VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

08.18. Kryžių kalnas

Šiauliečių prisiminimai

Atsiminimus 1995 m. birželio 4 d. užrašė Regina Kuzmaitė–Norkevičienė (Vilnius)

Pasakoja Algirdas Kuzma, buvęs Šiaulių miesto prekybos skyriaus vedėjas; žmona Genovaitė Kuzmienė; anūkas Giedrius Kuzma

Alg. Kuzma. –Tiksliai neprisimenu, kurie tai buvo metai. Išsikviečia partijos sekretorius Pilelis ir sako: „Kuzma, rytoj paruošk gerus pietus trims šimtams vyrų – gerus, kaip reikia“. Klausiu: „Gal kokį asortimentą?“ – „Ne, savo nuožiūra, stiprius, vyriškus pietus ir dviem vyrams po pusę litro degtinės. Gauk patikimą vairuotoją, kad būtų ne plepys. Ryt gausi signalą – kur ir kada atvežti. Jokių padavėjų. Pats asmeniškai atvažiuosi ir atveši. Niekas nesužinos, kur veži, ką veži“.

Kitą dieną sėdžiu pasiruošęs, laukiu. Paskambina kažkas kitas. Klausia: „Gavot nurodymą? Pasikraukit pietus ir nurodytą valandą būkit Meškuičiuose. Tik du žmonės – vairuotojas ir jūs“. Klausiu: „Gal civilinės gynybos užsiėmimai?“ Nieko tiksliai neatsako.

Atvažiuojam į Meškuičius. Žiūriu – visur milicininkų, kareivių pristoję. Prieina prie mašinos vyras. Važiuojam kartu. Pavažiuojam, žiūriu – rūksta dūmai, kažkokie laužai dega. Važiuojam toliau. Prie Kryžių kalno knibždėlynė – pilna žmonių, mašinų, dirba, griauna. Priėjo sekretorius Pilelis. Atsirado kažkokie talkininkai, pasiėmė termosus su pietumis, indus, išdalino maistą, degtinę, atsisėdo, suvalgė, išgėrė. Indus grąžino. Man įsakymas: „Nieko nematei, nieko negirdėjai, važiuok namo!“ „O kaip su atsiskaitymu?“ – klausiu. „Pinigai bus pervesti į sąskaitą“, –atsako. Ir viskas.

Mačiau: degė laužai, kranai krovė metalą, daugybė vyrų degino kryžius. Visi vietiniai, matyti. Gal jie buvo aktyvistai, o gal taip pat ir jiems buvo įsakyta – atvykti nurodytu laiku į nurodytą vietą – lyg į kažkokias civilinės gynybos pratybas. Jauni. O išgerti visiems reikėjo. Griovė ne vieną kartą, mačiau tiktai kartą.

Kryžių kalnas. Wikimedia.org nuotr.

O tvarka buvo kaip reta: jokie termosai, jokie indai nedingo, viskas buvo surinkta, nuvežiau į „Baltijos“ restoraną ir atidaviau. Pinigai taip pat tiksliai sumokėti – tiesiog valstybinio lygio organizavimas.

Giedrius Kuzma(anūkas, Šiaulių Vijolių mokyklos vienuoliktokas, dalyvavęs mokyklos organizuotoje ekspedicijoje Kryžių kalnui tyrinėti).

Kitą kartą buldozeriais griovė. Dėl kažkokių priežasčių nugriovė tik dalį, kryžius sutraiškė.

Girdėjau legendą: kalno vietoj buvo bažnyčia. Suvaryti žmonės bažnyčią užpylė. Atsimena žmonės – buvo kalne skylė, įmetus akmenį skambėjo.

Alg. Kuzma. – Kryžių kalnas yra tipiškas balno formos piliakalnis, kokių daug Lietuvoje. Visi piliakalniai apipinti legendomis.

Giedrius Kuzma. –  Sakoma, kad tai po kažkokio mūšio supiltas kapinynas. Juk buvo priežastis, kodėl pradėjo statyti kryžius.

Genovaitė Kuzmienė. – Man yra išlikęs toks vaizdas. Mes važiavom turbūt į Joniškį, anksti, saulėtą rytą. Eina vyras baltais ilgais drobiniais marškiniais ir neša didžiulį kryžių – kaip Kristus tempia. Pasuko į Kryžių kalną. Iš kur jis nešė, kiek nešė ir kaip tokį kryžių vienas atitempė – nežinau. Tai buvo gal 1950 metai.

Vėliau, gal 1952–1953 metais, ėmė kabinti ant kryžių kruvinus bintus, net apatinius drabužius. Tai buvo bjauru. Nežinau, ar tai darė tyčiodamiesi, ar tikėjo.

Ant kalno buvo daug kryžių, paminklų, bet nebuvo tokios masės kaip dabar – visko prikabinėta, kažkoks balaganas, neskoningas apkarstymas.

 

Atgal