VISUOMENĖ
09.24.Prisiminimų pynė iki vidurnakčio
Julius Norkevičius
Vėl, tik nebežinau kelintą kartą rugpjūčio paskutinį šeštadienį susitiko kurso draugo Vacio Borusevičiaus gimtinės sodyboje. Susėdo apie didelį svetainės stalą. Reikia pradėti susitikimą įžangos žodžiu, bet...
Į tolį skubančios mintys atneša senokai girdėtą jaunimo dainą – prisipažinimą prie turistinio lauželio: „Į mano kambarį seni draugai suėjo – viena kėdė ir vėl liko tuščia...“ Jie atplaukė į pasąmonę neatsitiktinai. Paminėtos dainos žodžiai labai tiksliai apibūdina šių metų Telšių mokytojų seminarijos 1952 m. absolventų laidos susitikimą. Pirmoje, prie stalo stovinčioje, kėdėje paprastai patogiai įsitaisydavo ilgiau kaip pusšimtį metų dirbęs Antanas Viktoravičius. Šiemet ant jos niekas neatsisėdo. Visų susirinkusiųjų žvilgsniai krypo į laisvą kėdę, nes ji priminė, kad dar pernai čia sėdėjęs Antanas šią vasarą ankstų savo vardadienio rytą iškeliavo Anapilin.
Tuščia kėdė atvėrė susirinkusiųjų prisiminimų lobius apie nuoširdų, dosnų, visapusiškai talentingą kurso draugą. Vienas per kitą pasakojo, kaip Antanas gelbėdavo poilsio vakaro organizatorius, siūlydamasis parengti meninę programą. Padainuos solo arba su Danute Bielskyte keletą dainelių, su Milda Žemkute ir Benuku Skirka atliks vieną kitą meninės gimnastikos etiudą. Galės paskaityti savo kūrybos sceninį vaizdelį. Štai ir programa vakarui. O jis dar mokydamasis progimnazijoje eiliavo, rašė prozą. Būdamas seminarijos trečiakursis laimėjo respublikinio laikraščio apsakymo konkursą. Tad ką nors tinkamo šokių vakarui jis visada turėjo. Toks staigiai suregztas programos planas patenkindavo mokyklos vadovus. Juos tai patenkino ir seminaristams leisdavo rinktis į šokių vakarą.
Kurso draugai, jų žmonos, šeimininkai, svečiai susėdo tradicinei nuotraukai
Milda Žemkutė, Julius Norkevičius, Vacys Borusevičius įsigilino į praeitį primenančias nuotraukas.Antano Pilipavičiaus nuotraukos
Antanas Viktoravičius ne pirmoji kurso netektis. Per šešiasdešimt šešerius darbo metus, baigus seminariją, kursiokų gretos labai praretėjo. Iš devynių vaikinų šiemet į susitikimą atvažiavo tik trys. Ir viena mergaitė iš keturiolikos buvusių. Tiesa, dieną kitą praleisti drauge su kursiokais galėtų dar penkios, jei ne ligos, kitos amžiaus negalės, neleidžiančios išsiruošti į ilgesnę kelionę. Nors ir įvairių negalių, ligų „prirakinta“ prie namų Teresė Balskutė Gečienė sugebėjo parašyti ir skaitytojams pasiūlyti intriguojančią knygą „Vienos giminės istorija“. Tai nuoširdus dokumentuotas pasakojimas apie giminę, tėvelius, išauginusius net devynis vaikus.
Liūdna gaida prasidėjęs susitikimas ilgokai traukė prisiminimus apie netektis. Šnekų stilių pakeitė Antanas Pilipavičius, ištraukdamas iš kelionės krepšio išsaugotus dvidešimtpenkmečio parodėlės lakštus, kuriuose nuotraukos iš kurso pedagoginės veiklos, asmeninio gyvenimo, tradicinių susitikimų akimirkos.
Nuotraukos iš esmės keitė pašnekesio pobūdį, grąžino senesnių dienų prisiminimus. Kilo ir pasitikslinimo klausimėliai, kas čia stovi, kas tie besikalbantieji. Svetainėje pasidarė linksma. Žavi nuotaika nedingo iki vidurnakčio ir ilgiau. Tiesa, kurso susitikimuose nebeliko oficialių kalbų, nes per šešiasdešimt šešerius metus viskas išpasakota, išsiaiškinta. Jas pakeitė asmeniniai pašnekesiai. Ir kalbos užtenka. Neretai jie tęsiasi užgesinus šviesą, net sugulus nakties poilsiui.
Tiesa, į pavakarę pakiuręs dangus neleido įkurti tradicinio laužiuko Vinco marių pakrantėje, pasigrožėti Barvydžių kaimo tyla, žvaigždėtu dangum. Kitaip sakant pabendrauti romantiškoje aplinkoje. Tačiau ištaikėme momentą tradicinei bendrai susitikimo nuotraukai.
Apie 1952 m. seminarijos absolventų laidos susitikimus vos ne kasmet pasidomėdavo ilgametė Telšių Žemaitės, vėliau 3-osios vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Janina Ivoškaitė. Tiesa, ji neturi jokių tiesioginių sąsajų su mūsų kursu. Tačiau su keliais iš mūsiškių darbo keliai kirtosi, nemažai bendravo. Iš čia tas domėjimasis, kaip gyvename. Deja, šiemet tokio mielo pasiteiravimo nesulaukėme. Ši pedagogė, pažymėjusi devyniasdešimt antrąjį gimtadienį, amžinam poilsiui atgulė gimtosios Palomenės pušynėlyje.
Toks jau gyvenimas, papildęs tradicinius kursi susitikimus ir liūdnomis nuotaikomis, prisiminimais apie netektuosius seminarijos draugus.
Atgal
.jpg)
