VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

09.03. Paskutinės Lietuvos okupacijos aukos 27-ųjų žūties metinių minėjimas

Lidija Veličkaitė

Gražus 2018 m. rugpjūčio 21 d. – vasaros pabaigos, pavakarys Vilniuje. Panašus jis buvo ir prieš 27 metus, kai į Lietuvos Respublikos (LR) Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmų teritoriją įsiveržė sovietinių okupantų automobilis. Susišaudymo metu kulka mirtinai pakirto Parlamento gynėją, karį savanorį, Artūrą Sakalauską. Minint 27-ąsias Artūro Sakalausko žūties metines, prie LR Seimo rūmų esančio rausvo lietuviško granito paminklinio akmens, skirto kario savanorio atminimui, įvyko iškilminga pagerbimo ceremonija. Prieš tai, rugpjūčio 10 d., Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos stadione įvyko Artūro Sakalausko atminimui skirtas futbolo turnyras. Rugpjūčio 19 d. – Šv. Mišios Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, po jų Artūro Sakalausko atminimo pagerbimas prie kapo bažnyčios šventoriuje.

„Šiais metais minime Laisvės gynimo 27-erių metų sukaktį. Todėl šiandien, kaip ir kiekvienais metais, susirinkome čia prisiminti tas lemiamas 1991 m. rugpjūčio akimirkas. <...> Lenkiame galvas, dėkodami visiems mūsų didvyriams už tai, kad esame laisvi, kad galime kurti Lietuvos ateitį.<...> Ši diena mums visada išlieka iškovotos laisvės diena. O kario savanorio, Parlamento gynėjo, Artūro Sakalausko žūtis tebūna paskutinė auka, paaukota už mūsų šalies laisvę“ – kalbėjo renginio vadovas Gintaras Mikalauskas.

Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis "Vilnelė"

Gėles prie paminklinio akmens neša Genovaitė Sakalauskienė, dukra Aušra ir anūkė Brigita  

LR Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė įteikia Genovaitei Sakalauskienei auksinį ženklelį "Atkurtai Lietuvai 100"

Paminklinis akmuo, skirtas kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui.Olgos Posoškovos nuotraukos

Iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo kario savanorio Artūro Sakalausko mama Genovaitė Sakalauskienė, sesuo Aušra Ramilienė su dukra, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Lietuvos kariuomenės pajėgų ir dalinių vadai, Lietuvos laisvės gynėjai ir Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, kario savanorio bendražygiai, visuomeninių organizacijų atstovai ir kiti garbingi svečiai. Rikiuotėje – Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabo ir Didžiosios kovos apygardos 8 -osios rinktinės kariai su LR ir savanorių pajėgų vėliava bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos būrys su vėliava. Rikiuotę pratęsė Lietuvos kariuomenės rėmėjų – Lietuvos šaulių sąjungos jaunųjų šaulių būrys. Grojo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vadovas kpt. Ričardas Čiupkovas. Dainavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, vadovė Laima Purlienė.

Iškilminga pagerbimo ceremonija pradėta Lietuvos himnu. Pirmoji kalbėjusi LR Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, kreipdamasi į mielą mamą Genovaitę Sakalauskienę ir visus susirinkusius, pažymėjo, kad skausmingai minimos Parlamento gynėjo, kario savanorio, Artūro Sakalausko žūties metinės, jam spalio 26-ąją būtų sukakę 55 m. Pirmoji pavaduotoja bandė įsivaizduoti, kiek daug gražių darbų būtų atlikęs šis žmogus, kurio genuose jau buvo užkoduota atsakomybė, pareigos supratimas, meilė Tėvynei ir ypatinga drąsa. Paaukojęs, kas brangiausia, 27 m. jaunuolis toks ir išliks jį pažinojusių atmintyje. Šiais metais LR Seimas išleido „Atkurtai Lietuvai 100“ atminimo ženklelius. 100 iš jų – auksiniai ženkleliai, kurie teikiami iškilmingomis progomis ypatingiems žmonėms. Kaip pagarbą Didžiai Motinai LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis ir jo pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė auksinį ženklelį skyrė Genovaitei Sakalauskienei. O jos anūkei, būsimai pirmaklasei Brigitai, rugsėjo pirmosios proga pavaduotoja taip pat įteikė dovaną.

LR Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas pažymėjo, kad minimos 27-osios Artūro Sakalausko žūties metinės ypatingu laiku. Tai ir Lietuvos šimtmetis, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmetis ir netrukus – sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos – 25 m. Per 27 m. mes sustiprėjome ir pasiryžę gintis nuo priešų. „Artūras panašus į 1918 m. savanorius, žmogus, kuriam svarbiau Tėvynės laisvė, Tėvynės gerovė už asmeninę gerovę, asmeninį saugumą“ – teigė viceministras.

 Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Dainius Pašvenskas savo kalboje pabrėžė kritusį kovoje su okupantu karį savanorį Artūrą Sakalauską, kuris dabartiniams kariams ir savanoriams yra pavyzdys, iš kurio reikia mokytis drąsos, pasiaukojimo ir pareigos jausmo. Todėl kariai ir savanoriai lenkia galvas prieš Artūro mamą, kuri atidavė savo šaliai didžiausią auką – sūnų. Pulkininkas priminė nestabilią šiandieninę saugumo situaciją ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kuri dažnai keičiasi. Tad turime būti budrūs ir pasiruošę besikeičiančioms grėsmėms.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Lansbergis pažymėjo, kad kiekvieną kartą, kai minima jauno savanorio Artūro Sakalausko gyvybės auka, akyse mato jo fotografiją su labai šviesiu veidu, mylinčiu gyvenimą ir žinančiu, kam jis skirtas ir ką reiškia žodis – Tėvynė. Savanoris jautė tą šauksmą ginti savo šalį ir jam buvo viskas aišku, kur eiti ir ką daryti. Buvęs Lietuvos vadovas prisimena tą vakarą kalbėjęsis su Prancūzijos parlamentarais, kai staiga už lango išgirdo šūvius. Po kurio laiko pas jį atėjo kariškiai su pareigūnais ir pranešė, kad įvyko puolimas ir žuvo vienas Lietuvos savanoris. „Tokio supratimo visiems Lietuvoje labai reikia. Būk ten, kur esi reikalingas. Ir nelauk paaiškinimų, asmeninių pakvietimų, bet eik ten, kur esi reikalingas. Tai labai brangus jausmas, jo trūksta šiandien“ – kalbėjo buvęs Lietuvos vadovas.

Kario savanorio Artūro Sakalausko mama Genovaitė Sakalauskienė prisiminė tą tylų vakarą su žvaigždėmis, kai žmonės jau džiaugėsi laisve ir skambėjo dainos, tik jos sūnus, užgesęs kaip žvaigždė, jau gulėjo kraujo klane. Pirmiausia savanoriui buvo sužeistos kojos, bet paskui kulka pataikė į miego arteriją. Motina vis prisimena sūnaus pasakytus žodžius, raginančius ją neverkti, sulaukti laisvos Lietuvos. Šie žodžiai giliai įsismelkė į jos širdį ir niekada neišblėsta. Jos sūnui buvo 27 metai – tiek pat kartų susitinkama prie jo žūties vietos. Motina džiaugėsi buvusiais savanoriais, kurie neleido priešui užgrobti Lietuvos širdies – tuometinių Seimo rūmų, taip pat kreipėsi ir į dabartinius karius ir savanorius, kad niekada neleistų priešui mindyti Lietuvos žemės. Apgailestavo dėl valdžios veiksmų, leidžiančių lietuvius palikti Lietuvą ir išvažiuoti ieškoti laimės kitur. „Kodėl jūs nieko nedarote? Kas liks iš Lietuvos?“ – iššaukė Genovaitė Sakalauskienė.

Tylos minute ir trimis atminimo salvėmis, kurias atliko Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, buvo pagerbtas Lietuvos kario savanorio Artūro Sakalausko ir visų žuvusiųjų už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę atminimas.

LR vadovybės ir visų susirinkusių vardu buvo padėtos gėles prie paminklinio akmens, skirto kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui. Gėles padėjo Artūro mama Genovaitė Sakalauskienė, sesuo Aušra ir dukterėčia Brigita, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir visi susirinkusieji. Taip pat gėlės buvo nuneštos ant laisvės gynėjų kapų, esančių Antakalnio memoriale.

Iškilmingos pagerbimo ceremonijos vedėjas Gintaras Mikalauskas padėkojo visiems susirinkusiems, atėjusiems pagerbti kario savanorio Artūro Sakalausko atminimą, pakvietė į LR Seimo II rūmų galeriją aplankyti parodą, skirtą A. Sakalauskui atminti, pažiūrėti trumpametražių filmų ir kaip savo kalboje paminėjo Genovaitė Sakalauskienė pasivaišinti kava ir „duonos pluta“.

 

 

Atgal