške, prie ežero. Grynas oras, ramybė padeda nors laikinai užmiršti sunkumus, kitaip pažvelgti į sudėtingas situacijas, atsipalaiduoti. Pritarčiau protingam patarimui: „kai liguistai manai, kad privalai kažkokį reikalą būtinai dabar ir iki galo sutvarkyti, tuomet geriau visus darbus atidėti į šoną ir išeiti pasivaikščioti“.
Pasisėdėjimai ir pokalbiai šeimoje su žmona Indre, dukromis Ieva ir Sigita, bendravimas su draugais, su broliu Artūru, su tėvais – nepamainomos akimirkos.
Šunelis Medutė, takso ir Džeko Raselo mišrūnė – nuotaikos barometras, visada džiaugsmingai pasitinkanti, visada užburiančiomis akimis žiūrinti į burnon dedamą kotletuką ir visada laiku prigulanti prie šono.
Tai tokia ta paprasta, bet neprasta kasdienybė.
–Ko profesinės šventės proga palinkėtumėte kolegoms medikams, o taip pat „Lietuvos aido“ skaitytojams?
Medikams ir skaitytojams palinkėčiau sveikatos, ištvermės, aštraus proto, didelės širdies, vikrių rankų, optimizmo ir noro eiti pirmyn.
–Ačiū už įdomius atsakymus. Ištvermės ir lengvos rankos, gelbstint žmonių sveikatą.
Atgal
.jpg)
