VISUOMENĖ
Triuškinanti emigranto Paolo išpažintis
Gintvilė Switters
Prieš atvykdamas į Olandiją, Paolo gyveno internate. Penkerių metų neteko motinos. Tėvas nenorėjo apsiimti naštos auginti 3 sūnus. Taip mažasis Paolo pateko pradžioje į vienuolyną, o po to į internatą. Čia ir prasidėjo jo nelaimės. Klausiausi jo pasakojimo ir verkiau: kaip įmanoma, kad tokie maži vaikučiai buvo seksualiai išniekinti. Prisimenu vieno poeto eiles: „Esu pagoniškai tyras ir šventas, blogybių neatrastas – nuodėmių neapgyvendintas“.
Paolo buvo dešimties metų amžiaus, kai tualete jį bandė išprievartauti. Su siaubu akyse jis pasakojo apie nemalonų prisilietimą. „Aš drebėjau iš baimės, nenorėjau, kad mane muštų, liečiau vyresnio jaunuolio lytinį organą lūpomis. Aš visą laiką verkiau. Mane išgelbėjo atsitiktinai į tualetą atėjęs vyresnis draugas. Jis nutempė mane ir nusikaltėlį pas kuratorių. Abu buvome nuplakti rykštėmis. Kelias dienas jaučiau skausmą ir sunkiai galėjau sėdėti ant užpakalio. Internate buvo griežta disciplina, bet ir čia, „Casa Pia de Lisboa“ įvykdavo baisių atsitikimų. Net olandų laikraščiai rašė apie baisius išprievartavimus Lisabonoje, vaikų internate „Casa Pia de Lisboa“.“
Paolo nepasisekė išvengti gėdingo išprievartavimo. Būdamas 12 metų buvo trijų vaikinų pagrobtas ir išprievartautas tualete. Apie tai jis nedrįso niekam pasakoti. Tik po 40 metų išsipasakojo savo psichiatrui Olandijoje. Jo psichiatras surado straipsnius apie tuos įvykius Lisabonoje. 2003 06 03 laikraštis „De Volkskrant“ rašė apie tai, kad net ministrai, aplankydami internatą, prievartaudavo jaunuolius. Taip buvo atimta Paolo nekaltybė ir gėdos ženklu pažymėta vaikystė. Visai nenuostabu, kad portugalų jaunuolis patyrė traumą visam gyvenimui. Nepadėjo ir tai, kad jis emigravo į Olandiją. Padaryta žala sutriuškino jo asmenybę, atėmė tikėjimą savimi ir žmonėmis.
Pagaliau po daugelio metų pasirodė straipsniai ir Olandijos laikraščiuose apie įvykius Portugalijos vaikų namuose. „Nežinau, ar kada gyvenime išgysiu nuo padarytos traumos „Casa Pia de Lisboa“,“ – kalbėjosi su manim Paolo. – „Man dabar yra 45 metai ir psichiatro dėka atradau savo nerimasties priežastį. 2003 metais patyriau psichozę ir iki šiolei vartoju vaistus. Vaikui padaryta žala suniokojo visą mano gyvenimą. Kaip rašė įžymus pasaulio mąstytojas Dalai Lama, „The purpose of having this precious human body is not simply to achieve happiness for yourself, but to eliminate the suffering of all other beings and bring them hapiness“. Taigi gyvenimo tikslas yra padėti kitiems kenčiantiems žmonėms.
O kaip Lietuvoje? Kokias problemas išgyvena jaunuoliai, gyvenantys internatuose? Ar tai iki šiol tabu?
Atgal
.jpg)
(1).png)
