VISUOMENĖ
09 27 Prasmingo gyvenimo siekis – visuomenės sėkmės prielaida
dr. Gediminas Navaitis
Vakarų šalių visuomenė ilgai vadovavosi nuostata – galintieji daugiau vartoti turėtų būti laimingesni. Tačiau per XX a. išsivysčiusiose šalyse vartojimas padidėjo keletą kartų, o žmonių laimė – ne.
Šią problemą mėgina spręsti „laimės ekonomikos“ tyrinėtojai, bandantys ekonomikos proncipus sieti su psichologijos žiniomis. Prieš kelis dešimtmečius pradėti masiniai laimingumo lygio tyrimai atskleidė ne vieną paradoksą. Jie parodė, kad turtingesni ir daugiau uždirbantys žmonės yra laimingesni ne dėl didesnių pajamų. Be to,dažniau didesnes pajamas jie gauna todėl, kad būdami laimingesni sėkmingiau dirba. Antai laimės tyrinėtojas B. Deerkas rašo, kad laimingi universitetų studentai, sulaukę keturiasdešimtmečio, uždirba trečdaliu daugiau nei jų buvę bendrakursiai, kurie pradėdami studijas jautėsi mažiau laimingi. Kitas tyrinėtojas R. Furnhamas nustatė, kad kvalifikuoti darbininkai, tvirtinę, jog yra laimingi, dirba našiau nei tie, kurie atsakė priešingai. O našiau dirbantieji ir uždirba daugiau. Panašių tyrimų galima paminėti ne vieną.
Apibendrinus skirtingose šalyse, skirtingose verslo organizacijose atliktus tyrimus galima padaryti paprastą išvadą – darbdaviui naudinga turėti laimingus darbuotojus. Ši tarsi paprasta išvada paskatino gilinti įžvalgas, ieškoti atsakymo į papildomus klausimus: ar valstybei reikia rūpintis laime, kaip tai pasiekti? Galiausiai – kas kliudo piliečiams pasijusti laimingiems?.
Atsakymas į šiuos klausimus gali būti rastas palyginus laimingųjų ir nusivylusių savimi nuostatas. Vienas svarbesnių vertinimo aspektų – gyvenimo prasmės ir bendruomenės, tautos ir valstybės, su kuria save sieja tiriamieji, bendrumo suvokimas.
„Siekimas rasti gyvenimo prasmę – rašo psichologas V. Franklas, - yra pirminė žmogaus paskata“. Deja, šios prasmės negalima paskirti, negalima išrašyti tarsi recepto. Savojo gyvenimo prasmę žmogus ieško ir randa pats. Antra vertus, įvairiems prasmės atradimams bendra tai, kad ją radęs žmogus tarsi „išeina“ už savųjų interesų, poreikių, norų ribų. Susitelkia ne į savo malonumų, naudos sau siekimą, o sugeba šiuos ar kitokius norus susieti su aplinkiniais, veikia ne vien dėl saves, bet ir dėl kitų. Todėl netgi tie, kurie primityviai bando pasipuikuoti savo turtu ar prabanga, pirmiausia turi rasti, kam galėtų pasigirti, rasti nors kiek prasmės už savęs paties.
Dažniausiai gyvenimo prasmė randama darbe, kuriame galima atskleisti kūrybiškumą. Taip pat – meilėje, kurioje išgyvenamas kito išskirtinumas, prasmė prasiskleidžia irkenčiant dėl savo vertybių. Kai nepavyksta rasti prasmės, žmogus pasijunta esąs dvasiniame vakuume, o tai skatina depresiją agresiją.
Prasmės ieškojimo ir atradimo principai gali būti naudingi aptariant atskirų žmonių ir iš jų susidedančios visuomenės problemas. O norint jas aptarti reikia bent jau sužinoti, kiek žmonių mano, jog jų gyvenimas turi prasmę ir kur jie tą prasmę randa.
Kadangi prasmė dažnai randama esant sąsajoms su kitais žmonėmis ar bendruomene, gana paprasta išsiaiškinti, ar jaučiantys ryšį su valstybę laiko savo gyvenimą prasmingesniu ir yra laimingesni. Vienos universiteto psichologas G.Schimdtas tai ir padarė. Jo atliktas tyrimas vienareikšmiškai patvirtina – žmonės, jaučiantys priklausomybę tautai ir besididžiuojantys savo krašto istorija, dažniau tvirtino, kad jų gyvenimas prasmingas. O prasmės išgyvenimas, kaip jau rašyta, siejasi su laime bei slopina agresyvumą, mažina depresijos riziką. G.Schimdtas neabejoja, kad geresnis tautinių ir regioninių tradicijų pažinimas yra gana paprastas būdas įprasminti gyvenimą.
Vienas „laimės ekonomikos“ tikslų – kuriant prielaidas laimingesniam gyvenimui pasiekti efektyvesnį veikimą ekonomikoje. Tie, kurie jaučia priklausomybę bendruomenei ir žino jos tradicijas, yra atsakingesni. Jie aiškiau suvokia savo gyvenimo prasmę ir yra laimingesni. Daugelis vadovų suprato, kad naudinga ugdyti darbuotojų pasididžiavimą organizacija, priklausomybės jai jausmą ir rūpinosi organizacijos tradicijomis, kūrė vienybę su ja liudijančiais atributais. Galimas ir dar platesnis požiūris – sieti organizacijos veiklą su bendruomene, tauta ir valstybe. Vadybos specialistas B. N. Enkelmannas teigia, kad viena iš Japonijos ekonomikos kilimo po antrojo pasaulinio karo priežasčių buvo japonų tikėjimas, jog dirbdami jie tarnauja savo šaliai.
Įdomu būtų sužinoti, ar daug lietuvių panašiai galvoja.
Atgal
.jpg)
(1).png)
