VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2024.05.30. ROMANTIZMAS IR ŠIUKŠLĖS

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys

Svarbu ir malonu girdėti švarią, be kalbos šiukšlių, gimtąją lietuvių kalbą. Kaip yra sakiusi Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Valdybos ilgalaikė narė Birutė Silevičienė, kad ne veltui kalbos dalykus išmanančios asmenybės yra pabrėžusios, jog švari kalba plaukia iš švarios galvos, kurioje yra vietos gerumui, kilnumui, romantizmui...

Prisimenu studentą, per istorijos seminarą samprotavusį, jog jis supranta tokį švarios kalbos  reikalavimą per kalbos seminarus. O šiaip kalbant, tai toks reikalavimas tik užgniaužia kalbančiojo vaizduotę, nustumia nuo romantizmo, trukdo naujadarų sudarymui.

Naujadarai – gerai, bet jie turi būti sudaryti paisant lietuvių kalbos gramatikos reikalavimų. Iš kalbos istorijos žinome, kad XIX a. I-je pusėje kai kurie naujadarai neprigijo kalboje ir žodyje  pasiliko svetimos kalbos šaknis, pavyzdžiui, lietuviškas kojaspyris neįveikė svetimžodžio futbolas, o svetimžodžiai basketbolas, handbolas turėjo nusileisti lietuviškiems krepšiniui, rankiniui.

Ir romantizmui vietos užtenka.Romantizmo sąvoka nuo XIX a. pradžios plačiau vartojama, yra daugiareikšmė. Romantizmas kūryboje skatino atmesti idealizavimo, harmonijos ir kitus principus, pabrėžė asmenybės, subjektyvumo, vaizduotės, jausmo reikšmę kūrybos procesui ir reiškinių vertinimui. Svarbus naujas pažinimas, realybės suvokimas. Paveiksle „Flaquer šeima“, 1845 m., Romantizmo muziejus, Madridas (Ispanija), matome romantinį vaizdą – šeimos idilę.

 „Flaquer šeima“, aut. Joaquin Espalter y Rull (1809-1880). Drobė, aliejus, 1845 m. Romantizmo muziejus, Madridas (Ispanija)

Kitokį vaizdą mūsų vaizduotė piešia skaitant eilutes apie vienos didikų šeimos  realybę (į lietuvių kalbą vertė Andrejus Vergejenko): „1940-ųjų metų pabaigoje vienoje geologų bazėje buvo itin nešvarus viešasis tualetas. Tačiau visuotinį dėmesį patraukė ne ši aplinkybė, o žinia, kad į bazę, kartu su ekspedicija, turi atvykti bajorų šeimos palikuonis.

–Na, gerai, mes tai pakentėsim, – juokavo geologai, – bet ką darys Jo Didenybė?

 „Jo Didenybė?“ atvykęs į vietą pasielgė taip, kaip daugelis nesitikėjo: ramiai paėmė kibirą vandens, šluostę ir kruopščiai išplovė nešvarų tualetą...

Tai buvo poelgis tikro aristokrato, tvirtai žinančio, kad purvą valyti ne gėda, gėda – gyventi purve.“

Taigi: gėda gyventi kalbos purve. Nors šalies spaudoje atkreipiamas dėmesys į  viešose kalbose (renginių metu, sporto rungtynių komentavimuose ar apžvalgose ir pan.) daromas kalbos klaidas, bet jos laikas nuo laiko kartojasi.  Aštresnį lietuvį turintys drebia: ir kartosis, kol šiukšlintojus pakeis subrendusi jaunoji karta.

O kol ji bręsta, gal kas nors iš mūsų kalbos didikų, generolų, aristokratų gali pasielgti kaip aprašytas aristokratas ir išvalyti per LRT TV ir kitus TV kanalus šiukšlinas reginų, ryčių, rokų ir jų bendraminčių kalbas.

 

Atgal