VISUOMENĖ
10.30. UŽDEKIME VĖLINIŲ ŽVAKUTĘ!
Prof. Ona Voverienė
Mes ūkanotoj Vėlinių rimty,
Atėję beldžiamės į Laiko sieną.
Palikot mus... Skaudi ta netektis
Labiausiai liečia širdį šitą dieną.
Janina Marcinkevičienė
Šių metų Vėlinės – ypatingos. Gražiai ir prasmingai paminėjusi Lietuvos Respublikos šimtmetį bunda ir keliasi mūsų tauta, gaivina savo istorinę ir žmogiškąją atmintį. Mokomės gyventi, jau ne socialistinėje, bet savo tikrojoje istorinėje Lietuvoje. Nors dangus pilkas ir dienos ūkanotos širdyje vis tiek ramu, kad sunkiausias mūsų valstybės kūrimo etapas – jau įveiktas. Lietuvoje, kaip ir šiomis dienomis kapinėse, vis daugiau įsižiebia žiburių, skleidžiančių ramybę , šviesą ir viltį ir akinančių kurti naują gražesnį gyvenimą savo Žemėje, stiprinti ir kurti savo valstybę, kelti iš užmaršties savo tautinę kultūrą ir jos kūrėjus, mokytis iš jų idealizmo ir pozityvumo, šluostyti dar vis pasitaikančias ašaras nuo jos veido, siekiant tautos vienybės ir teisingumo.
Vikipedija nuotr.
Tik per Vėlines ryškiausiai pajunti, kad Tauta yra didysis tavo kūnas – buvęs, esamas ir būsimas. Matomas tautos kūnas – tai tautos moterys, vyrai, vaikai, kurie gyvena dabar. Esi tik lapas ant didžiojo tautos medžio. Jausk kaip iš to medžio šaknų kyla gyvybė ir išsisklaido po šakas ir lapus. Koks tavo tikslas? Stenkis tvirtai laikytis šakos. Ir visiškai nesvarbu, kas tu bebūtum – to medžio lapas, ar žiedas ar vaisius – tesiūbuoja tavyje, teatsinaujina ir tekvėpuoja visas medis. Tavo pirmoji pareiga – jausti protėvius; antroji – nušviesti jų polėkius ir tęsti jų darbą; trečioji – perduoti palikuonims didįjį įsakymą – pranokti tave.
Išmok paklusti Tautos balsui. Tik tas, kas moka jam paklusti yra laisvas. Išmok įsakyti. Tik tas, kas gali įsakyti atstovauja Tautai visame pasaulyje. Mylėk ir gerbk atsakomybę. Kaip savo laiku Lietuvos partizanų vadas Vaclovas Voveris Žaibas mokė savo „Geležinio Vilko“ kovotojus žodžiais: „Kiekvienas turime gyventi taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“ įsakyk sau: „ Jeigu mano tautą ir mano valstybę ištiks kokia neganda, aš būsiu kaltas!~. Mylėk kiekvieną sutiktąjį tautietį tiek, kiek jis jaučiasi atsakingas už savo tautą ir už savo Tėvynę. Neieškok bičiulių, ieškok bendražygių! Gerbk savo priešus – jie priverčia tobulėti. Būk neramus ir neišsenkantis – kovoje su savo priešais, įtikink juos savo teisumu, kad jie taptų tavo bendražygiais. Neprarask vilties juos įtikinti savo žodžiu, veiksmu ir visu savo gyvenimu.
„Gyvenk, kad mes nemirtume užmarštyje...“- tyliai šnabžda mirusieji. – Nesuspėjome savo sumanymų paversti darbais – paversk juos tu!. Nesuspėjome pažinti ir įamžinti Vilties veido – įamžink jį tu! Padaryk, ko nespėjome mes! Mirtis yra ne kas kita, o tik save išsekinęs gyvenimas. Mes neišėjome, neatsiskyrėme nuo tavęs, nenusileidome į žemę... Tavyje ir per Tave tęsiame savo gyvenimą ir kovą už jį. Išgelbėk jį! Tu už tai atsakai. Tavo veikimas atsiliepia tūkstančiams likimų. Vaikščiodamas žeme ir jausdamas pareigą mirusiesiems, tu pramini ir gilini vagą, į kurią subėgs tavo palikuonių upė. Kai drąsiu poelgiu išgarsėji, visa tauta pakyla ir sutvirtėja.
Uždekime Vėlinių žvakutę ir pabūkime su savo mirusiaisiais tėvais, senoliais ir protėviais bei gerbiamais tautiečiais tą Vėlinių vakarą, pabendraukime su jais, juos prisimindami.ikrojoje istorinėje Lietuvoje. Nors dangus pilkas ir dienos ūkanotos širdyje vis tiek ramu, kad sunkiausias mūsų valstybės kūrimo etapas – jau įveiktas. Lietuvoje, kaip ir šiomis dienomis kapinėse, vis daugiau įsižiebia žiburių, skleidžiančių ramybę , šviesą ir viltį ir akinančių kurti naują gražesnį gyvenimą savo Žemėje, stiprinti ir kurti savo valstybę, kelti iš užmaršties savo tautinę kultūrą ir jos kūrėjus, mokytis iš jų idealizmo ir pozityvumo, šluostyti dar vis pasitaikančias ašaras nuo jos veido, siekiant tautos vienybės ir teisingumo.
Graiko Nikos Kazantzakio mintis, skirtas mirusiųjų dienai (Asketika- 2000, p. 10) užrašė prof. O.Voverienė. Vilnius, 2018.10.27.
Atgal
.jpg)
