VISUOMENĖ
Nusigręžimas nuo savo Tėvynės
Nebeištvėriau, privalėjau išlieti susikaupusias mintis ir emocijas į šį laišką, o į jį atsako tikiuosi, kaip moralinės paramos ir Jūsų pareikštos nuomonės...
VPU studentė Greta Krylovaitė
Per paskutinį mėnesį kaip niekada susikaupė neapsakomai daug neigiamų emocijų. Ne, ne dėl savo asmeninio gyvenimo ar kokio nors kito pobūdžio problemų, kurioms ir taip nėra laiko, bet būtent dėl to, kas dabar vyksta Tėvynėje. Galvoje nušvito labai baisus supratimas, kuris kaupėsi po truputį ir staiga išsiveržė į paviršių.
Taip, ko gero, pasakysite, kad tai „realybės suvokimas“, bet mano manymu, realybės nesuvokia tik tie, kurie tegyvena savo uždaruose pasauliuose. Tas supratimas yra dabartinės mūsų Tėvynės tragedijos išgyvenimas.
Visada turėjau viltį ir tebepuoselėju ją (ir tikrai ne aš viena), tačiau atrodo, kad ji ima blėsti (o siaube). Viltį apie gražesnę Lietuvą, tokią, kokia ji buvo kadaise. Graži, rūpestinga savo tautiečiams, o tautiečiai rūpestingi Jai. Ir nepaisant jokių represijų ar kitų skaudžių Lietuvos istorijos akimirkų, broliai ir seserys sugebėjo nepasiduoti ir laikytis išvien, siekti savo tikslų, kuriems reikėjo tų įgimtų ir genuose įsitvirtinusių bruožų - vienybės bei ryžto, o taip pat dvasinės stiprybės bei nenusakomos meilės Tėvynei. Tokia Lietuva buvo, bet ji beveik paskendo praeityje...
Toji tragedija ir yra (tai Jums nieko naujo nesako, manau) nusigręžimas nuo savo Tėvynės, riebus ir kolaborantiškas spjūvis į viską, ką kūrė protėviai šimtų šimtus metų, ir kas, deja, per porą dešimtmečių ėmė ir subyrėjo.
Dabar atsidūrėme duobėje slidžiais kraštais, iš kurios beveik neįmanoma išsikapstyti. Vyriausybė, Seimas, teisėsauga ir kitos institucijos, kurios turėtų bent minimaliai rūpintis savo žmonėmis - taip pat riebiai į juos nusispjovė. Gerai, tarkime: „Pamirškime visą tai. Korupcija, oligarchija, prosovietinė valdžia neturėtų daryti įtakos piliečių tautiniam mentalitetui“. Būtų gerai, nes, deja, visgi daro! Atrodo, dėlto kaltas ir sovietinės kartos suaugusiųjų auklėjimas pagal materialinius ir primityvius poreikius, kurie ir nustumia jauno žmogaus tautiškumo supratimą ir patriotizmo jausmą. Nesakyčiau to, jeigu pati to nematyčiau kiekvieną savo mielą dieną, girdėdama, kaip patėvis kvaršina mano mažajam broliui galvelę apie pinigų suteikiamą laimę ir gražų gyvenimą (stereotipinėje) Anglijoje. Viso to prisiklausius, net šiurpas nukrato, ir prisimenu prieš beveik metus girdėtą prof. V. Landsbergio kalbą Vasario 16 - tosios minėjimo dieną, kad „...vargšai tie vaikai, kuriems yra diegiamos materialinės vertybės“. Visiškai sutinku, nes tai siaubingai bukina, galų gale paverčia stereotipiniu kosmopolitizmo „šalininku“, kuriam nėra nei Tėvynės, nei iš senų senovės atkeliavusių lietuviškų vertybių... Tai jiems yra svetima, o, galų gale, net kvaila...
Taigi grįžtant prie to, kad nuo Tėvynės nusigręžia ne tik valdininkai ir visi kiti, kurių minėti nė liežuvis neapsiverčia, bet ir paprasti žmonės. Pamenu, su savo draugais karštai diskutuodavome dar porą ar trejetą metų atgal, kad „kas norės - tas ras darbą ir čia, o kas išvykstą į užsienį, iš tiesų ten ieško bananų ir šampano“, kitaip tariant - egzotikos, ko primityvus protas ir siauras požiūris neleidžia įžvelgti čia - gimtajame - krašte. Bet dabar mano ir tų pačių draugų nuomonės ėmė smarkiai krypti į priešingą pusę. Žmonės čia per labai trumpą laiką ne tik neberanda darbo, bet ir yra iš visų pusių morališkai bei finansiškai „graužiami“. Nei teisingos teisėtvarkos (paradoksaliai skamba), nei paramos... Žodžiu, nieko, kas galėtų padėti jaustis žmogui saugiu ir patenkintu. Į ligonines gultis pavojinga, dar vietoje skrandžio išdarkys žarnas ir pasmerks „netyčiniai“ mirčiai (kaip giminaitei nutiko), nei kreiptis į teisėsaugą, ginant jauną ir nekaltą, tyčia sužalotą vaiką, nes per savaitę pats tapsi kaltas ir iš Tavęs dar pareikalaus absurdiškų dalykų, kurių nė neminėsiu (tai nutiko mano šeimai), nei kreiptis į kitas institucijas. Tad ką dabar tam žmogui daryti?.. Jam nepagerės, galvojant apie tautiškumą ir jo nešamą gėrį... Deja, nes jis per daug nusivylęs viskuo, kas vyksta aplink, nebetikės nieku, taps savo pačios Tėvynės vergu, o tiksliau - pavergtosios oligarchų Tėvynės vergu. Tą tikėjimą pasilieka tik likę užsidegę patriotai, kurie vis viena nenori nuleisti rankų, nori likti čia ir bandyti pralaužti ledus, kas prilygsta perkopimui per aukščiausią kalną... Bet juk ir tai įmanoma? Pažįstu tokių žmonių ir prieš juos lenkiuosi žemai žemai... Bet jų tik vienetai... Juk dabar vėl nusimato baisaus masto emigracija Lietuvoje... Net trečdalis. Kai kitose valstybėse ima trūkti 3 proc. piliečių - jie emigruoja, skelbiamas pavojus, o pas mus emigracija jau viršija 13 proc.
Bandyti prasiveržti į valstybės valdymo organus, kad ką nors bandytum pakeisti, yra sudėtinga, nes turi suktis kaip klastingas žaltys, kad patektum į kokį nors aukštesnį postą, o ir tai viso išlieto prakaito finale kainuoja patriotišką nekaltybę: arba tu tampi toks kaip ta avinų banda, arba skrieji lauk su savo idėjomis ir gerais norais... (taip nutiko pažįstamo tetai dirbant Seime).
Kitų blogybių nė neminėsiu... Tai beprasmiška, juk viskas yra ir taip žinoma... Bet aš tenoriu paklausti Jūsų, mano pažįstamų intelektualų ir patriotiškų žmonių nuomonės: o ką daryti, kaip toliau laikytis ant kojų, kaip nepalūžti... Kai protėviai išgyveno tiek represijų, jiems tereikėjo gintis nuo priešo, nes jų meilė Lietuvai buvo pakankamai didelė, kad dėl jos nereikėtų rūpintis... Atgavus nepriklausomybę, pamiršome, kas ta tikroji laisvė yra ir kaip ji turėtų atrodyti. Dabar priešai esame patys sau, nes problema slypi žmonėse, o ypač tuose, kurie ridena savo kiaušinius iš vienos kišenės į kitą (atleiskite už netaktiškumą).
Kaip būsima istorikė ir pedagogė aš dar turiu pakankamai ryžto „išstovėti“, bet tiesiog nebežinau, ką man ir kitiems daryti su aplinkiniais, ką jiems sakyti, ar verta jiems neutraliai žadinti tautinį mentalitetą, ar verta stengtis dėl to, kas, atrodo, vis vien vieną baisią dieną grius...
Juk visiems mums vieną kraują davė Lietuva...
Atgal
.jpg)
(1).png)
