VISUOMENĖ
Kristus
Algirdas Pilvelis
Artėjant Šv. Kalėdoms kiekvienas Žemėje pradeda galvoti, mąstyti, kas gi toks buvo Kristus, kokia jo reikšmė šiam pasauliui, pagaliau kaip šiandieną suprantame jo Mokymą. Įsigilinti į tokius apmąstymus rekomenduoja Bažnyčia, ir jei jie patobulins žmogų dvasiškai, vadinasi, tai Kristaus gimimo šventei bus suteikta tikroji prasmė. Ir toks žingsnis reikš Kristaus užgimimą žmogaus širdyje - taip jis gimsta nuolat, jei žmogus sugeba į tai gilintis, tam pasirengęs ir to nori. Bet negalima nė abejoti, kad tuos klausimus gvildena ne vien tik 2,2 mlrd. žmonių, išpažįstančių krikščionybę, jų yra žymiai daugiau – vieni ieško tikrosios gyvenimo dvasinės prasmės kitose religijų formose, dar kiti, anksčiau ar vėliau, turės prieiti prie tų ieškojimų slenksčio.
Žmogus yra vienintelė būtybė šioje žemėje, kelianti tokius klausimus, ieškanti į juos atsakymo, ir tai yra žmogiškumas. Taigi be santykio su Dievu nebūtų jokio žmogiškumo, tuo pačiu ir žmogaus. Galėtume ir pasakyti, kad šitaip žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ir tai yra žmogaus esmė. Ir ta esmė ne žemės dulkėse, ne materialiuose dalykuose, į kuriuos taip pasineria civilizacija, ji slypi Kristaus mokyme, kuriam štai jau daugiau kaip 2 tūkst. metų, ir tas Mokymas toks pat gajus, aktualus kaip Evangelijos skelbimo laikais. Ir jeigu kam atrodo, kad materialaus pasaulio dogmos gali nustumti religiją iki „istorinio paveldo“ būsenos, tas labai klysta. Juk ne formalių „krikščionių“ skaičiumi gyvas Kristaus mokymas, o asmenišku santykiu su juo. Kol žmogui kils gyvenimo dvasinės prasmės klausimų, tol visa tai bus gyva, aktualu, ir kiekvienas laikmetis - kita istorine ir kultūrine forma - ieškos vis to paties. To neįmanoma neieškoti. Taip praėjo daugybė istorinių epochų, mes jau net neįsivaizduojam senovės Izraelio gyvenimo būdo, papročių, tų laikų tikėjimo tradicijų, o krikščionybės idėja, jos esmė, lydi žmoniją jau du tūkstančius metų. „Kas aš esu?“ – klausia žmogus. Ir krikščionys to atsakymo ieško Kristuje.
Dangumi tapytas jo paveikslas
Evangelijoje pagal šventą Joną Kristus pavadintas visos kūrinijos viešpačiu. Aiškiai užsimenama, kad ne vien „Žemės Dievas“, šiam pasauliui, bet ir Visatos valdovas. Taigi ir begalybės. Nors tai sunku įsivaizduoti. Mums sunku įsivaizduoti milijardų šviesmečių atstumus, mums sunku įsivaizduoti milijardus metų. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad tai galėtume suvokti. Kadangi viską suvokiame savo masteliais, tai yra tam tikra patirtimi, ir viskas, kas už jos ribų, mums atrodo neįtikėtina. Nors tie dalykai egzistuoja, ir kažkoks vienijantis pradas Visatoje turi būti. Kitaip ji negalėtų egzistuoti. Ir planetos, ir dangaus šviesuliai, ir materijos atomai turi būti kažkuo „paženklinti“.
Neseniai amerikiečių mokslininkai astronomai paskelbė, kad jie, naudodami pačius geriausius teleskopus, Visatoje surado bent 40 tūkst. planetų, tinkamų gyventi. Kone kiekvienas šviesulys turi palydovų, ir ne tiek jau mažai, o štai mūsų Saulė ne tokia jau reta žvaigždė, tarp visokių kitokių, „milžinų“ ir „nykštukų“, tokių vidutinių „saulių“ Visatoje yra tiesiog begalė. Ir netgi susidėlioja savotiškas „kosmoso gyvybės“ vaizdas, arba „gyvenimo juostos“, kurias visumoje gali išskirti. Pernelyg arti „saulių“ yra labai karšta, o jei labai toli – tai labai šalta. Bet tame „vidutinio kosminio klimato“ tarpe yra begalė planetų, galimų pastebėti Žemėje sukurta technika, o tai Visatos mastais tik „artimiausi kaimynai“, tokių planetų bent 40 tūkst. Kaip Lietuvai būtų Latvija ar Baltarusija. O jei toliau? Kada nors ir žemiškas mokslas sugebės pasiekti toliau.
Tik ar galės kada tas žemiškas mokslas pasiekti Dievą? Aprėpti viską, kas egzistuoja? Joks mokslas to negali, nes jis atranda ir tiria tik atskirus objektus. Jis negali tyrinėti visumos, nes ji jau yra, mums duota visur, kiekviename žingsnyje: tiek Visatos begalybėje, tiek pievos žolelėje. Ir plečiamas mokslinis žinojimas yra tokia pat begalybė kaip Visata, jam nėra kur sustoti.
Tik kaip Visata nepabėga į begalybę? Todėl, kad kiekvienoje dieviškoje būtybėje yra tas pats principas, ta pati dieviška dvasia, ką toje pačioje Evangelijoje pagal Joną vadina „gimimu ne iš vyro ir moters“, o iš aukščiau. Tai kokioje Visatos vietoje bebūtų dieviška būtybė, joje bus tas pats Kristaus principas, tas dvasios prasmės ieškojimas, ta pati galimybė, tobulybė, tas Kristaus gimimas širdyje. Tas pats Šv. Kalėdų paslapties atsivėrimas, kur tai bebūtų ir kaip besivadintų šventė, nesvarbu kokių metų ir kokią dieną. O ji turi įvykti. Kitaip suabejotume Dievo visagalybe. Ir jei Visatos valdovas ne visagalis... Kas gi tada visagalis?
Ir tai turėjo būti dieviškos kūrybos principas. Tai, kas vadinama Žodžiu, arba Logosu, turėjo būti įdėta į kiekvieną dievišką arba žmogišką būtybę. Tai ją žadinantis iš materialaus letargo impulsas. Ir galima sakyti, kad tos būtybės yra dieviškos, jei tuo Žodžiu paženklintos, nes „žmogiškos“ gyvena tik Žemėje, o juk įvairiuose Visatos kampeliuose jos turėtų vadintis kitaip.
Juk ir planetų evoliucija skirta tik Dievo garbei bei šlovei, jei bandytum suprasti daugelio Senojo Testamento pranašų žodžius. Jei šio pasaulio sutvėrimas vyko „šešias paras“, trukusias milijonus metų, tai visa ta evoliucija tebuvo kūrybinė medžiaga Logosui, kad prasidėtų visai kitokia pažanga. Kad būtų įdėta į širdį nematoma Dangaus Karalystė. Ir jei „septintą parą“ Dievas „ilsėjosi“ - tai buvo tas galutinis kelias į ramybę.
Kai žiūrime į žvaigždėtą dangų, į tą neaprėpiamą begalybę, tai joje matome Dievo drabužį, jo paveikslą, išlikusį ne senų laikų dailėje, bet dangumi tapytą.
Tarp Dekalogo ir chaoso
2004 m. metais teko lankytis Izraelyje, ir buvo galimybė apžiūrėti daug šventų vietų. Ne tik apžiūrėti, bet ir pajusti tą dvasią, kuria tikriausiai gyveno anų laikų krikščionys, bent jau iš dalies atrasti tą kartų ir amžinybės ryšį. Apie ką galvojo senųjų katakombų krikščionys? Jie negalvojo! Jie tiesiog jautė Dievo dvasią, jautė jos buvimą viduje, ieškojo jos savo susikaupime, ir ne veltui išliko tiek daug istorinių paminklų, liudijančių, kad anais laikais kažkas vyko, ką mūsų laikų žmonėms net sunku įsivaizduoti. Bet tai neišnykę, nors šiuolaikinis pasaulis, atrodo, kiekviename žingsnyje stengiasi įtvirtinti savo tuštybę ir pateikti savo „kultą“. Milijardai žmonių dėl to „pasaulio kulto“ yra nelaimingi. Jie gyvena nelaime, užuot ieškoję dvasios, kuri juos išlaisvintų. Jie kartais pasižiūri į dangų, bet šiuos žmones išgąsdina begalybė. O ta dvasia žmoguje slypi kaip katakombose, tik pas daugybę žmonių ten tamsa. Ir nėra to spindulio, kuris apšviestų sielą. Pasaulyje to nesurasi. Materialūs dalykai negali pakeisti dvasinių.
Kada atsirado Dekalogas? Jis atsirado milijonus ir milijardus metų iki mūsų planetos susikūrimo iš kosmoso dulkių. Kada žydų pranašas Mozė gavo tas akmenines plokštes ant Sinajaus kalno, tai jos buvo tik perduotos jam, bet nesugalvotos „tuo metu“. Galvojama, kad tai įvyko maždaug 1600 metų iki Kristaus gimimo. Gi Kristus pasakė, kad greičiau žemė ir dangus praeis, bet iš Įstatymo neiškris nė viena raidė. Žydams buvo duota tai, ko jie tuo metu nusipelnė, jie gavo tą žinojimą per savo pranašą, bet tiems principams yra milijardai metų, ką liudijo Kristus. Juk šiandieną mokslininkai astronomai teigia, kad atsiranda vis naujos galaktikos, o senos „susitraukia“, ir tai reiškia, kad viskas veikia pagal tą patį Įstatymą:
„1. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. 2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. 3. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. 4. Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino. 5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria. 6. Nežudysi. 7.Nesvetimausi. 8. Nevogsi. 9. Neliudysi melagingai prieš savo artimą. 10. Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“.
Atrodo, tik dešimt principų, skirtų „bendruomenėms“, bet iš tiesų tuo remiasi Visata. Čia Dekalogas cituojamas toks, kokį gavo Mozė, ir kiekvienoje religijoje yra išdėstomi tie patys doroviniai principai, kokia forma jie bebūtų išsakyti.
Ir turėtų būti aišku, kad „neturėsi kitų dievų, išskyrus mane“, reiškia būtent tą vienijantį Visatos principą, tą Žodį, Logosą, iš kurio viskas atsirado, ir kuris įdiegtas į kiekvieno žmogaus sielą. O antrame įsakyme kalbama apie žmogaus išlaisvinimą, nes „iki tūkstantosios kartos rodo ištikimą meilę tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“. Ir jei „baudžiama iki ketvirtosios kartos“, tai čia kalbama apie visuomenę, kurią sudaro keturios kartos. O vaikai, aišku, paveldi iš tėvų visus paklydimus, bet toks protų aptemimas negali ilgai tęstis. Nes „iki tūkstantosios kartos“ tęsiasi meilė. O piktam naudoti Dievo vardą reiškia dvasios dalykus keisti materialiais, iš čia ir užgimsta ateizmas. Ir ateizmas turi savo „kultą“, politikus, ideologus, iš visko, kas žemiška ir klaidinga. Ir blogis apriboja dievišką begalybę, paklaidina blogyje lyg labirinte, iš kurio nėra jokio išėjimo, ir tik vienas Dievas galėtų išvesti. Ir kai liepiama švęsti šabą, tai yra septintą dieną, tai reiškia, kad žmogus turi galvoti apie Dievą, atsiduoti dvasiniams apmąstymams, ir tokia yra jo šventė, bet ne girtuoklystės ir apsirijimai. Pagaliau ir užbaigus bet kokį darbą, turi būti „šabas“, arba apmąstymai, kokia viso to dalyko prasmė būtent plačiausia prasme, ir taip gilinamas žmogiškas suvokimas apie amžinus dalykus.
Jei pridėtume kitus principus, tai visas Dekalogas tampa dvasinėmis katakombomis, lyg būtume tam tikrame apsaugos rate, bet iš ten yra išėjimas į pasaulį. Tai tik susikaupimo, įsigilinimo ir dorovės principų norma. Ir kas gi nešama į pasaulį? Kristaus pasakyta, kad tik tamsus žmogus yra „paklūstantis Įstatymui“, o sąmoningas žmogus yra „Įstatymo vykdytojas“, jis pats jį gali skaityti savo širdyje. Ir tada tas Visatos įstatymas tampa dvigubu „vieno Dievo ir artimo meilės“ principu. Tai tampa gyvenimo praktika, kas yra aukščiausias žmogiško tobulumo laipsnis.
Tebūnie ta šventė visada
Per Šv. Kalėdas turėtume pagalvoti apie tą amžinąjį gimimą. Apie tą, kuris pasirinko gimti mūsų širdyse ir mus lydėti visą gyvenimą. Todėl neturime atsisakyti jo draugijos. Ir Šv. Kalėdų džiaugsmas mus turėtų lydėti visą gyvenimą, nes ta diena tik primena. Ji primena, kad „taip yra“. Ir tas gimimas yra stebuklingas. Juk rašoma, kad mažasis Jėzus gimė tvarte, tarp gyvulių, o jam nusilenkti atėjo trys garsiausi Rytų išminčiai. Štai kur ta didžioji galia, skirta kiekvienam žmogui, pasinėrusiam į „biologinio pasaulio“ materiją, jam skirta pažinti aukščiausią išmintį. Tokia yra Dievo malonė, kad neprieinamo nėra, viskas duota, su laiku - viskas. Ir kad tas laikas judėtų, turime leisti, kad mūsų širdyse gimtų tas, kuris judina visą Visatą.
Žydai judaistai meldžiasi Visatai. Kristaus mokymo nepripažįsta, todėl ir metus skaičiuoja pagal savo kalendorių - 2010 m. rugsėjo mėnesį prasidėjo 5771 žydų metai. Labai mažai Izraelyje žydų tautybės gyventojų švenčia Šv. Kalėdas, ir tai daro tik pasislėpę kaip tikintieji katakombose. Be to, Izraelyje gyvena apie 1,5 milijono palestiniečių, kurie skaičiuoja savo kalendorių... Bet svarbiausias ar net svarbesnis už, regis, tą svarbiausią svarbiausiojo neapčiuopiamą, tai kaipgi ir kam gi ištrinti neištrinamą Šventumą, tą Gimimą, juk tai - Kristus.
O Kristus - trys šventi kiekvienam tikinčiam žmogui žodžiai: Tikėjimas, Meilė, Viltis. Štai dieviškoji visų filosofijų filosofija. Tikiu, kad niekas tokios svarbos neįprasmino iki Jo – mūsų visų Jėzaus Kristaus. Jau visas pasaulis išsiilgęs ir laukia Šv. Kalėdų - švęskime Naująjį Kristaus Gimimą. Aleliuja...
O Šv. Kalėdų proga valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ vardu noriu padėkoti ir pasveikinti: Emiliją Kaltenytę, Eleną Amstibovskytę, Loretą Nikolenkienę, Danutę Sirtautienę, Gediminą Navaitį, Vytautą Landsbergį, Nijolę Sadūnaitę, a.a. Vilių Bražėną, Joną Tučkų, Joną Adolfą Patriubavičių, Vilių Litvinavičių, Eliną Naujokaitienę, Saulių Stomą, Ingą Volskytę, Antaną Širvį, Valentiną Naujanį, Tautvydą Barštį, Aloyzą Tarvydą, Laimą Jastremskienę, Mariją Vekterienę, Alfonsą Svarinską, Kęstutį Pranckevičių, Leonidą Donskį, Česlovą Iškauską, Elvyrą Aleknavičienę, Algirdą Berkevičių, Rasą Čemeškienę, Ireną Tumavičiūtę, Albiną Tamašauską, Remigijų Naužemį, Praną Surintą, Liudą Jasunską, Aldoną Vasiliauskienę, Zenoną Lapinską, Aleksandrą Kavoliūną, Aleksandrą Šidlauską, Andrių Kupčinską, Vytautą Baškį, Gražiną Ramanauskaitę-Tiumenevienę, Justą Jasėną, Vaclovą Volkų, Stasį Prakapą, Gintvilę Switters, Egidijų Mažintą, Gediminą Bareiką, Vitalijų Balkų, Saulių Mikėną, Antaną Petrauską, Šarūną Birutį, Vladislovą Numavičių, Konstantiną Valiūną, Jaunių Augustiną, Mildą Jankauskienę, Nijolę Vyšniauskienę, Juozą Elekšį, Pavel Barkovskij, Žilviną Radavičių, Algimantą Indriūną, Arnoldą Piročkiną, Mindaugą Tamošiūną, Alfredą Gusčių, Robertą Pukenį, Viktorą Jencių-Butautą, Jadvygą Baikauskienę, Juozą Dingelį, Jeronimą Laucių, Joną Grigą, Audrį Juozą Bačkį, Petrą Joną Adlį, Vladimirą Trukšiną, Joną Buinevičių, Petrą Stankerą, Juozą Račkauską, Antaną Aleknonį, Vytautą Karalių, Rudolfą Minajevą, Vytautą Paliukaitį, Vytautą Kuprį, Vytautą Venckevičių, Vladą Terlecką, Vytautą Šilą, Vaidutį Riškų, Rasą Norkutę, Vilmą Merkytę, Antaną Kudzį, Juozą Kuckailį, Vytenį Kalibatą, Rūtą Janulevičienę, Joną Duobą, Gediminą Bareiką, Petrą Bielskį ir visus visus, suteikusius įkvėpimo, visapusiško palaikymo. Su Šventomis Kalėdomis!
Atgal
.jpg)
