VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

08 26. Užmiršome savo pareigas

Monsinjoras A. Svarinskas

Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Žvaigždės ordino kavalierius

Broliai ir sesės, Lietuvos patriotai, šiandien susirinkome į seną ir garbingą Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri per visas okupacijas išlaikė lietuvišką veidą.

Šia proga norisi prisiminti seną Vilnijos veikėją kun. Kazimierą Čibirą, kuris ilgus metus dirbo šioje bažnyčioje - 1943 m. sovietams bombarduojant Vilnių žuvo. Prisimenu, kad arkivyskupas Mečislovas Reinys mums kalbėjo Kauno kunigų seminarijoje ir verkdamas paskelbė šią liūdną žinią. Po eilės metų ir pats Arkivyskupas žuvo Vladimiro kalėjime.

Šiandien minime skaudžius ir džiaugsmingus mūsų istorijos įvykius. 1918 m. pirmoji Lietuvos Respublika, dėka savo sūnų ir dukterų pasiaukojimo ir savanorių kraujo, buvo atkurta po 123 m. Rusijos vergijos.

Žmonės dirbo, triūsė Lietuvoje. Tėvai, Mokykla ir Bažnyčia darniai auklėjo jaunąją kartą ir vėlyvesnė laisvės kova šį teiginį patvirtino.

Lietuva sukūrė aukštą žemės ūkį: kviečiais maitino Vokietiją, o bekonais – Angliją. 1937 m. Lietuva išmokėjo visas skolas užsieniui ir sukaupė 10 tonų aukso, kuris buvo laikomas Švedijos, Prancūzijos ir Amerikos valstybių bankuose. Litas per visą Respublikos gyvenimą nebuvo devalvuotas.

Šiuo metu baigiame prasiskolinti. Mūsų skolos siekia 36 milijardus ir 113 milijonų ir dar skolinamės...

Buvo sukurta patriotiškai auklėjama Lietuvos kariuomenė. O svarbiausia per tuos 20 m. buvo sukurta lietuviškoji švietimo sistema. Išaugo puikios mokyklos, gimnazijos ir universitetai, kurie perteikė jaunajai kartai ne tik mokslo žinias, bet ir meilę Tėvynei.

1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo sovietų okupuota. Nuo to laiko prasidėjo didžioji Lietuvos Golgota. Per abi okupacijas netekome beveik trečdalio Lietuvos gyventojų. Vien partizanų Lietuvos miškuose ir miestuose žuvo apie 22 tūkstančių, o kiek dar pateko į KGB rankas ir buvo sušaudyti. Tai liudija jų pavardės, iškaltos ant buvusių KGB pastato sienų. O kiek dar mirė lageriuose ir tremtyje. Jie visi liudijo savo meilę Dievui ir Tėvynei.

Po vergijos ir didelių kančių 1989 m išėjome į Baltijos kelią. Tai buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvų žmonių pareiškimas visam pasauliui, kad gynėme ir ginsime savo valstybes. Šiame kelyje stovėjo du su puse milijono žmonių, tame tarpe virš milijono lietuvių. Baltijos kelyje pareiškėme norą būti laisvi ir nepriklausomi. Vėliau mes užmiršome savo pareigas Dievui ir Tėvynei. Senoji karta išmiršta, o jaunimas emigruoja. Kalbame tik apie ekonominę krizę, o užmirštame, kad dvasinė krizė yra visų kitų krizių pagrindinė priežastis. Gyvenimas rieda žemyn, sumažėjo gimstamumas (1,3, o reikia 2,6) Manoma, kad Lietuvoje liks tik 2 milijonai gyventojų. Ir kas tada mokės skolas, kas uždirbs pensijas, kas kurs šviesesnę Lietuvos ateitį? Daug nuodėmių vargina mus: egoizmas, abuojumas, korupcija, alkoholizmas ir narkomanija ir kitos nedorybės. Šiuo metu vienam Lietuvos gyventojui tenka 20 l degtinės per metus.

Kokia mūsų išeitis? Išeitis yra viena, jei dar ne vėlu, grįžti prie Dievo ir statyti naują Lietuvos gyvenimą ant Dekalogo. 

Šiandien dar noriu akcentuoti didelį nusikaltimą, kuris slegia mus visus. Per 20 laisvės metų mes piktybiškai nutylėjome apie bolševikų žiauriai nužudytus mūsų Lietuvos vadus. Kodėl tylėjome?

Manoma, kad tai gyvulinė Maskvos baimė.  

Laukėme 20 metų, kad dabartinės Lietuvos vadai paviešintų šias aukas. Deja, nesulaukėme, todėl Laisvės kovotojai ryžosi šiam ryžtingam žingsniui. Šiandien Šv. Mikalojaus Bažnyčioje, Vilniuje skelbiame Lietuvos partizanų, ryšininkų, ūkininkų (kurie davė partizanams duonos ir leido išsikasti bunkerius savo sodybose, nors gerai žinojo, kad savo dienas baigs Sibire), politinių kalinių tremtinių ir visų laisvės kovotojų, patriotų vardų sąrašą. Tegul šie kankinių vardai perveria mūsų protus ir širdis, kad nedelsiant stotume į žūtbūtinę kovą ir Dievui padedant, laimėtume.

Pagerbdami kankinius, atsistokime ir paklausykime.

Sušaudyti ministrai: Antanas Tamošaitis, Pranas Lietukas, Steponas Rusteika, Balys Giedraitis, Kazys Bizauskas, Julius Čaplikas, Kazys Skučas, Kazys Jokantas, Petras Aravičius, Juozas Papečkys, Zigmas Starkus, Voldemas Vytautas Čarneckis, Jonas Sutkus, Vytautas Petrulis, Augustinas Valdemaras.

Ministrai, mirę kalėjimuose, lageriuose, tremtyje: prof. Pranas Dovydaitis, Aleksandras Žilinskas, Jonas Masiliūnas, Jokūbas Stanišauskas, Julius Indrašiūnas, vysk. Mečislovas Reinys, Stasys Putvisnskis, Antanas Merkys, Jonas Aleksa, Vladas Mirona.

Atskirai reikėtų paminėti apie ministrą be portfelio žydų reikalams Jokūbą Vygotskį gimusį 1857 06 03 d. Jis buvo 1942 m. gestapo suimtas Lenkijoje ir sušaudytas.

Žuvę generolai: Juozas Barzda – Bradauskas, Julius Čaplikas, Zenonas Grulaitis, Antanas Gustaitis, Aleksandras Kurkauskas, Kazys Ladyga, Kazys Skučas, Jonas Sutkus.

Generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus ir žuvusių draugų sąrašas: Lietuvos gen. štabo maj. Vytautas Bulvičius, kap. Juozas Kylius, leit. Leonas Žemkalnis, leit. Juozas Sadzevičius, adv. Aleksas Kamantauskas, mokyt. Antanas Skripkauskas, mokyt. Stasys Mockaitis, tarnautojas Jurgis Guobis. Jie visi buvo sušaudyti Gorkio kalėjime 1941 m. gruodžio 18 d. Kiekvienais m. gruodžio 18 d. pagerbiamas Vilniuje. Deja, aukščiausieji valdžios ir kariuomenės vadai nedalyvauja.

***

Gerbiamoji Prezidente ir Lietuvos valdžios atstovai, Dievas jus pašaukė tarnauti šiuo sunkiu laiku Lietuvai ir jo žmonėms. Jūsų misija reikalinga ir garbinga. Valdžia ir Tauta turi sukurti šviesesnę Tautos ateitį. Jei garbingai tarnausite Tautai ir atliksite savo pareigas, tai Lietuvos istorija tars gerą žodį, o sekančios kartos su pagarba minės Jūsų vardus. Ir priešingai, jeigu neatliksite savo pareigų...

Iš nevilties gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie!

Viešpatie, išgirsk mano balsą! (Ps. 130)

Atgal