VISUOMENĖ
2024.11.27.Tarpukario Pašaminėje buvo kuriamos melodijos
.jpg)
Povilas Šimkavičius,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Muzikologė Rasa Murauskaitė straipsnyje „Lyg jos visai ir nebūtų buvę...“ apžvelgė įdomų, bet menkai pažįstamą tarpukario Vilniaus lietuvių muzikinį gyvenimą. Muzikologė apibūdino Lietuvos tarpukario laikotarpį kaip paslaptingą, kupiną neatskleistų istorijų ir asmenybių. Taigi, pažvelkime į to laikotarpio mano gimtąjį Pašaminės kaimą, kuris iki pat Vilniaus krašto atgavimo išlaikė lietuvišką mokyklą. Prieš keletą metų rengdamas straipsnį apie Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos Pašaminės pradžios mokyklos mokytoją Aleksandrą Karužą (1906-1981) sužinojau apie jo brolį Antaną, kuris, pasirodo, lankydavosi mano gimtajame kaime. Vėliau archyvai, į kuriuos nukreipė Aleksandro vaikaitis Jonas Juodišius, pateikė malonią staigmeną – Pašaminėje buvo kuriamos melodijos liaudies dainoms.
Apie Antaną Karužą
Lietuvių pianistas, muzikos įrašų režisierius, pedagogas Antanas Karužas (1911-1997) vaikystėje neteko abiejų tėvų, kurie mirė nuo šiltinės. Penkiais našlaičiais – Marija, Aleksandru, Angele, Eugenija ir Antanu pasirūpino Vilniaus švietimo draugija „Rytas“, apgyvendindama juos prieglaudos namuose, vėliau bendrabutyje. Nei Antanas, nei jo brolis ir seserys nepasiklydo gyvenimo kelyje. Jie sėkmingai įveikė visus sunkumus. Antanas, 1931 m. baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo filologiją. 1940 m. baigė tuometinę M. Karlovičiaus (lenk. M. Karłowicza) konservatoriją Vilniuje, S. L. Špinalskio (lenk. S. L. Szpinalskiego) fortepijono klasę. Dar konservatorijos laikais lietuviškoje spaudoje buvo pastebėti išskirtiniai Antano talentai. 1937 m. balandžio 1 d. Vilniaus krašto jaunimo žurnalas „Šviesos kelias“ apie Vilniaus konservatorijoje vykusį viešą mokinių pasirodymą, kuriame dalyvavo du lietuviai Elvyra Palevičiūtė ir Antanas Karužas, rašė: – „Jie abudu savo gabumais ir artistišku skambinimu žymiai išsiskyrė iš kitų mokinių tarpo ir susilaukė net svetimųjų karštų ir nuoširdžių plojimų“. 1938 m. birželio 17 d. Vilniaus lietuvių laikraštis „Aidas“ apie Vilniaus konservatorijos mokinių koncertą, kuris vyko Didžiajame teatre, rašė: – „Koncertas turėjo didelį pasisekimą. Bet geriausiai pasirodė aukštesniojo konservatorijos kurso lietuvis mokinys Antanas Karužas. Jo pasirodymą palankiai įvertino ir lenkų spauda“.
Antanas Karužas
Antanas Karužas su seserimis Eugenija, Angele ir Marija Vilniuje, 1936 m.
Apdovanotas Lenkijos Atgimimo ordino Riterio kryžiumi, 1969 m.
Antanas ir sutuoktinė Irena. Jono Juodišiaus asmeninio albumo nuotraukos
Nuo 1939 m. Antanas dirbo Lietuvos radiofone muzikos redaktoriumi, koncertavo. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sužeistas, todėl turėjo atsisakyti pianisto koncertinės veiklos. 1944 m. traukėsi į Vakarus, bet Lenkijoje sutiko savo buvusį profesorių S. L. Špinalskį, kurio įkalbėtas sutiko dėstytojauti Poznanės konservatorijoje. Vėliau persikėlė į Varšuvą. Dirbo Varšuvos muzikos įrašų bendrovėje ir dėstė Varšuvos aukštojoje muzikos mokykloje. 1970 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Kaip įrašų redaktorius pelnė įvairių premijų, tarp jų – Grand Prix Académie du Disque (1967), Grand Prix Académie du Disque Charles Cross (1970, 1974, visos Paryžiuje). 1980 m. Varšuvos aukštojoje muzikos mokykloje Antano Karužo klasėje stažavosi lietuvių muzikologas, garso režisierius, kompozitorius, pedagogas Vytautas Bičiūnas.
1969 m. Antanas Karužas apdovanotas Lenkijos Atgimimo ordino Riterio kryžiumi. Jis palaidotas Varšuvos Povonzkų (lenk. Powązki) kapinėse.
Pašaminėje buvo kuriamos melodijos
Tyrinėdamas Lietuvių tautosakos archyvą supratau, kad meilė lietuviškam žodžiui, mūsų tradicijoms visada buvo gyva Karužų giminėje. Tautosaką (dainas, pasakojimus, sakmes, patarles, priežodžius ir kita) užrašinėjo ir rinko – Aleksandras, Angelė, Marija ir Antanas – apie tai liudija įrašai Lietuvų mokslų draugijos tautosakos rinkiniuose bei Lietuvių tautosakos rankraštyno fonduose. Antanas išleido knygas „Lietuvių liaudies melodijos Vilniaus krašte“ (1934) ir „Liaudies motyvai – medžiaga muzikai kurti“ (1937). Pats maloniausias širdžiai atradimas –Antanas 1933 m. Pašaminėje užrašė melodiją lietuvių liaudies dainai: „Pučia vėjelis iš visų šalių/ Beržo šakelės nusilinko, visa šeimynėlė susirinko/ Tai uliavojo...“. Tais pačiais metais dainų melodijas jis kūrė Marcinkonyse, Dubičiuose (Varėnos r.) ir Kalesnykuose (Alytaus r.).
Tarpukario Pašaminės kaime gyveno, kūrė ir puoselėjo lietuvybę daug garbingų žmonių, tarp jų Teresė Ankėnaitė, Kazys Butautis, Mykolas Gimžauskas, Teofilė Gimžauskienė, Ona Gimžauskaitė, Aleksandras Karuža, Sofija Karužienė (Murauskaitė), Elena Matulaitytė, Juozas Šimkėnas (Šimkavičius), Antanas Vilūnas, Anupras Zabarauskas, Jokūbas Žigas, Veronika Žigienė, Albertas Žigas ir kiti.
Apibendrindamas galiu pasidžiaugti, kad tarpukario Pašaminės istorija papildyta naujais faktais ir atradimais.
Šaltiniai
Konservatorijos mokinių koncertas. Aidas, 1938, 14: 4;
Lietuviškos žinios. Pasižymėjo lietuviai pianistai. Šviesos kelias, V., 1937, p. 48;
LLTI LMD I-741
LLTI LTR 2597
Murauskaitė R. Lyg jos visai ir nebūtų buvę.. Krantai. 2014, 4: 54;
Šiaudinis V. Pašaminė ir jos mokyklos. Švenčionių kraštas. 2012, 46 (1189)
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt
Atgal
