VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05.10. Kunigo Roberto Grigo ir Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininko kalbos

pasakytos 2018 m. balandžio 25 d.  Simono Daukanto aikštėje prie Prezidentūros ir Vilniaus universiteto centrinių rūmų vykusiame visuomeninių organizacijų mitinge „Lietuva yra čia!

Kunigo Roberto Grigo kalba

Mieli bendraminčiai lietuviai ir Lietuvos bičiuliai!

Šiandien paminime mūsų tautinės vėliavos – Trispalvės šimto metų sukaktį. Bet gal nebus didelė šventvagystė pasakyti, kad šiandien ta mūsų labai mylima, gerbiama, jauno karininko Kazio Škirpos Gedimino kalne 1919 m. iškelta Trispalvė, viltimi švietusi ant partizanų rankovių antsiuvų,  budinusi mus Atgimimo Sąjūdžio pradžioje, vis dėlto nėra svarbiausias dalykas. Jinai yra Lietuvos buvimo pasaulyje ir siekių išraiška – mums labai brangus simbolis, bet ne esmė.

Kunigas Robertas Grigas

Vyresnės kartos žmonės ir istorija besidomintys jaunimas žino, kad mūsų Atgimimo metu 1988–1989 m. sovietinė imperija mums siūlė ir komunistinė lietuvių nomenklatūra noriai priėmė visus neseniai persekiotus tautinius simbolius. Imkite Trispalvę, turėkitės sau Vinco Kudirkos tautinę giesmę, džiaukitės  Vyčiu, pagaliau vėl šuoliuojančiu viešumoje ant valdžios įstaigų sienų ir pareigūnų ženkluose. Tik nenutraukite tos prievarta įskiepytos bambagyslės su imperija – dvasinio ir fiziologinio alkoholizmo, tautą naikinančio svaiginimosi nežmoniška ideologija ir vasališkų santykių su „vyresniuoju broliu“. Nenutraukite tos nesibaigiančios kultūrinės „materščinos“, kuri išreiškia apskritai panieką žmogaus prigimčiai ir žmogaus orumui. Nesivaduokite iš arogantiško didžiųjų mūsų kaimynų šovinizmo, kuris nuolat teigia, kad turi nusilenkti ir paklusti didesniam, nes esi tariamai mažas ir nereikšmingas. Ir tik šalia didžiųjų tautų ar jų kultūrų gali kažką reikšti. Štai šito mums nenorėjo atiduoti. O simbolius, kurie neišreikštų realaus turinio – tai yra tautos laisvės, suverenumo, savigarbos vertybių – mums labai lengvai būtų atidavę. Turėkite. Ir šiandien mes matome kažką panašaus. Turime simbolius, lietuviai užsienyje ir Lietuvoje audžia, pina, siuva tas šimto metrų ilgio Trispalves. Tai, be abejo, gražu. Mes stengiamės išlaikyti ir skleisti tai, kas mums yra svarbu, ką brangina tauta. Giedame liepos 6 d. „Lietuva, Tėvyne mūsų“ visame pasaulyje, ir vyraujančios medijos tai labai skatina – pasijusti viena tauta, susivienyti Himno idealais daugybei emigracijoje gyvuojančių lietuvių bendruomenių. Bet ką tai reikš mūsų tautos išlikimui, tapatybei, savasčiai, jei tie simboliai neturės turinio, t.y. tikro tautos suverenumo, kultūrinio, politinio, ekonominio savarankiškumo. Jeigu jie nereikš nacionalinės Valstybės, ginamos ir puoselėjamos mūsų savasties. Jeigu Lietuvoje, kaip ir visų priespaudų metais, kalba – mūsų pagrindas, mūsų dvasinės ir visokios kitokios laisvės šaltinis ir ženklas, bus stumiama iš viešumos, iš mūsų universitetų, aukštųjų mokyklų, pagaliau iš mūsų sąmonės. Yra toks puikus Atgimimo metais mūsų laisvės ryžtą įkvėpęs Kęstučio Genio žodis, galingai bylojantis tai, ką mes turime apginti ir kas gali apginti mus:

„ Esi tu slavų ir germanų, ir judėjų,

Ir anglosaksų, ir lotynų skambesy.

Tu – pirmapradė. Tu –  kalba nuo Dievo,

 

Vienintelis nenukariautas kontinentas,

Tavo karališkas vainikas – Lietuva.

Kiekvienas Žodis – meilė,ir kiekvienas šventas,

Visam pasauliui šiandien liudija Tave.“

Tai Kęstutis rašė lietuvių kalbai.

Apginkime mūsų simbolių, mūsų Trispalvės, mūsų Vyčio ir mūsų Tautiškos giesmės turinį. Sugrąžinkime jį į socialinį, politinį, kultūrinį gyvenimą ne žodžiais, o realiai. Šiandien važiuodamas į mūsų susitikimą, neištvėriau ir į tą pono Marko Zukerbergo gudriai sumanytą gerą dalyką, kurį lietuviškai, matyt, turėtume vadinti veidaknyge, parašiau: „Sprendžiant iš žiniasklaidos ir teisėsaugos pranešimų, panašu, kad Lietuvą valdo viena „MG Baltic“ partija. Gal laikas atkurti daugiapartinę sistemą, kurioje iš tikrųjų būtų jėgų, išreiškiančių lietuvių tautos – jos daugumos  moralinę, politinę, dvasinę valią, ginančią, saugančią ir nešančią pasauliui unikalią Lietuvos dvasią, tradiciją ir vardą.“ Ačiū Jums!    

 

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininko Leono Kerosieriaus kalba

Gerbiamieji! Mes atėjome iš Nepriklausomybės aikštės, kurią patys kūrėme, kurią patys gynėme. Mes ėjome Gedimino prospektu. Mes sustojome prie KGB rūmų ir nusilenkėme, nes žinome, kad tų rūmų pamatuose iškaltos nužudytų, daugumoje jaunų žmonių, pavardės. Tai tie žmonės, kurie gynė Lietuvą. Šiandien prieš mus kalbėjo jaunas studentas Vytautas Vyšniauskas. Tai tų nužudytų jaunų žmonių bendramintis ir bendraamžis. Anų laikų jauni žmonės žuvo miškuose, kovodami su priešu. Apie 20 tūkstančių partizanų žuvo miškuose. Nepriklausomybę siekę įteisinti 1941 m. Lietuvos sukilėliai, birželio 22–28 d. priėmė Nepriklausomybės deklaraciją.  Lietuvos laisvės kovotojai daug metų prašo, kad jinai būtų įteisinta įstatymu. Šiandien tarp gyvųjų beturime 3–4 sukilėlius. O mes valdžios institucijose dalijamės mintimis, kas kaltas. Tai kas valdo Lietuvą? Du tūkstančiai sukilėlių žuvo. Birželio 28 d. pasibaigė sukilimas ir visi, ir visokiausios vanagaitės nori įrodyti, kad tai buvo Lietuvos žudikai. O Seimas, politikai, įvairiausi rūmai tyli ir vengia įteisinti tą deklaraciją

 Leonas Kerosierius

Gerbiamieji! Mes atėjome iš Sibiro glūdumų, mes atėjome iš partizanų bunkerių, mes atėjome iš Sausio 13-osios barikadų. Su mumis užaugo nauja karta, su mumis šiandien ėjo moksleiviai, net ne moksleiviai, darželinukai ir jie pasakys, kad mes dalyvavome atkuriant Lietuvoje teisybę. Ir šis mūsų susirinkimas – atkurti teisybę Lietuvoje, už ką mes balsavome, už ką mes išrinkome Seimą, kuris deklaravo Lietuvos Nepriklausomybę.

Už mūsų yra tūkstančiai žmonių, kurie su mumis, bet gerbiamas studentas sako – bijo pasirodyti. Bijo dėl žmonos, dėl vaikų, dėl vyrų, kadangi toks žiaurus kagėbynas Lietuvoje dirba, kad gatavas kiekvieną suėsti ir bedarbiu palikti.

Gerbiamieji! Atėjo diena – pabuskime, kelkimės ir kovokime už tą Nepriklausomybę, kurią prieš 100 m. paskelbė Lietuva. Kovokime už tą Trispalvę. O Trispalvę nori jau nuimti nuo Gedimino  bokšto. Gerbiamieji, kas darosi? 30 m. Sąjūdžiui. Šiandien gerb. Seimo narys prof. Arūnas  Gumuliauskas man pasakė: „Gerb. Leonai birželio 4 d. mes paminėsime Sąjūdžio 30-metį. Aš paklausiau, ar mane Seimas įleis? Pasakė – „pasistengsiu“.

Gerbiamieji! Mes priėmėme aštuonias rezoliucijas, kuriose vieni iš pagrindinių motyvų: “Sustabdyti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir   neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje; Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę, siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba; Panaikinti faktiškai egzistuojančią “neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio bei politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai; Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę, socialinę, kultūros ir mokslo politiką; Oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos“ ideologijos, kuria grindžiama šalį naikinanti dabar vykdoma nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika, kuri skatina tautos išsivaikščiojimą ir griauna nacionalinio saugumo pagrindus.” Šio rezoliucijos bus perduotos Lietuvos Respublikos Prezidentei.

Gerbiamieji! Mes atėjome su Trispalve rankose ir širdyse. Eisenoje mes nešėme 50 m. ilgio   trispalvę vėliavą, už kurią mūsų visų vardu noriu nusilenkti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarei Irenai Andrukaitienei. Ta vėliava atvežta iš Anykščių.

Šiandien mūsų eisena ir mitingas eina į pabaigą. Už pusvalandžio prie Vilniaus universiteto   Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, Vokiečių g. 10, renkasi studentai pakalbėti su vadovybe, nes ten yra daug neteisybės. Jie yra gavę leidimą 20 – 30 žmonių. Gerbiamieji, eikime  su studentais ir būkime kartu su jais. Ačiū visiems dalyvavusiems ! Laimės, sveikatos ir kovokime už Lietuvą!

Atgal