VISUOMENĖ
Aukso raidės ant paminklo
Lietuvos Respublikos ministro pirmininko A. Kubiliaus memorandumas
Mieli Lietuvos žmonės!
Kreipiuosi į Jus sunkią Lietuvai ir Vyriausybei valandą. Kreipiuosi, žinodamas, jog Jūs suprantate sunkią Lietuvos valstybės biudžeto būklę ir visą atsakomybę, kuri sunkia našta užgulė mano pečius ir skaudžiomis pasekmėmis atsiliepė Jūsų būčiai ir buičiai, Jūsų teisėtiems lūkesčiams ir Jūsų viltims sulaukti pažadėtos gerovės valstybės.
Kreipiuosi į Jus, mielieji Lietuvos pensininkai, sulaukusius garbaus amžiaus, užauginusius ir gražiai išauklėjusius savo vaikus – Lietuvos ateitį, – ir susilaukusius gausaus vaikaičių būrio – tautos įsitvirtinimo savo gimtojoje žemėje garantijos ir Jūsų pačių paguodos senatvėje.
Kreipiuosi į Jus, mielieji Lietuvos tarnautojai ir darbininkai, profesoriai ir studentai, gydytojai ir mokytojai, ubagai ir valkatos – be savo kampo, be duonos kąsnio.
Seime svarstomas 2011 metų valstybės biudžeto įstatymas. Plenariniai posėdžiai transliuojami per televiziją. Jūs visi galite įsitikinti, kokias gigantiškas pastangas deda mano Vyriausybė, kad biudžeto įstatymas būtų priimtas, kad visiems būtų aišku, kaip mes visi gyvensime ateinančiais metais. Neišjunkite savo televizorių ir Jūs pamatysite, jog dėl kiekvieno menkniekio opozicija mane aršiai puola. Sumaniai, netgi talentingai lošiama pensininkų korta, – atseit, reikia pensininkams padidinti pensijas iki prieškrizinio lygio, ir gana. Tačiau opozicijos veikėjai užmiršta, jog 2009 metais pasirašytas nacionalinis susitarimas su socialiniais partneriais atrišo Vyriausybei rankas, todėl bet kokia (kad ir pati drakoniškiausia!) priemonė biudžetui subalansuoti, konsoliduoti, apkarpyti ir taupyti yra ne tik geistina, bet ir leistina.
Reikia gerai įsidėmėti ir pasistengti iki kitų Seimo rinkimų to neužmiršti, jog valstybės biudžeto pajamos gali būti surenkamos dviem klasikiniais būdais:
Pirmas būdas – taip vadinamas Singapūro stebuklas. Ilgą laiką Singapūro ekonomika buvo skurdi, kol vieną kartą naujai išrinktam prezidentui atėjo į galvą mintis ministrais pasamdyti atsikviestus iš užsienio specialistus. Ir ekonomika pradėjo kilti kaip ant mielių. Sugalvojant ir įdiegiant kompleksą įvairių priemonių, galima surinkti daugiau įplaukų, palengvinti verslo sąlygas. Tai įvairios mokesčių lengvatos verslui, dėl kurių (ypač krizės atveju) galima žymiai ir staigiai padidinti prekybos, gamybos bei paslaugų apimtis. Tokiu atveju įplaukos į biudžetą išauga, nors mokesčiai sumažinami. Didėja nacionalinis produktas, plečiasi vartojimas, geriau užtikrinamos visų piliečių pajamos. Šešėlinio verslo apimtys sumažėja: sumažėja atlyginimai „vokeliuose“, sumažėja ir kontrabandos apimtys, nes kontrabandos prekėms sunku konkuruoti su kainomis viešajame sektoriuje. Gretutinis veiksnys – sumažėjusi korupcija, nes atpalaidavus veržles legaliam verslui, išnyksta pagundos verslo nusikaltimams, ir jie nebeapsimoka.
Antras būdas vadinamas mano vardu – Kubiliaus metodas. Pagal šį būdą pirmenybė teikiama taupymui bei ekonomiškam lėšų suvartojimui. Didinami mokesčiai ir taupoma visur: kur galima ir kur negalima, kadangi, skirtingai nuo pirmojo būdo, ieškoma kaip sumažinti visas valstybės išlaidas. Ekonomika sunyksta, vartojimas mažėja, gyventojų pajamos neužtikrinamos, atlyginimai ir pensijos mažinami. Tokiu atveju įplaukos į biudžetą išauga, nes efektyviai padidinami mokesčiai. Mažėja nacionalinis produktas, nyksta vartojimas, neužtikrinamos visų piliečių pajamos. Šešėlinio verslo apimtys didėja: daugiau išmokama atlyginimų „vokeliuose“. Gretutinis veiksnys: padidėjusi emigracija, padidėjęs svetimšalių antplūdis, nykstanti tauta, korupcija ir kontrabanda plečiasi, nes gaminama produkcija dėl išaugusių kainų negali konkuruoti su kontrabandinėmis.
Be to, reikia gerai įsidėti į galvą, jog pasaulyje absoliuti tiesa neegzistuoja. Bet koks reiškinys (ir juo labiau – teiginys) gali būti patikrintas tik palyginimo ir detalios analizės būdu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, tarsi Singapūro stebuklas yra efektyvesnis metodas, palyginus jį su Kubiliaus metodu. Tačiau giliau šiuos du būdus galėsime suprasti pritaikius vadinamąjį analogijos principą.
Paimkime, pavyzdžiui, karvės ir ūkininko atvejį. Karvė gyvena pas savo šeimininką ir jį maitina. Karvės uždavinys – duoti kuo daugiau pieno ir majonezo. Kai karvės produktyvumas krinta, ji šeimininkui atiduoda viską, ką turi, – mėsą, kaulus, ragus ir kanopas. Iš mėsos gaminami bifšteksai, iš kaulų – klijai, iš kaulų atliekų – kaulamilčiai (labai vertinga trąša rožėms ir visokioms gėlėms), iš ragų – primityvūs papuošalai ir kelnių sagos, o iš kanopų tikriausiai taip pat galima ką nors pagaminti. Šeimininkas savo ruožtu taip pat rūpinasi karve – teikia jai pastogę, – kad žiemą nesušaltų, nesusirgtų ir nenumirtų, taip pat pašarus, – kad duotų daugiau pieno ir majonezo. Karvė myli savo šeimininką, o šeimininkas – savo karvę. Toks reiškinys vadinamas simbioze, gyvojoje gamtoje jis yra labai dažnas.
Taigi šeimininkas (mūsų atveju – Vyriausybė) rūpinasi savo karve (mūsų atveju – visais mielais Lietuvos žmonėmis). Vyriausybė užtikrina, kad karvei (žmonėms) būtų patogu gyventi savo tvartuose ir kad ji duotų kuo daugiau pieno ir majonezo (mūsų atveju – piniginių įplaukų į biudžetą). Lygiai taip pat Vyriausybė myli karvę (t. y. žmones), o karvė (t. y. žmonės) – šeimininką (t. y. Vyriausybę). Ir taip jie rūpinasi vieni kitais ir gyvena linksmai ir be rūpesčių, kol ateina krizė.
Krizė tai toks reiškinys, kuris gali būti palyginamas su perkūnijos reiškiniu gamtoje. Niekas nežino nei kada, nei į kurią vietą trenks žaibas arba perkūnas. To nuspėti ir tam pasiruošti negalima. Prieš keletą dešimtmečių buvo įprasta manyti, jog nuo žaibo galima apsisaugoti žaibolaidžiu, tačiau šiais laikais, kada pastatai statomi iš plieno ir stiklo, patys pastatai tampa žaibolaidžiais. O ekonomikoje tokie žaibolaidžiai dar nėra išrasti. Kai kas klaidingai galvoja, neva nuo krizių galima apsisaugoti sukaupiant lėšas į rezervinius fondus, kaip tai padarė Estijos vyriausybė, tačiau Lietuvos atveju tai nepriimtina dėl labai svarbių priežasčių. Estijos parlamentas kažkaip sugeba dirbti ranka rankon su savo vyriausybe, o Lietuvoje dėl nuolatinių opozicijos trukdymų sukaupti rezervinius fondus nėra prasmės, taigi ir netikslinga, kadangi opozicija arba neleidžia tų fondų sukaupti, arba juos iššvaisto nežinia kur, ir jokių galų paskui nebeįmanoma atsekti.
Be to, negalima pamiršti, jog Lietuvoje karvė (taigi Jūs, mieli žmonės) visada spyriojasi Vyriausybės rodomai meilei ir purkštauja prieš savo šeimininką lyg ji būtų ne karvė, o sakysim, katė. Tokia aplinkybė taip pat neprideda šeimininkui paskatų ir jėgų pernelyg mylėti savo karvę. O juk iš tikrųjų, – kodėl reikėtų mylėti tą, kas paties likimo yra pasmerktas visiškai utilizacijai? Būtų ir naivu, ir kvaila. Ir apskritai, kodėl tą karvę reikia mylėti? Ji ne uošvė ir ne dėdienė, ne žmona ir ne meilužė. Karvę reikia ne mylėti, o melžti. Mokslininkai tyrimais nustatė, jog kuo dažniau karvę melši, tuo daugiau ji duos pieno ir majonezo. Ir kuo daugiau karvių išpjausi, tuo daugiau bus mėsos ir kaulų, ragų ir kanopų, kelnėms sagų ir kaulamilčių. Taigi, tokiu būdu ekonomika ir pagyvės, ir sustiprės. To nesupranta tik kvailys ir opozicija.
Taigi iš to, kas pasakyta, darytina išvada: Lietuvoje ekonomikoje ką nors gero nuveikti apskritai kažin ar įmanoma. Be to, jau formuojasi pagrindinis politologijos dėsnis, kuris sako, jog visi protingi žmonės susiburia į opoziciją, o visi kiti – kažkokiu mįslingu būdu prasismelkia į valdančiąją koaliciją. Kol kas politologai, sociologai ir reitingų tyrinėtojai yra pasimetę ir karštligiškai ieško priežastinių ryšių, kurie paaiškintų tą netikėtą dėsningumą.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė šiomis dienomis paragino ištiesti vieni kitiems gerumo ranką. Jos Ekscelencijos iniciatyvą mano Vyriausybė labai karštai palaiko ir pati taip pat tiesia žmonėms tąją gerumo ranką, todėl ir nusprendė pensijas palikti sumažintas, tačiau tvirtai nusprendė jas kada nors atgaivinti. Suprasdamas, jog toks sprendimas yra labai nepopuliarus, griežtai nusprendžiau tą nepopuliarų sprendimą palikti kitos kadencijos Vyriausybei. Tuo būdu bus įrodyta dabartinės Vyriausybės meilė Lietuvos žmonėms. Vyriausybė už ištiestą gerumo ranką tikisi ir tokios pat meilės iš Lietuvos žmonių.
Labai galimas dalykas, jog kai kurie Lietuvos žmonės, būdami iš prigimties skeptikais, nenori tikėti tuo, kas pasakyta. Todėl noriu tuo pačiu priminti, jog Jos Ekscelencija, su savo patarėjų kolektyvu išanalizavusi situaciją, išplėtė gerumo rankos sąvoką bei sampratą ir nustatė, jog pensijų grąžinimas ir padidinimas yra ekonominis nusikaltimas. Mano Vyriausybė reiškia Jos Ekscelencijai savo pagarbą ir dėkoja už konsultaciją bei rekomendaciją ir prisiekia to tvirtai laikytis.
Jeigu dar liko skeptikų, kurių aukščiau išdėstyti mano argumentai neįtikino, tai turiu ypatingai pabrėžti, jog Lietuvoje įmanomas tik Kubiliaus metodas. Reikia ypatingai pabrėžti, jog šį metodą nusprendė pritaikyti ir Italijoje valdanti Berluskonio vyriausybė, nutarusi išmesti į gatvę 130 tūkstančių darbuotojų ir taip sutaupyti 90 milijardų eurų. Taigi visiems Lietuvos skeptikams būtų pravartu užsičiaupti.
Linkiu Lietuvos žmonėms dar daugiau laimės ir meilės.
P. S. Redakcija dėkoja Juozui Greveldai, kuris surado šį memorandumą ir jį išsaugojo ateities kartoms. Reikia tikėtis, jog jame išsakyti kertiniai Kubiliaus metodo principai bus aukso raidėmis išrašyti ant jo paminklo, kuris tikrai bus pastatytas bet kokiu atveju – prie gyvos galvos ar jam mirus.
Atgal
.jpg)
(1).png)
