VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05.06. Motina – tylioji žemės kantrybė

Vanda Vasiliauskienė

 

Motin, tavo vaikų kančios, tavo vaikų mintys – viskas sugula į tavo širdį, apipintą sielvarto erškėčiais. Iš kur toji dvasios tvirtybė? Ji duota tik Motinai. Jos širdis – liepsnojantis meilės židinys.

„Shutterstock“ nuotr. 

Ji atleidžia. Užmiršta visas nuoskaudas. Kiek kartų Motina prie kalėjimo vartų šaukė: „Grąžinkite man sūnų! Imkite mane jo vieton!“ Akmeninės širdies čekistai ją daužė, užmiršę, kad ir jie turi savo motinas. Tvirtai tikėdama, kad Dievas neleis tyčiotis iš Tėvynės sūnų ir motinos kančių, tikėdama, kad Dievas viską mato, į Jo rankas atidavė savo dvasią.

O iki tol? Supo savo širdies trupinėlį lopšelyje, migdė lopšine ir audė jo gyvenimo svajones. Viena savo sūnelį regėjo dorą, jauną, tvirtą gimtosios žemės mylėtoją, narsų karį, gerą tėvą. Kita – būrė savo dukrelės laimingą jaunystę, motinystę, geresnę laimę, negu jos pačios. Savo vaikus matė idealias atžalas. Neįsivaizdavo, kad vaikas gali būti dvasios luošelis.

Bet vaikai užaugo aukšti, liekni kaip liepos, ir kiekvienas nuėjo savo keliais, paliko savo namus ir gyvena savo gyvenimą. O motinai neskirta širdies ramybė: svajojo apie narsų karį, bet svajonėse nematė jo už  tėvynės laisvę baisių kančių. Širdyje atsivėrė kruvina žaizda. Ir dukrelė ne tokia kukli jaunuolė; kitos nelaimingas gyvenimas sminga aštria strėle į  širdį... Baisiausia, ko nesitikėjo, savo vaikelį matyti vagimi, girtuokliu, žmogžudžiu... Motinos širdis pilasi kraujo upeliais, tvinsta... Vis tiek visus myli vienodai. Naktis. Seniai visi miega, o per motinos rankas ritasi rožančiaus karoliukai...

Tik Motinai duota tokia tvirta širdis.  Vėl mato juos mažutėlius, prigludusius prie jos motiniškos širdies.

O Motinos lūpos šnabžda:

Išslydote iš glėbio – paskui iš namų,

Palikote laukimą, nemigą naktų.

Prašau: vaikams, likime, laimės nešykštėk,

Vėtrunges šėlūnes nugalėt padėk.

 

Kas išmatuos jos širdies gelmes? Kai jos netenkame, gėdingai sukame akis, o prie kapo gailimės:

 

Kaip dabar tau skolą atiduoti?

Išbučiuoti kaip darbščias rankas?

Kaip dabar glėby tave myluoti?

Kaip panirt į tavo baisias kančias?...

 


 

Atgal