VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

10.26. Popiežiaus Pranciškaus žvilgsnis į Lietuvos ateitį

Prof. Ona Voverienė

Sugrįžti prie šaknų! Brangiausias turtas yra kiekviena tapatybė, suvokiama, kaip priklausymas tautai. Baltijos tautos turi tvirtą tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą kultūroje. Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę?

Šiandien jau galima išskirti tris esmines Popiežiaus Pranciškaus idėjas, kurios galėtų įkvėpti mus kurti ne tik kitokią Lietuvą, bet ir kitokią Europą. Visų pirma, Popiežius savo kalbose aiškiai pasakė, kad Lietuva TURI tapti pavyzdžiu visai Europai. Manau, kad Jam tokį įspūdį padarė didelės Lietuvos žmonių, pasitikusių ir lydėjusių Jį, minios, kurių dalis po Jo istorinio vizito neabejotinai sugrįš prie tėvų jiems įskiepyto tikėjimo. Antra, ir dėl to, kad mūsų Tautos ir Valstybės istorija mumyse išugdė du svarbius gebėjimus: suvokti tai, kas reiškinių ir įvykių grupėje yra svarbiausia, ir kurti tikrąją vienybę, suderinant žmonių skirtumus. Ir trečia – objektyviai įvertinti tai, kad beveik per trisdešimt metų Lietuvos nepriklausomybės, kardinaliai pasikeitė Lietuvoje Katalikų bažnyčios vaidmuo Tautos ir Valstybės gyvenime. Katalikų bažnyčia Lietuvoje vėl tampa žmonių bendrystės ir vilties tiltu, jungiančiu ne tik krikščionis, bet ir netikinčiuosius, žmogiškumo pagrindu. Pačioje Lietuvos bažnyčioje įvyko istorinis lūžis: ji iš ramybės būsenos pereina į aktyvaus veikimo būseną. Pažįstu kunigų, kurie iš laukiančiųjų mūsų savo Bažnyčiose, jau mus aplanko ir skaidrina mūsų gyvenimą tobulesnio žmogiškojo gyvenimo nuostatomis. Popiežiaus nuostabai, sužinojus, kad visi politiniai kataklizmai – okupacijos, maištai, karai, gaisrai ir pan. – visais laikais aplenkdavo Aušros Vartus ir Dievo Motinos paveikslą juose. Jo nuomone, pati Istorija parengė Lietuvą jos būsimai misijai – galimybę kartu su Bažnyčia kurti naują visos Europos veidą, jeigu tik visi sutelktai nuspręsime remtis ir vadovautis tuo, kuo esame stiprūs.

Popiežius Pranciškus

Popiežius pirmą kartą atkreipė mūsų visų dėmesį į tai, kad Aušros Vartų Dievo Motina paveiksle pavaizduota be kūdikio, tai vertindamas, kaip liudijimą, kad Šv. Marija yra visų mūsų Motina ir kiekviename iš mūsų mato savo Sūnaus Jėzaus Kristaus atvaizdą, kuris anksčiau ar vėliau atves mus visus į Dievo globą ir mūsų Tautos vienybę, kurią Popiežius apibūdino, ne tik, kaip katalikų vienybę, bet ir kaip katalikų vienybę su netikinčiaisiais, žmogiškumo, gailestingumo, atjautos pagrindu. Taigi Popiežius Pranciškus, kurdamas „lietuviškos Europos būtinybę, nubrėžė ne tik jos viziją, bet ir sakė melsesis už jos išsipildymą“ (Bernardas Gailius. Vilties švyturys Popiežius apie lietuvišką Europą // Lietuvos žinios. -2018, rugs. 26, p 2).

Šv. Tėvas, nusileisdamas į Lietuvos KGB rūmų požemius, akivaizdžiai parodė, kaip Katalikų bažnyčiai yra svarbu „žmonės, kurie nešė sunkų kryžių“. Popiežius Pranciškus sustojo pasimelsti prie kamerų, kuriose buvo kalinami, kankinami ir žudomi režimui pasipriešinę asmenys. Nužudydavo maždaug 40 žmonių kas naktį. Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, ilgametis „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjas ir redaktorius, ir KGB rūmų vienos iš kamerų politinis kalinys teigia, kad tuo vizitu Popiežius pagerbė visus politinius kalinius, Lietuvos Laisvės kovotojus. „Visi žinojo, kad Bažnyčia kovojo ne tik už savo, bet ir už tautos teises“ (Iš S. Tamkevičiaus KGB kameros Popiežius pasiųs svarbią žinią // Lietuvos žinios. – 2018, rugs. 20, p. 5). Tame pačiame straipsnyje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius teigia, kad „Sunkiomis sąlygomis bandoma glaustis prie tų, kurie stipresni, ieškoma užnugario“. Visų okupacijų metais Lietuvos katalikų bažnyčia, nebodama realybės, kad ir jos kunigai, kaip ir kiti Laisvės kovotojai, patyrė tokias pat kančias – baisius savo žiaurumu tardymus, kalėjimus, tremtis, žudynes, savo dvasia jie jautėsi žymiai tvirtesni ir todėl daugelis Lietuvos laisvės kovotojų glaudėsi prie Bažnyčios, ieškodami Dievo užtarimo ir tvirtybės.

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje – lietuviams – ir katalikams, ir netikintiesiems buvo vilties ženklas, padrąsinantis iškęsti visas negandas laisvės kelyje. Popiežiaus Pranciškaus vizitas yra lietuvių tautos žadintojas jų tarnystei ne tik Dievui ir Bažnyčiai, bet ir visai tautai, jos likimui ir išlikimui, paskatinimas įtakoti ir kitas Europos tautas keltis ir gaivinti ne tik katalikiškąjį tikėjimą, bet ir savo tautines vertybes, didžiuotis savo tėvais ir protėviais, jas kūrusiais.

Lietuvos Katalikų bažnyčios istorija liudija, kad „ Būtent katalikų dvasininkai buvo vieni pirmųjų, tarptautinėje erdvėje ėmę reikalauti pripažinti lietuvių „atskirumą“ (nuo lenkų, rusų, gudų), kreipdamiesi į Šventąjį Sostą. 1906 m. Popiežiui buvo nusiųstas Memorandumas „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“, kuriame buvo prašoma įkurti savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją su Vilniumi, kaip bažnytinės metropolijos centru. Šv. Sostas, ko gero, pirmasis pasaulyje, pripažino „lietuvių teisę į savarankiškumą“. 1917 metais Vilniaus konferencijos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius vėl kreipėsi į Šv. Sosto Tėvą Benediktą XV , jį informuodamas, kad Lietuva siekia sukurti savo savarankišką nepriklausomą valstybę ir nuolankiai prašo apaštališkojo palaiminimo šiam tikslui pasiekti. Popiežius savo atsakyme lietuviams ne tik palinkėjo sėkmės jų kelyje į tikslo realizavimą, bet ir koncekravo 1918 m. gruodžio 1 d. kun. Jurgį Matulaitį Vilniaus vyskupu. Dar daugiau. 1918 m. balandžio 25 d. Popiežius Benediktas XV Lenkijoje įsteigė Apaštalinę nunciatūrą ir jos vizitatoriumi Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai paskyrė dar vieną būsimąjį Popiežių Achille Ratti. Jo pastangomis jau 1919 m. vasaros pabaigoje Lietuvai leista įkurti savo diplomatinę atstovybę prie Šventojo Sosto. 1920 metais vizitatorius Achille Ratti net du kartus aplankė Lietuvą. 1922 metais Achille Ratti tapęs Popiežiumi Pijumis XI (1922-1939), visada buvo labai palankus Lietuvai ir jos tikintiesiems. Jo palaiminimu 1926 metais buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, o dar po metų sudarytas Konkordatas su Šventuoju Sostu. Okupacijų metais Lietuvos atstovybė prie Šv. Sosto nebuvo uždaryta. Iš čia Lietuvą pasiekdavo žinios, akinančios lietuvius neprarasti vilties ir tikėti Dievo globa Lietuvai – Lietuva bus laisva ir nepriklausoma; toks yra Dievo planas (Mykolas Varnas. Ryšiai su Šventuoju Sostu // Lietuvos žinios. – 2018, rugpj. 31, p. 10-11). Susitikime su Lietuvos kunigais, pašvęstaisiais ir seminaristais, Popiežius Pranciškus kalbėjo, kad esminis dalykas vilčiai yra pastovumas, susitelkimas į Dievą, tvirtas įsišaknijimas jo meilėje. „Tai nuostabiai liudijo ir tebeliudija daug vyresnio amžiaus kunigų ir vienuolių! Jie kentėjo – buvo šmeižiami, kalinami, ištremti, tačiau liko tvirtai tikintys“. Ragino neužmiršti, saugoti kankinių atminimą, kad dabartiniai kunigai galėtų sekti jų pavyzdžiu.

Savo susitikimuose su Baltijos šalių piliečiais Popiežius Pranciškus ne kartą akcentavo tapatybės svarbą kiekvienai tautai. Kaip išsaugoti savo tautinę tapatybę mūsų dienomis, kai mus iš visų pusių talžo globalizacijos cunamiai? Juos dažnai sukelia ir mūsų pačių tautiečiai, sėdintys Europarlamente, ir už tai valgantys pyragą su sviestu. Popiežiaus nuomone, kiekviena tauta, norinti išsaugoti savo tapatybę, turi grįžti prie savo šaknų Tačiau, kaip tą padaryti? Kaip rašo politologė Jūratė Laučiūtė, „Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kai visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos: aršiai priešinamasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau ir detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius... Sovietinės okupacijos metais tautinės tapatybės išplovimo tikslu visuose universitetuose buvo sukurtas ir dėstomas mokslinio komunizmo kursas. Yra didelė tikimybė, kad netrukus pasirodys panašus kursas, liaupsinantis ES ir globalizaciją. Tai suprasdamas, Popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius“. Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas... gali atsakyti į šį klausimą... Gyvenimas ir mokytojai. Būtent mokytojams, jiems pirmiausia ir buvo skirtas šis Popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu“ (Jūratė Laučiūtė. Popiežiui ir Mokytojo dienai įkandin... // Slaptai.lt. – 2018.10.10.

Kaip tik šiuo tikslu Popiežius Pranciškus skatino kartų – jaunimo ir senolių dialogą, kad ryšys su „šaknimis“ tebeduotų vaisių dabar ir ateityje. Paragino visada derinti laisvę su solidarumu bei svetingumu, kaip tradiciškai Baltijos šalyse priimta.

Susitikime su senoliais Latvijoje Popiežius Pranciškus akcentavo glaudų kantrybės ir vilties ryšį. „Tie, kurie yra patys patyrę sunkių išmėginimų, yra tautos šaknys, kurias, Dievo malonei padedant, reikia saugoti, kad dygtų naujos atžalos, žydėtų ir neštų vaisių. Pagyvenusiųjų iššūkis yra neužkietinti savo vidaus, likti atviros ir švelnios sielos bei minties. Tai yra įmanoma, padedant Šventosios Dvasios „sulai“, meldžiantis ir klausant Dievo žodžio. (Popiežius Pranciškus apie vizitą Baltijos šalyse. // XXI amžius, priedas Katalikas. – 2018, rugs. 26, p. 1).

Susitikime su žydų bendruomene Vilniuje Popiežius Pranciškus pagerbė Lietuvos žydų genocido aukas, praėjus 75 metams nuo Didžiojo geto likvidavimo. Jame kalėjo dešimtys tūkstančių žydų ir jų vaikų.

Apibendrindamas savo vizitą Baltijos šalyse ir jose patirtus Jo įspūdžius, Popiežius Pranciškus ypač akcentavo: „Bėga metai, praeina režimai, bet virš Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina ir toliau budi prie savo tautos, kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“. (Popiežius Pranciškus apie vizitą Baltijos šalyse // XXI amžius. Priedas Katalikas. – 2018, rugs. 26, p. 1)

Džiaukimės tuo, ir didžiuokimės, kad esame lietuviai... ir vilniečiai!

Atgal