VISUOMENĖ
08 06. Nepilnamečiai siautėja
Vytautas Paliukaitis
Viešosios tvarkos palaikymo klausimai vilniečiams visais laikais buvo aktualūs. Iki Nepriklausomybės atkūrimo kelerius metus kantriai, bet kokiu oru su grupele Kultūros ministerijos žinyboje dirbančiais vyriškiais budėdavome Lazdynų gyvenamajame rajone. Tais metais šiuos optimistus jungė draugovininkų organizacija.
Trumpai verta paminėti įsimintiną atvejį – kai darbininkė, grįždama po darbo iš Žemuosiuose Paneriuose esančios gamyklos, perėjusi kabančiu tilteliu Nerį, vos įžengus į šlaitą su žaliuojančiomis pušimis, buvo apiplėšta: pavakare ten vaikščioję vidurinės mokyklos mokiniai iš jos atėmė tądien gautą algą. Kad ir kaip mes stengėmės, nepilnamečių plėšikautojų nesugavom.
Šią vasarą dažnai lankiausi minėtame rajone ir įsitikinau, kad tarp 19-22 valandų čia nedraudžiami siautėja paaugliai ir jaunuoliai iki 17-kos metų amžiaus. Nė kiek nesistengdamas pervertinti savo nuopelnus ramybės įtvirtinimo srityje, paminėsiu kliūtis, su kuriomis tenka „vargti“ aiškinantis pedagogų indėlį į mokinių nusikalstamumo mažinimą Vilniuje. Norintiems plačiau apie tai sužinoti siūlau paskaityti leidinį „Mokykla ir nusikalstamumo prevencija“. Jis sudarytas iš sutrumpintų tokiu pavadinimu 1996 m. vykusios Vilniuje konferencijos specialistų pranešimų medžiagos (sudarytojas dr. V.Šlapkauskas).
Naujausias šios vasaros epizodas – liepos 31 d. Apie 22 val. aš ir dar vienas vyras sėdėjome stotelėje ant suoliuko, kitapus buvusio „Lazdynų“ kino teatro. Laukėme Laisvės prospektu kylančio į kalną troleibuso. Netrukus iš požeminės perėjos pasirodė keletas 13-16 metų amžiaus vaikų. Šį terminą paėmiau iš policijos pranešėjų – iki 18-kos metų taip apibūdinama jaunoji karta.
Atrodė, kad jie jau buvo įkaušę nuo kažkokių svaigalų: šokinėjo, laužė medžių šakas ir jomis plakė vienas kitą. Stebiu, kaip įvykiai klostysis toliau, pasirodo, kad pagal primatų schemą: drąsesnysis prieina ir paprašo cigaretės. Išgirdęs, kad aš nesu rūkalius, pasitraukia. Už penkių minučių šis gal tik 8-9 klasės mokinys vėl prisiartina, ištiesia delną ir kartoja: „Dajte petak“. Jo bendraamžiai ir toliau stebi ir, tik įvykus kokiam incidentui, pultų pakreipti reikalą į savo pusę. Pagaliau atrieda troleibusas, visi įlipame, o minėti keleiviai visiškai atsipalaiduoja – tarpusavyje daužosi, šūkauja kaip zoologijos sodo gyvūnai. Sekmadienio vakarą nė vienas nenorėjo gadinti sau nuotaikos, aišku, nebandė drausminti nepilnamečių. Vairuotojas atsako už saugų keleivių vežimą.
Kitokį reiškinį mačiau prieš kelias savaites Kaune, važiavęs 24 maršruto autobusu. Poilsio dienos vakare trys paaugliai pernelyg emocingai aiškinosi savo reikalus. Jie sėdėjo gale, aš – priekyje jų per kokius pusantro metro. Važiavome pietiniu Nemuno krantu, už nugaros liko viadukas su geležinkeliu, kai vairuotojas sustabdė autobusą, pakilo, priėjo prie triukšmadarių ir jiems suprantamais žodžiais – kas mane nustebino – griežtokai tarė: „Na, chebryte, nusiraminsit ar išlipsit?“ Tie suprato, kad pėdinti namo nėra noro ir pakluso išmintingo transporto vairuotojo įspėjimui.
Palieku gerb. skaitytojams patiems apmąstyti Vilniaus daugiatautės sudėties gyventojų kultūros lygį ir Kauno, išsaugojusio tarpukario nacionalines vertybes, gyvybingumą mūsų laikais. Pastarieji visą, kas gražiausia, perėmė iš tėvų ir senelių, o atvykusieji iš tolimesnių šalių nuo to nusisuka, nors mokyklose su Lietuvos istorija susipažįsta. Tad ir narkomanija jiems tampa preke, iš kurios ne taip paprasta ištrūkti.
Atgal
.jpg)
(1).png)
