VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

06.24. Liaukitės mąstyti vienos kadencijos rėmuose

Vitalijus Balkus

Vilnius nėra Lietuvos centras. Ir jei dar kas abejojate dėl šio teiginio, tuomet pravartu pažvelgti į mūsų šalies žemėlapį. Nieko nuostabaus, kad „valstiečiai“ eidami į paskutinius rinkimus pasigavo jau kurį laiką viešoje erdvėje kartkarčiais pasirodančią mintį bent jau dalį valdžios institucijų perkelti į Kauną. Juk visiškai natūralu, kad, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministeriją perkeliant į Laikinąją Sostinę šioji daug greičiau reaguotų į žemdirbių rūpesčius. Anokia paslaptis, kad esant ekstremaliai padėčiai dažnai tenka išgirsti, kad ministerijos specialistui nuvykti į Lietuvos vakarus yra sudėtinga užduotis. Tuo pačiu Kaunas juk yra ir vienas agroverslo centrų ir turi puikią moklinę bazę A. Stulginskio universiteto pavidalu.

Vitalijus Balkus

Imkite ir kelkite, pasakys dažnas skaitytojas, tačiau vežimas nei iš vietos. O štai argumentai dėl ko esą to nevalia daryti pasipylė it iš gausybės rago vos tik „valstiečiai“ užsitikrino daugumą ir „savo“ Vyriausybę. Kone pirmas argumentas prieš buvo tas, kad perkelti ministeriją tai tolygu perkelti gyventi į kitą miestą visus tarnautojus ir ne tik juos, tačiau ir šeimos narius. Tik štai „kito miesto“ sąvoka XXI amžiuje jau seniausiai tapo kitokia nei arklių traukiamu vežimų laikais.

Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia. Dvimiesčiai ar net trimiesčiai jau seniausiai tapo norma industrinėse moderniuose Vakaruose. Vienas žinomiausių pavyzdžių , kuomet net keli miestai pradėjo veikti išvien yra Olandijos aglomeracija Randstad. Aglomeracijos branduoliais tapo 4 didieji miestai: Roterdamas, Haaga, Utrechtas ir Nyderlandų karalystės sostinė Amsterdamas. Šiam dariniui priklauso dar 18 mažesnių miestų savivaldybių bei šalia miestų esančios kaimiškosios teritorijos.

Ir kuo tuomet matuojamas tokio darinio patogumas ir patrauklumas? O gi kelionių trukme. Taip, brangūs skaitytojai, atstumas moderniajame pasaulyje jau kuo puikiausiai matuojame ne myliomis ar kilometrais, o laiku, kuris reikalingas pasiekti kelionės tikslą. Mūsų sostinėje įprasta irtis per miesto spūstis valandą, nors pasaulyje 100 km traukiniu galima įveikti per 15 minučių.

Taip būtent ketvirčio valandos pakaktu tam, kad iš Vilniaus nuvažiuoti iki Kauno ir tiek pat sugrįžti atgal. Pakaktų, jei tik būtų pagaliau išdrįsta įgyvendinti paprastą pasiūlymą – sujungti Vilnių ir Kauną greitojo geležinkelio jungtimi. Daug metų Vilniaus-Kauno dvimiesčio entuziastų grupė, vadovaujama urbanisto prof. Jurgio Vanago, ne tik propaguoja pačią dvimiesčio idėją, tačiau ir paruošė projektinį pasiūlymą kaip, pavyzdžiui, geležinkelio linija sujungti mūsų didžiausius miestus. Štai ir nelieka „argumento“ esą butų Kaune teks ieškotis ir ministrui, ir ministerijos valytojai. Greitoji traukinių linija ne tik sujungtų miestus, tačiau galinės jos stotys taptų kitų transporto rūšių mazgais. Vilniuje, Pilaitėje, tai galėtų būti ir autobusų stoties vieta ir net metro linijos pradžia.

Kaune tai būtų ne tik transporto mazgas, tačiau ir valstybinių institucijų ir verslo įmonių miestelio centras. Ir nereikia bijoti tokio miestelio statybų, nes tereikia suskaičiuoti kiek kainuoja per visą Vilnių išmėtytos ir geriausiose reprezentacinėse vietose dažnai menkoms veikloms naudojamos ministerijų patalpos, ir klausimas iš kur paimti pinigus nuomai savaime išsispręs. Kodėl nuomai? Nes nėra jokios prasmės pradėti eilines „valdiškas“ statybas. Naujoms ministerijoms patalpai puikiai gali pastatyti verslininkai ir padaryti tai greičiau ir pigiau nei „valdiškos“ statybos atveju. Ir tokių patalpų nuomai kaip jau minėjau pinigų užteks atsikračius vos dalies metų metais neefektyviai naudojamo turto.

Jeigu Vyriausybė ryžtųsi ministerijas perkelti į verslo pastatytus ir aptarnaujamus kompleksus Pilaitėje ir Karmėlavoje, kurias jungtų greitojo geležinkelio trasa, valdžia galėtų atisakyti ūkinės veiklos ir atsiduoti šalies visuomeninių procesų valdymui.

Tik štai vajaus nereikia. Jau tapo bloga tradicija visas „reformas“ veržtis įvykdyti per vieną kadenciją. Realybė tokia , kad proveržio projektams reikia ne vienos kadencijos ir kartai tai trunka net kelis dešimtmečius . Jau čia minėtas Randstad trimiesčio projektas startavo dar 1960-ais metais ir kryptingai žingsnis po žingsnio buvo pasiektas puikus, o tiksliau tobulas, rezultatas.

O ką matome mes Lietuvoje? Vis dar blogą tradiciją padaryti kuo skubiau, kad tik pabaigtuvių vainiko iškėlimo šlovė svetimam neatitektu, arba matant, kad greito rezultato nebus tiesiog nieko ir nedaryti. Štai ir „valstiečiai“ trimitavo, trimitavo esą pasiruošę realizuoti Vilnius -Kaunas dvimiesčio idėjas, tačiau vos tik tokią galimybę gavo iš karto rado „svarbesnių“ reikalų .

Tik štai nėra nieko svarbiau nei Lietuvą paversti modernia šalimi , kiek technologine tiek ir valdymo prasme. Ir būtent tokie projektas tai yra dideli žingsniai tikslo link. Ir būtent tam reikia pagaliau liautis mąstyti vienos kadencijos rėmuose.

 

 

            

Atgal