VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

Andersenas vėl Lietuvoje. Šv. Kalėdų pasakos ir istorijos

Vytautas Paliukaitis

Šįkart didysis Danijos mąstytojas panoro dar kartą aplankyti paslaptingąją girių, Nemuno su jo dangų remiančiais krantais šalį, jam rūpėjo pamatyti, kaip mes saugome pasaulyje išgarsintų Kauno ir Vilniaus miestų paminklus. Būdamas fanatiškas Skandinavijos kraštų kultūros gerbėjas ir populiarintojas, norėčiau analitiškas Hanso Kristiano Anderseno pastabas trumpai perteikti skaitytojams.

Kauno gotikos grožis, restauratorių pastangomis vėl prabylantis įspūdinga senove, svečiui, matyt, sukėlė kūrybinių minčių, nes jis į savo kelionės aplanką šį tą brūkštelėjo.

Turėjau retą galimybę stebėti susikaupusio rašytojo veido išraišką, tuo metu skleidusią pagarbą kauniečiams, sugebantiems saugoti neįkainojamas vertybes, iš kurių spinduliuoja čia gyvenusių žmonių svajonės ir idėjos. Visiškai kitokius mūsų mylimo satyriko veido pasirodžiusius jausmus „perskaičiau”, kai priėjome Nemuno saloje iškilusius naujuosius Sporto ir pramogų rūmus. Tikėjausi, kad svečias pasidžiaugs konstrukcijų, formų išradingumu, bet išgirdau tylų priekaištą: „Nesivaržykit su Prancūzija ar JAV, jūs ir ne danai, turintys savo teritorijoje daug vandens ir salų, derėjo saugoti šio unikalaus kampelio - kaip Dievo duotą dovaną – su augmenija, paukščiais ir žvėreliais grožį. Triukšmingiems renginiams skirtų pastatų statybas parinkite nuošaliau nuo didmiesčio centro”.

Netrukus mes jau stovėjome prie Karmelitų bažnyčios ansamblio, ir, žvelgdami iš rytų pusės į fone horizontaliai ištęstos kompozicijos „Akropolį”, abu suvokėme, kaip sumenkėjo paminklo vaidmuo, sakralinį pastatą tiesiog „nuskriaudė” komercinis. „O neturėjo taip įvykti” – ištarė Andersenas.

Vilniuje keliautojui rūpėjo pamatyti visuotinės meno istorijos pripažintą baroko perlą Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, ypač jos interjero puošybą. Apsidžiaugiau, nes šviesios atminties architektas ir mokslininkas Vladimiras Zubovas man yra prisakęs, kad pačius brangiausius svečius pirmiausiai supažindinčiau su vilnietiškosios baroko mokyklos bažnyčiomis.

Jeigu man kasmet giminaičiai ir kitos aplinkybės leistų pasirinkti, kur šv.Velykų rytą eiti į pamaldas, iš tolimiausių Lietuvos kampelių lėkčiau būtent į šią, puošiančią Antakalnio rajoną šventovę. Tą mintį ir pasakiau rašytojui, jis neprataręs nė žodžio – matyt, užburtas koplyčioje matytų skulptūrų grožio – linktelėjo galva.

Dešiniajame Neries krante stovinti Šv. Rapolo bažnyčia ir prie jos prigludęs vienuolynas primena minėtos Kauno karmelitų bažnyčios situaciją. Nutariau, kad svečiui reikia savomis akimis pamatyti, kaip naujoji architektūra daro žalą vertingiems, laiko patikrintiems paminklams. Kol su Andersenu žingsniavome Žaliuoju tiltu, kol iš atskirų terasų žvalgėmės į pastatų siluetus, trumpai jam papasakojau pirmąjį epizodą, padėjusį man suprasti naujosios architektūros santykius su paminklais. „Lietuvos” viešbučio atidarymo proga, jį suprojektavusieji architektai pakvietė praktikus ir teoretikus susipažinti su pastato vidaus įranga. Pažvelgęs iš 20 aukšto žemyn, pirmiausiai pajutau, kad Šv.Rapolo bažnytėlė atrodo kaip vaikų žaisliukas. O vakarinėje pusėje, pastaraisiais metais iškilusi dangoraižių grupė, nebent išskyrus subtiliau traktuotų fasadų savivaldybę, tik sustiprina įspūdį, o savo ruožtu teigia mintį, kad dvasingumo ugdymas nėra svarbus... kas buvo praktikuojama ateizmo „viešpatavimo” laikais, vyresnieji dar gerai prisimena. Bažnyčios buvo paverstos gamyklomis ir sandėliais, jų interjerai pritaikyti kino teatrams. Dabar aktyvieji, ateistai gėdingai išsislapstė, bet dvasinio tautos gyvenimo klodai jau pažymėti randais.

Paklausiau svečio, ar panašūs reiškiniai taikos metais rasdavo dirvą Skandinavijoje, o jis tik pakraipė taurių minčių kupiną galvą ir teištarė: „Tokia trumparegiška kultūros politika mums nesuprantama”.

Išlydėdamas mylimą visų tautų literatūros gerbėjų kūrėją su pasigėrėjimu ir nuostaba mačiau, kaip didelės baltos snaigės lyg angelų nuleisti šydai leidosi ant jo iš dangaus, ir pagalvojau, kad abu esame nuostabos pasakos veikėjai.

Atgal