VISUOMENĖ
04.29. Kova su korupcija – reali ar imitacinė?
Giedrė Gorienė
Visiškai neseniai Seime patvirtintas naujas STT vadovas. Stebint politikų pasisakymus, apėmė keistas jausmas: susidarė įspūdis, kad parlamentines partijas tenkina dabartinė STT veikla ir kovos su korupcija imitavimas (kiek skambiai, pasitelkus žiniasklaidą, pradėtų bylų subliuško?), gaudomi tik „kilbukai“ (pvz., „sugauti“ tik žemesnio lygio teisėjai, tuo „nukertant“ operaciją ir nepasiekiant „ryklių“ ir pan.), tačiau realiai korupcijos jautis negriebiamas už ragų. Kuo toliau, tuo dažniau girdisi toks skrajojantis posakis: „Mūsų pagrindinė valstybinė religija – korupcija“.
Ar ne keista, kad nė viena partija naujajam STT vadui neuždavė klausimų apie... korupciją pačioje teisėsaugoje ir teisėtvarkoje? Kad nė viena parlamentinė partija nereikalauja, atrodytų, vieno nedidelio, tačiau labai reikšmingo žingsnio, kovojant su korupcija pačioje teisėsaugoje ir teisėtvarkoje: teisėsaugininkų ir teisėtvarkininkų šeimų genealoginio medžio?
Apie tokią kovos su korupcija idėją pirmą kartą išgirdau iš vieno Generalinės prokuratūros prokuroro dar 2000 metais. Tuomet buvau pradedanti žurnalistė, rašiau korupcijos temomis, ir vienas prokuroras išsakė savo viziją, kaip pagerinti padėtį šiame fronte. Jis pasakė, kad STT (jau tada!) yra pasidariusi teisėsaugininkų ir teisėtvarkininkų genealoginį medį (kaip prokurorai, teisėjai, advokatai persipynę giminystės ryšiais – tėvai, dėdės, tetos, vaikai, žentai, marčios, seserys, broliai, pusseserės, pusbroliai ir pan.). „Jeigu pavyktų priversti STT paviešinti tą genealogijos medį, korupcijos žymiai sumažėtų. Nes, jeigu, pvz., viena sesuo advokatė, o kita – teisėja, bet kadangi abiejų pavardės „-ienės“, ar vienos „-ienė“, o kita „-aitė“, ir pagal pavardes nepasakysi, kad tarp jų gali būti kas nors bendro, tai paviešinus genealoginį medį, žmonėms atsirastų daugiau aiškumo, o pačioje teisėsaugoje būtų daugiau skaidrumo“, - dar tada kalbėjo vienas prokuroras.
Ir ką jūs manote? Rašiau apie tai tuomet, rašiau ir visus tuos 18 metų iki šiol, tačiau politikai tarsi prisisėmę vandens į burną tyli. Kiek jau pasikeitė nuo to laiko STT vadų? Ar nors vienam, tvirtinant jo kandidatūrą Seime, buvo iškelta užduotis: jei mes jus patvirtinsim STT vadovu, ar įsipareigojate per artimiausią pusmetį parengti ir paskelbti teisėsaugoje ir teisėtvarkoje dirbančių artimų ar susijusių šeimos narių schemą – anokį genealoginį medį? Ne, nė viena politinė partija, nė viena valdančioji koalicija tokios užduoties STT vadui nesuformavo.
Todėl iš čia kyla nejaukus klausimas: kam reikalinga ta kovos su korupcija imitacija?
Štai naujasis STT vadas sako, kad jo prioritetas bus viešieji pirkimai. Ieškos korupcijos viešuosiuose pirkimuose. Tačiau gal atsakytų naujas kovos su korupcija vadas į tokį klausimą: kaip jis žada kovoti su korupcija, pvz., viešuosiuose pirkimuose žiniasklaidos sektoriuje, jeigu „otkatai“ yra įteisinti?
Jeigu STT nežino (Prezidentūra tikrai žino, nes jai tokių sutarčių kopijos buvo nusiųstos ir jai ši schema buvo išdėstyta), tai papasakosiu, kaip veikia korupcinė schema žiniasklaidoje (atskleidė su ja susidūrusi viena žiniasklaidos priemonė): jeigu nori gauti reklamos užsakymą, su viešųjų ryšių agentūra turi pasirašyti iš karto dvi sutartis – vieną reklamos, kitą - „konsultacijų“ (t. y. įteisinto „otkato“); tau viešoji ryšių agentūra perveda už reklamą ir tu jai pervedi atgal „otkatą“, t. y. susimoki už „konsultacijas“ nuo 10 iki 50 proc. reklamos sutarties sumos.
Štai tokiu būdu, tarsi oficialiai teisėtai, žiniasklaida yra įtraukiama į korupciją ir tampa korupcijos, su kuria turėtų kovoti, dalimi.
Iki 2009 metų tokių žiniasklaidos „nupirkimo“ schemų nebuvo, valstybinės institucijos pačios galėjo spręsti, kur reklamuotis. Tačiau kai premjeru tapo A.Kubilius, neva kovojant su korupcija (kaip parodė gyvenimas, iš tiesų įtvirtinant korupciją) buvo sugalvota schema, kaip vienu ypu „nusipirkti“ visą žiniasklaidos paketą. Valstybinės institucijos jau negalėjo pačios spręsti, kur nori reklamuotis: nuo tada visa procedūra vyksta tik per viešųjų pirkimų konkursus. O ten laimi tik stambios viešųjų ryšių agentūros. Ir, kaip guodėsi vienos žiniasklaidos priemonės vadovas, jeigu nori, kad tave viešųjų ryšių agentūra įtrauktų į reklamos gavėjų sąrašą, privalai susimokėti oficialų „otkatą“ - tam tikrą procentą už „konsultacijas“.
Valstybėje esant sukurtam tokiam kontroliuojamos žiniasklaidos mechanizmui („gerąją“ pašerti reklama, nematant „otkatų“, o „blogajai“ neduoti nė euro), labai lengva spaudyti mygtukus ir formuoti reikiamą nuomonę (ką reikia „suėsti“, o ką – paglostyti). Tačiau tuomet kyla klausimas: o kuo mes tokiu atveju skiriamės nuo taip kritikuojamos Putino Rusijos? Ar iš tiesų, esant tokiai kontroliuojamos žiniasklaidos valdymo schemai, galime džiaugtis, jog pas mus – demokratija? Nes tokios schemos demokratinėse valstybėse iš esmės egzistuoti negali – tai autoritarinių diktatūrų valdymo reliktas.
Todėl mano klausimai naujajam STT vadui yra du: ar parengsite ir paviešinsite teisėsaugininkų ir teisėtvarkininkų giminių ir artimų asmenų ryšių schemą; ir ar taip pat principingai ištirsite „otkatus“ viešųjų ryšių agentūrose konsultacijų forma, kaip tiriate „otkatus“ paramos ir pan. forma?
.jpg)
