VISUOMENĖ
Gretai Krylovaitei
Algirdas Berkevičius
Nuoširdžiai dėkoju už straipsnį „Nusigręžimas nuo savo Tėvynės“. Šiandieninėje Lietuvoje panašioje padėtyje atsidūrusių žmonių yra gana daug, todėl, manau, kad ir aš, jau gana senas žmogus, privalau jauniems žmonėms iš savo praeities kai ką papasakoti, patarti.
Iki pirmosios sovietinės okupacijos aš jau buvau skautu, tai yra dar vaiku būdamas sąmoningai įsipareigojau tarnauti Dievui, Tėvynei ir savo Artimui. Antrosios sovietinės okupacijos metais, vykstant partizaniniam karui, kovotojų gretose buvo nemažai vyresniųjų klasių moksleivių ir studentų. Tokiai pogrindinei grupei su keliais klasės draugais ir aš priklausiau. Mūsų grupei prisijungus prie Lietuvos Laisvės Armijos padalinio, kurio veiklą jau kontroliavo sovietinis saugumas, 1948 metų pabaigoje buvo suimti mūsų organizacijos vadovai, o 1949 metų sausio mėnesį ir daugelis mūsų. Aš buvau nuteistas 25 metams. Su daugeliu likimo draugų buvau nugabentas į Magadano srities, Seimčano rajono, Elgene buvusį ypatingojo rėžimo lagerį, pas katorgininkus. Dirbome šachtose po 12 valandų, maitino labai blogai. Kad išgyventų, vienas kalinys sąmoningai nusikirto rankos plaštaką (nelietuvis), kitas kalinys smulkiai sutrupinęs stiklo gabalėlį sumaišė su rašalu ir į akis susipylė, kad tokiu būdu apaktų, bet išgyventų. Du lietuviai, atrodo broliai, jauni vyrai, nusprendę geriau mirti laisvėje nei vergovėje, pasiėmę po kirvį ir duonos gabalėlį, pabėgo iš sargybos saugomos šachtos teritorijos ir iškeliavo Lietuvon, kuri buvo už kelių tūkstančių kilometrų. Po poros dienų jie jau negyvi gulėjo sniege prie lagerio vartų. Jų rankos buvo surištos nugaroje, pražiodintos burnos buvo perrištos stora virve.
Atėjo laikas, kai ir aš praradau jėgas, nepajėgiau eiti į darbą. Neišėjęs į darbą, negavau nors ir menko maisto davinio. Po poros dienų mane iškvietė į lagerio ambulatoriją. Mane pamatęs gydytojas įsakė nusimauti kelnes. Pamatęs, kad ten tik kaulai ir oda, pareiškė, kad mane būtina guldyti lagerio ligoninėn. Kartu buvęs režimo viršininkas už tai, kad nėjau į darbą, man skyrė penkias paras karcerio. Karcerio kameroje, kurion aš patekau, jau buvo vienas tautietis. Kadangi jis čia buvo jau trečia para, skardiniame dubenėlyje jam atnešė kažkokio viralo, kuriuo jis mielai su manimi pasidalino. Tuomet prisiminiau skautišką pasakojimą apie dvi varles, įšokusias į indą su grietine. Viena jų, pamačiusi, kur pateko, nusprendė, jog iš tokio indo neiššoks, nuskendo. Antroji nepasidavė, plaukė, kiek tik jėgos leido, o kai praradusi jėgas pradėjo grimzti, staiga po kojomis pajuto kažką kietą, iškart pasispyrė ir iššoko iš indo. Pasirodo, jog savo pastangų dėka iš grietinės ji suplakė sviestą. Taip antroji varlė išsigelbėjo.
Tuomet mes buvome jauni. Visi tiesio beprotiškai tikėjome, kad anksčiau ar vėliau, kas išliksime, grįšime ton pasakų ir svajonių šalin, mūsų Tėvynėn Lietuvon. Tikėjome, kad kaip kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, taip ir Lietuvoje būsime visi kartu, vieningi, išvien dirbsime savo Tėvynės labui ir Lietuvos žmonių gerovei. Deja, deja. Tai, kas šiandieną vyksta Lietuvoje, tiesiog neįmanoma ne tik suprasti, bet ir paaiškinti. Kadangi esu senas skautas, pasigendu tautinio mūsų jaunimo auklėjimo. Skautiškasis lietuvių jaunimo auklėjimas Lietuvoje paneigtas, tačiau čia sėkmingai veikia Lenkijos remiami lenkų skautai - harcerai, arba Rusijos remiami rusų jaunieji žvalgai, rusų skautai. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nereikalingi dori, garbingi ir darbštūs žmonės. Šiandieną Lietuvoje vaikų ir jaunimo tarpe geriau smurtas, prievarta, narkomanija, alkoholizmas, net žudynės. Geriau įvairiausia užsienietiška bjaurastis nei tautos moralinių vertybių išsaugojimas. Tuo šiandieną netenka stebėtis, nes didžiausia vertybe mūsuose yra laikomi pinigai, o tautos ateitis ir išlikimas šių dienų pasaulyje mūsų „šviesuolius“ mažiausiai domina.
Tad kas darytina? Manau, kad svarbiausia yra tikėti ateitimi. Kadangi visada mes laimėdavome tik susitelkę, telkimės ir veikime. Šiandieną, kaip ir visada, mes galime pasikliauti tik savo jėgomis, tai yra jėgomis tų žmonių, kurie brangina savo Tėvynę Lietuvą, tradicinę tautos moralę, tikėjimą, papročius ir tradicijas, kuriems brangi ne tik istorinė mūsų tautos praeitis, bet ir tos vertybės, kurias daug amžių vertino ir gynė mūsų tėvai ir protėviai. Šiandieninė mūsų veikla turėtų būti savotiškas kūrybinis darbas, nukreiptas esamų negerovių šalinimui. Darbas nelengvas, bet prasmingas, garbingas ir labai reikalingas. Be to, gal būt dažniau prisiminkime tai, apie ką rašė Maironis, Kudirka bei kiti garbingi mūsų Tautos vaikai.
Ir šiandien aš tikiu savąja tauta, mūsų žmonių sąmoningumu, nes jau pasirodė pirmieji nepakantumo esama padėtimi požymiai. O Tau, miela mūsų tautos dukra Greta, nuoširdžiai linkiu sėkmės visuose darbuose, moksluose, taip pat stiprybės, kuri kiekvienam mūsų šiandieniniame pasaulyje labai reikalinga. Reikalui esant, mane visada galima rasti Lietuvos skautų sąjungoje. Šį laiškelį norėčiau baigti skautiškai: Tėvynės laisvės ir garbės sargyboje, budėkime!
Atgal
.jpg)
(1).png)
