VISUOMENĖ
07.27. Bendrosios kalbotyros tiesų nežinantis kalbininkas ne mokslininkas
Aldona Paulauskienė
Įdomu, kiek Lietuvoje yra kalbininkų, žinančių šias bendrosios kalbotyros tiesas:
1. Jei pasaulyje kinta viskas, tai kinta ir gyvoji kalba;
2. Mirusi ar užrašyta kalba nekinta, nes raštas, anot Laimučio Telksnio, yra kalbos konservai.
3. Kalbos mirtis irkalbos išnykimas – ne absoliutūs sinonimai: senoji graikų, lotynų kalbos mirusios, bet reikšmingos, ypač lotynų, kurios mokytasi kaip gyvosios, nes labai ilgai Europoje ji buvo mokslo ir bažnyčios kalba; senoji hebrajų kalba buvo mirusi (jos mokėsi tik teologai ir istorinės kalbotyros specialistai), bet žydai ją atgaivino ir neseniai Izraelyje priimtas nacionalinės valstybės įstatymas, kuris hebrajų kalbą skelbia valstybine, o Benjaminas Natanyahu džiūgauja:„Tai lemiamas momentas Izraelio valstybės istorijoje, akmenyje įrašantis mūsų kalbą, mūsų himną, mūsų vėliavą“, Izraelio arabams tai atrodo net ne nacionalizmas, bet nacizmas, o mums – tema pamąstymui, kodėl demokratinė Lietuva kadaise plačiai vartotą žodįvalstybinis beveik visurpakeitėį nacionalinis (nacionalinis teatras, transliuotojas, diktantas, egzaminų centras, nacionalinė ekspedicija ir t.t., gerai, kad dar nėra nacionalinių ligoninių, slaugos namų, miškų ir žemių);
4. Natūraliam kalbos kitimui nebūdingi šuoliai, jei kas pakinta staiga, jau yra nenormalu;
5.Žodynas keičiasi greičiau už gramatiką, pastebėti nauji žodžiai gali būti specialistų įvertinti: nebūtini atmesti, o būtini pasiskolinti (senieji skoliniai agurkas, knyga, muilas yra jau savi); gramatikos svetimybės pastebimos per vėlai ir beveik neištaisomos, nes joms kontroliuoti reikia ne tik kalbų mokėjimo, bet ir gramatinio mąstymo, o jis (kaip ir matematinis mąstymas) ne kiekvienai galvai prieinamas;
6. Kalbos viena kitą veikia ir paprastai nugali didesnės, įtakingesnės bendruomenės kalba, todėl būtina stebėti tą procesą ir nepalikti unikalios lietuvių kalbos likimo valiai, nes „Kiekviena kalba yra tam tikras visatos modelis, semiotinė pasaulio suvokimo sistema, todėl esame turtingi, jei turime 4 000 skirtingų jo vaizdavimo būdų. Kalbų išsaugojimu turėtume rūpintis ne mažiau nei ekologija“ (David Crystal.Kalbos mirtis. Tyto Alba, Vilnius, 2005, p. 43). Toliau paaiškinta, kodėl kalbos nereikia palikti likimo valiai: 1. Pasauliui įvairovė reikalinga (p. 39 – 43);2. Kalbaišreiškiama tautos tapatybė (p. 43 - 47); 3. Kalba – istorijos šaltinis (p. 47 – 50 ); 4. Kalba – išminties lobynas (p. 50 – 59 ); 5. Pačios kalbos yra įdomios (p. 59 – 72 ). „Kalbotyra siekia aiškiai ir išsamiai apibrėžti žmogaus gebėjimo kalbėti prigimtį. Kokios yra žmogaus proto galimybės konstruoti kalbą? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime surinkti kuo daugiau duomenų iš įvairių kalbų, tyrinėti istoriją ir netgi priešistorę. Kiekviena kalba, pagal universalius principus į komunikacijos sistemą jungdama garsus, gramatiką ir žodyną, yra nepakartojama, atverianti unikalią pasaulėžiūrą“ (Ten pat, p.60 ).
Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure), Paryžiaus ir Ženevos universitetų profesorius, kurio nuopelnus XX amžiaus bendrajai kalbotyrai įprasta lyginti su Alberto Enšteino (Albert Enstein) nuopelnais fizikai, teigia, kad „Net ir būdama sąmoningesnė nei yra, visuomenė nesugebėtų diskutuoti apie kalbą“, nes „ ši sistema – sudėtingas mechanizmas; jį galima suvokti tik mąstant. Net ir tie, kurie kasdien jį vartoja, ničnieko apie jį neišmano“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2014, p. 107). Įsidėmėkime: šis veikalas pirmą kartą pasirodė XX amžiaus pradžioje (1916 m,), paskui buvo ne kartą leistas ir prancūzų kalba, ir verstas į daugelį pasaulio kalbų. Turėtume būti laimingi, kad bent XXI a. galime jį skaityti lietuviškai. Tačiau ar daug dabartinių kalbininkų išlaikytų iš Sosiūro bendrosios kalbotyros kurso egzaminą? Iš jų kalbų ir raštų atrodo, kad jie nežino pagrindinių bendrosios kalbotyros tiesų, nežino, kad Sosiūras mokėjo lietuviškai ir nustatė pagrindinį lietuvių kalbos kirčiavimo dėsnį, kadaise vadintą Sosiūro-Fortunatovo dėsniu, arba – antrojo nuo galo skiemens dėsniu. Dabar lietuviams nerūpi kirčiavimas, lemiantis jų gimtosios kalbos, ypač jos meninės formos (liaudies dainų, profesionaliosios lyrikos) ypatingą melodiją. Atrodo, kad galutinai netekome prasmingos lyrikos.
Ne tik kalbininkai, bet ir kiti humanitarai (ypač žurnalistai) turėtų žinoti aksiomą: „Kalba – tai sistema, kuriai būdinga savita tvarka. Sosiūras ją lygino su šachmatais. „Šiame žaidime išorinius dalykus nesunku atskirti nuo vidinių: faktas, kad šachmatai iš Persijos atkeliavo į Europą – išorinis dalykas; o visa, kas susiję su sistema ir taisyklėmis, – vidinis. Jei medines figūras pakeisiu dramblio kaulo figūromis, sistemai tai neturės jokio poveikio, tačiau sumažinus ar padidinus figūrų skaičių, žaidimo „gramatika“ iš esmės pasikeis. Žinoma, norint įžvelgti tokias skirtis, reikia būti dėmesingam. Todėl kiekvienu atveju būtina kelti klausimą apie reiškinio prigimtį, o atsakant į jį – laikytis tokios taisyklės: vidiniams dalykams priklauso visa, kas kaip nors keičia sistemą“ (Saussure, p. 54).
Kaip ir šachmatų lentoje vienos figūros pajudėjimas gali daug ką nulemti. „Žaidėjui neįmanoma tiksliai numatyti šio poveikio masto. Priklausomai nuo aplinkybių atsirandantys vertės pokyčiai bus arba visai nereikšmingi, arba vidutinės svarbos. Vienas kitas ėjimas gali iš esmės pakeisti visą žaidimo eigą ir turėti padarinių net ir toms figūroms, kurios tuo metu su juo nebuvo susijusios“ (p.123). Štai pavyzdys iš lietuvių praktikos įteisinti svetimųjų asmenvardžių rašybą originalo forma, nepajėgiant nustatyti pasekmių. Prie vokiečių filosofo Karlo Šmito (Carl Schmitt) asmenvardžio prilipo lietuvių kalbos daiktavardžio galūnės ir išėjo hibridas – Carlas Schmittas, politologui prireikė būdvardžio, tai jis ir pasidarė: Tuo tarpu schmittiškuoju požiūriu, pati politika yra potencialus karo variantas. Būdvardyje atsirado vienam garsui [š] dvi raidės, iš kurių sch neturi ir negali turėti lietuvių kalbos abėcėlė, ir dvigubo priebalsio tt lietuvių kalboje nėra. Didžiausia mokslinė nesąmonė išeina prie latviškosios pavardės Pauls po apostrofo prirašant galūnęas, o po to linksniuojant. Svetimųjų vardų rašyba, iš kurios daryta net politika, reikalauja rimtos lingvistinės studijos. Pasirėmus ne emocijomis, o mokslininkų išvadomis, būtų galima ištaisyti nesąmoningą žingsnį: užtektų naujai išleisti turimą enciklopediją, kurioje asmenvardžių formas, esančias skliaustuose reikėtų pateikti kaip antraštines, o originaliąsias suskliausti. Kompiuterių amžiuje tai padaryti nesunku, o nauda būtų didelė.
„Kadangi jokia sistema neaprėpia iškart kelių laikotarpių, reikia manyti, kad tokio dalyko kaip „istorinė gramatika“ nėra: tai, kas taip vadinama, iš tikrųjų yra ne kas kita kaip „diachroninė kalbotyra“ (p. 171). Sovietiniais laikais ir Lietuvoje buvo rašomos istorinės gramatikos, nepaisant kalbos sisteminio pobūdžio ir nesiejant formų kitimo dėsnių nei su semantika, nei su sintakse. Iš pradžių tyrinėta tik morfologija (Jono Kazlausko ir Zigmo Zinkevičiaus istorinės gramatikos), istorinė sintaksė atsirado vėliau. Jos pradžia yra Vytauto Ambrazo Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė (1979 m.). Po to jis tyrinėjo platesniame indoeuropiečių kalbų kontekste baltų kalbų žodžių tvarką, lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raidą ir 2006 m. išleido Lietuvių kalbos istorinę sintaksę. Algirdas Julius Greimas, kurio semiotikos šaknys glūdi Ferdinando Sosiūro bendrojoje kalbotyroje, netylėjo ir XX a. pabaigoje tiesiai parašė, kad lituanistai pramiegojo XX amžių, o savo darbštumu jį žavintis Zigmas Zinkevičius dedąs paskutinę plytą į XIX a. kalbotyrą. Ir ta proga mūsų paklausė: Kaip jūs sutiksite XXI amžių? ( Greimas A. J. - Baltos lankos – Literatūra ir menas, 1991 07 13).
Blogai, labai blogai sutikome XXI amžių, nes atsirado neperžengiama praraja tarp kalbininkų kartų. Dabartinė jų karta man primena beraštę dėdienę, kuri 1953 m., sužinojusi, kad rengiuosi studijuoti lietuvių kalbą, didžiai nustebo: „Kam tau mokytis, kad ir nesimokius moki?“ Pasisakiau, kad gal rašysiu knygas ar būsiu mokytoja, ir taip atgavau jos pagarbą, o kaip nuraminti kalbininkus, kurie mano kaip toji dėdienė? Ir dar blogiau, nes jie įsitikinę, jog demokratinėje Lietuvoje teisę kalbėti kaip nori užtikrinanti konstitucija.
Karas ir pokaris – sunkūs laikai, bet lituanistika atsilaikė : reikėjo Lietuvių kalbos žodyno,ir turime XX tomų (dar pusę milijono kortelių papildymų), reikėjo surinkti nykstančių tarmių faktus, jie surinkti (aprašytos visos tarmės, išleistas tarmių atlasas, nemažai turime tarminių žodynų ir tekstų), sukurtas fonetikos, fonologijos mokslas, parašyta gramatika, stilistika, retorika, sutvarkyta viešosios kalbos kultūra, daug dirbta istorinės kalbotyros srityje, turime Lietuvių kalbos enciklopediją ir Algirdo Sabaliausko tritomę Lietuvių kalbos tyrinėjimo istoriją. Literatūros ir tautosakos mokslininkai taip pat kūrė lituanistiką (Apie jų darbus skaitykite: Viktorija Daujotytė. Lituanistika Lietuvos akivaizdoje. Lietuvių tautosakos ir literatūros institutas, Vilnius, 2017, 333 p.).Ko dalgis nenukirto, tie augo ir davė derlių.
XXI amžiuje iš lituanistų (kaip iš fizikų, matematikų, chemikų, medikų ir kt.) imta reikalauti darbų, išleistų ir cituojamų užsieniuose, pranešimų tarptautinėse konferencijose, tarptautinių projektų, nesuvokiant, kad tik Lietuvoje lituanistika gali būti prestižinė ir vilioti užsieniečius. Kai mokslus tvarkančios galvos lituanistus privertė išplaukti į tarptautinius vandenis, buvo sunaikinta lituanistika: Vilniaus universitete neliko Lietuvių kalbos, Baltistikos, Lietuvių literatūros katedrų, 1992 m. rektoriaus Rolando Pavilionio rūpesčiu įkurto Algirdo Juliaus Greimo semiotikos centro. Kaip gali toks centras išlikti, jei universitetas neugdo jam kadrų? Kaip gali suklestėti lituanistika, jei Vilniaus universiteto rektorius nežino, ką reikia vadinti tuo žodžiu ir apskritai, kam toji lituanistika reikalinga? Laisvojoje Lietuvoje sunaikinta mokyklai skirta spauda. Sovietiniais laikais ėjo laikraštis Tarybinis mokytojas ir žurnalas Tarybinė mokykla. Vėliau Tarybinį mokytoją pakeitė Dialogas, o 1992 m. pradėtas leisti lituanistams svarbus žurnalas Gimtasis žodis, kiek vėliau leidykla tuo pačiu pavadinimu leido geras knygas, bet neišsilaikė, bankrutavo, ir niekam dėl to neskauda galvos.
Pačioje gyvenimo pabaigoje Zigmas Zinkevičius, kalbėdamasis su Jūrate Kiele sužinojęs, kad „Filologijos fakultete <...> nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, Romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei užsienio kalbų institutai“, nusikeikė: „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą <...>. Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? <…>. To nebuvo net sovietiniais laikais!“ [Jūratė Kielė: To negalima leisti. 2017 07 02 (alkas.lt; perkelta išrespublika.lt)]. Tinkamo lietuviško keiksmo nerandu, o skolintis iš rusų nenoriu, todėl vietoj jo siūlau perskaityti Arvydo Juozaičio straipsnį [ A. Juozaitis: Universitas Vilnensis – po peiliu (alkas.lt 2018 07 13, perkelta iš delfi.lt)]. Stebiuosi Aldono Pupkio sugebėjimu išlaikyti mokslininko taktą ir išsamiai išnagrinėti šmeižtą, kuriuo tiki nežinantis žodžio kalbotyra tikrosiosreikšmėsbuvęsšvietimo ministras Gintaras Steponavičius [Aldonas Pupkis: Ką Respublikos Seime reklamavo Gintaras Steponavičius (delfi.lt 2018 birželio 21 d.; 2018 liepos 10 d.)]. O jeigu žodžio kalbotyra reikšmės nežino ir dabartinė švietimo ministrė su savo patarėjais, lituanistika neprisikels iš mirusiųjų.
Netiesa, kad „Vis labiau populiarėjančios kalbinės technologijos, naudojamos vertimuose, virtualiuose asistentuose ir kitur – būdas užtikrinti, kad kalba išvengs išnykimo grėsmės ir nepatirs skaitmeninės atskirties“ [Kalbos technologijos – būtina sąlyga kalbai gyvuoti (alkas.lt 2017 1103)], nesąmonė ir skelbimas iš VDU kompiuterinės lingvistikos centro, kurio įkūrėja profesorė Rūta Petrauskaitė (buvusi Marcinkevičienė): Mokslininkai: anglų kalba grėsmės lietuvių kalbos išlikimui nekelia (delfi.lt. 2018 birželio 25 d.).
Nežinau, ar tame centre yra kalbininkų, mokančių bendrosios kalbotyros ir vertimo teorijos abėcėlę, ar apskritai ten yra gerų kalbininkų lituanistų. Juk kalbos technologijoms reikia kalbininko ir inžinieriaus kartu (esu šiek tiek padirbėjusi KTU su inžinieriais ir žinau). Kiek teko patirti iš Naujojo židinio apskritojo stalo kalbų, kur buvo skatinama stabdyti lietuvinimą (2010 m., nr 5 - 6), profesorė Rūta menkai orientuojasi lituanistikoje. Pavyzdžiui, ji mato plintantį lietuvių kalbos daiktavardžių daugiskaitėjimą (patirtys, apimtys, įtakos, skirstymai, veiklos…) (p. 155), kur vienaskaitiniai daiktavardžiai vartojami perkeltine reikšme neapibrėžtam kartojimui ir įvairovei reikšti, o iš Algirdo Sabaliausko Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos III tomo (2012, p. 341 – 344 ) galima sužinoti ir keistą jos išvadą, jog J. Balčikonis atlikęs dvigubą „Guliverio kelionių“ vertimą: „...ne tik iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, bet ir iš rašomosios šios kalbos atmainos į šnekamąją“ (p. 344). Koks gali būti dvigubas vertimas, kai verčiama iš vienos bendrinės kalbos į kitą? Skirtumas tik tas, kad anglų bendrinės kalbos pamatas yra literatūrinė kalba, o lietuvių – tarmė. Vertimo teorija moko versti ne formą, o turinį, kartais net gerokai nutolstant nuo originalo formos.
Balčikonio vertimo laboratorija man puikiai pažįstama, nes jis vertė ne vienas, o su mokiniais. Versdamas Guliverio keliones iš anglų kalbos, jis naudojosi ir vertimais į kitas kalbas, ieškojo geriausių turinio atitikmenų, studijavo istoriją. Ir dar kaip nevykusio vertimo pavyzdį parodė Gogolio veikalo Mirusios sielos pavadinimą. Vertėjas turėjęs žinoti ir iš knygos turinio patirti, kad rusų kalbos žodis duša reiškia ne tik sielą, bet ir asmenį. Feodalinėje visuomenėje juo turtingesnis dvarininkas, juo jo sąrašuose daugiau baudžiauninkų. Baudžiauninkai miršta, ir ne iš karto gali būti išbraukti iš sąrašų. Tad Čičikovas važinėjo po apylinkes ir supirkinėjo ne sielas, o tuos mirusius baudžiauninkus, kad galėtų iš kitų sąrašų perkelti į savuosius.
O štai Lauros Kamandulytės – Merfeldienės vadovaujamo projekto atliktas 300 000 žodžių natūralios sakytinės lietuvių kalbos tekstyno tyrimas neleidžia daryti ne tik mokslinės, bet apskritai jokios išvados, nes ir be tyrimo matyti sumišusios net dviejų kalbų įtakos: ketvirtį amžiaus neprižiūrimoje viešojoje kalboje dabar atgiję kadaise iš jos pašalinti rusicizmai ir ant jų užgulę įvairūs anglizmai, kurių dalis net oficialiai įteisinta, nes „Vyriausybė leido įmones vadinti nelietuviškai“ (Lietuvos žinios, 2017 10 24). Tokioje situacijoje kalbininkams turėtų rūpėti ne kaip vadinti pagyvenusius žmones ir tapusius valstybei našta (senjorais, ar pensininkais), o pagalvoti, kodėl užsienio reikalų ministras ir premjeras stengiasi perkrauti santykius su lenkais, o Donaldas Trampas vyko į Helsinkį perkrauti santykių su Rusija. Iki šiol buvo kraunami ir perkraunami tik daiktai (iš krauti yra krūsnis, krosnis, krūva, krautuvė, krūvis), sukrautą krūsnį akmenų, krūvą malkų galima perkrauti, krosnį išardyti, sugriauti ir iš naujo sumūryti, o savaime susikrovusius darbus, reikia nudirbti, reikalus atlikti, santykius sunorminti, pamokų krūvį galima padidinti ir sumažinti, bet tik ne perkrauti.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į užkandinės „The Owls“ Valakampiuose savininko kalbą (kabutės svetimybių nesaugo): „Mūsų lankytojaiįvairūs: nuo „Ruperte“ apsistojusių menininkų iki geru oru besimėgaujančio jaunimo. Žiemą norėtume išpildyti pop up restorano formatą ir laikinai iš Valakampių persikelti į kitą lokaciją“. Dar neseniai lokacija imta vadinti vieta ir persikėlimas ar ko nors perkėlimas į kitą vietą, tai norint būtų galima jos ir neįsileisti. Senamiesčio sporto klubas „Old Town Gym“ reklamuojasi, kad treniruočių dalyvių laukia: Body Combat, Body Stretch, Tabata, Pilates, Joga, Kalanetika. Kodėl dabar vyksta ne Vilniaus viduvasario festivalis,o „Midsummer Vilnius“, kodėl norisi šaukti super irvau!, kai lietuvių kalboje yra devynios galybės jaustukų? Kas tie laimės koučeriai ir mokytojai, kurie patys mėgsta vakarais naršyti socialiniuose tinkluose? Kam lietuvių kalbai reikalingi, konferencijų, susirinkimų, laidų moderatoriai vietoj vadovų ar vedėjų, kam reikalingi mediatoriai vietoj tarpininkų ir kt.? Ne tik įmonės, barai, aludės, restoranai, bet ir ištisi nauji statomi Vilniaus rajonai vadinami nelietuviškai.
Laisvės TV laida R. I. T. A. taip pat nežino, ką reiškia kalbotyra. Tekstą skaičiau portale delfi (2018 liepos 4 d.): R.I.T.A.: Verkia dėl lietuvių kalbos mirties, o paskui dalijasi milijonus. Su įvairiomis klaidomis užrašyta sarkastiška kalba nieko bendra neturi su kalbotyra ir kalbos kultūra. Jei iš tikrųjų liūto dalis „didžioji dalis“ (rus. lvinnaja dolia) būtų tekusi kalbotyrai, tai nebūtų nuskriausti ir kiti humanitarai, nes „Visa humanistika, juolab visa filologija, stovi ant kalbos pamatų“ (Daujotytė, p. 315). Ką bendra su dabartinių kalbininkų nesąžiningu pinigų švaistymu turi Antano Pakerio Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos pratybų (1978 m.) nuotrauka, įdėta į netinkamai suformuluotą kaltinamąjį tekstą? Kaltinant turi būti tiksliai suformuluoti įkalčiai. Verkti reikia, kad laida R.I.T.A nesugebėtų jų tiksliai suformuluoti nepajėgtų, nes mūsų kalbanti ir rašanti visuomenė (pagal Sosiūrą) ničnieko neišmano apie kalbą. Lietuvių kalbos instituto devyni kalbotyros projektai negavo nė cento paramos, tai pinigai kažkaip kitaip nutekinti ir dėl to reikia kaltinti ne lituanistiką ar kalbotyrą, bet žmones, kurie dalijosi milijonais.
Atgal
.jpg)
