VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

Kas ką kalba, arba Gyvenimas troleibuse 11 01 07

2011 01 07

Jonas Kaziškis

Jonas A.Patriubavičius

Mikė saugo savo imuninę sistemą. O gimnazistės nesaugo

Ponas Vytas, dar mūsų kompanijoje vadinamas Storas iš Sasnavos, pasakoja, kas jam nutiko antradienio rytą. Išėjęs su šuneliu Mike pasivaikščioti. Kai atidarė paradines duris (iš laiptinės į lauką) juos pasitiko dvi mergaitės, stovinčios ant laiptelių, užstojo kelią. Ne tik stovėjo, nepraleido senuko, bet ir rūkė. Tuo metu Karoliniškių gimnazijos gimnazistai ir gimnazistės nedarniomis kolonomis traukia į pamokas ir, iki mokyklos likus 30 metrų, laiptinėse sustoja patraukti dūmą.

Vytas sako mergaitėms: “Sveikos”. Tos mandagios, atsako: “Sveiki” (vadinasi, sveikina ir Mikę lyg žmogų). Vytas: “Tai truputį nuodijatės?” – “Truputį” (juokiasi). Gražus jūsų šuo”. – “Ne tik gražus, bet ir protingas.” – “O ką jis moka?” - “Moka mąstyti. Anksčiau truputį rūkė. Dabar metė, sako, reikia saugoti savo imuninę sistemą”. – Mergaitės juokiasi: “O kaip jis tai jums pasakė, gal ir kalba?” – “Jeigu kas numeta “kancarą”, Mikė pakelia koją”. – “Tai mes numesime”. Numetė, bet Mikė kojos nekelia. Mergaitės patenkintos. Vytas sako mergaitėms: “Jis pakelia koją tik tada, kai rūkalius numeta cigaretę visiems laikams, atsisako bjauraus įpročio”. – “Tai mes dar pagalvosime”. – “Prašau, galvokite”.

Sakau, kad gimnazistės linksma, matyt, nežino, kas ta imuninė sistema ir kam ji reikalinga.

Jonas sako, kad anksčiau anatomiją ir fiziologiją dėstė aštuntoje klasėje. Dabar gal tą dalyką panaikino, taupo krepšelio pinigus.

Sakau, kad reikėjo tas rūkančias mergaites nufotografuoti. Išspausdintume, gal mamos atpažintų ir uždraustų. “Ką tu čia šneki? Fotografuoti? Negalima, mane gali apšaukti pedofilu”. – “Tai atsiųsk Mikės nuotrauką”. – “Galima”.

„Kur ta riba?”

Tokį antilietuvišką tekstą šią savaitę parašė europarlamentaras profesorius Leonidas Donskis ir išspausdino krikščioniškame (?) elektroniniame laikraštyje “Bernardinai”. Mūsų kompanija, važiuodama troleibusu, susipažino su šiuo tekstu. Iš tikrųjų jame yra išpuolių prieš lietuvių tautą. Pavyzdžiui, sakoma, kad mūsų himno autorius Vincas Kudirka, buvęs “neapykantos eilinis”, ne genijus antisemitas kaip Fiodoras Dostojevkis, o tik eilinis. O mes ir nežinojome, kad V.Kudirka parašė keletą filipikų prieš žydus. Mums jis didis, nes parašė vieną iš geriausių himnų Europoje (mes jau padarėme Europos himnų lyginamąją analizę ir artimiausiu metu ją paskelbsime). Žinoma, gaila, kad V.Kudirka parašė prieš žydus, nereikėjo rašyti, bet praeitis - ne mūsų valioje. Mūsų tada nebuvo. V.Kudirka parašė filipikų ir prieš rusus, kažkokius Kruglodurovus, kurie ėjo per Vilijampolės tiltą. Bet rusai kažkodėl nepyksta.

Jonas sako, kad mums V.Kudirka yra simbolis. Iš esmės mūsų laisvė ir nepriklausomybė laikosi ant Dievo palaimos ir mūsų simbolių. Mes neturime, kaip Izraelis, 200 atominių bombų, technologijų, Jungtinių Valstijų milijardų paramos. Mes turime tik simbolius. Ir iš mūsų, kaip vaikų, profesorius atima žaislus. Tai ką: dabar turėsime nuversti tokį gražų paminklą Kudirkos aikštėje ir vėl statysime Černiahovskį?

Sakau ponams, ko čia stebėtis, kad himno autorius parašė prieš žydus. Štai šią savaitę elektroninis laikraštis per vieną dieną, trečiadienį išspausdino net du antilietuviškus straipsnius: Vasiliauskaitės ir Normano. Ir ar dėlto sugriuvo pasaulis? Tokias atakas prieš Lietuvą galima suprasti. Tas internetinis portalas yra užsienio kapitalo įmonė, pasamdo infatiliškus rašeivas ir jie rašinėja, jiems užmoka. Užsienio kapitalui svarbu demoralizuoti lietuvių tautą, kad ji pasiduotų, prasigertų, būtų ir atrodytų kvaila, įrodyti, kad jos dukterys tinka būti tik prostitutėmis ir t.t. Užsienio kapitalo, laisvos rinkos ir globalizacijos uždavinys – tokią programą vykdyti iki galo, kaip sakoma siekti lietuvių tautos evakuacijos iš gimtųjų žemių.

„Programa sėkmingai vykdoma“, - atsidūsta ponas Vytas.

Važiuojame toliau

Taigi važiuojame. Toliau profesorius Leonidas Donskis “Kur ta riba?” rašo: “...žinant, kad antisemitizmas yra silpnoji lietuvių vieta, tikras šios šalies Achilo kulnas. Juk norint įtikinti ES ir Vakarus, kad nekečiamosios ir išdavikiškos Baltijos šalys yra kriptofašistinės ir beviltiškos, kad visas jų mąstymas yra įkvėptas Antrojo pasaulinio karo ideologinio poveikio ir nacizmo, kad visas jų istorinis –politinis naratyvas yra antisemitinis, pakanka tik pasinaudoti vietiniais neapykantos eiliniais”. Pasak jo, Rusija, kompromituodama Baltijos šalis Vakarų akyse, ir pasinaudoja tais “neapykantos eiliniais”.

Čia jis turi omenyje straipsnį, kurį išspausdino vienas žurnalas. Mes jo neskaitėme. Kiek supratome, tame straipsnyje neigiamas Holokaustas.

Mes, važiuojantys šiame troleibuse, nesame profesoriai ir jau niekada jais nebūsime. Tai mūsų silpnoji vieta. Bet tai nereiškia, kad negalima pastebėti pono Leonido Donskio silpnų vietų. Štai viename kontekste jis, profesorius, rašo, kad „Lietuvoje antisemitizmas yra naftalininis, operetinis, vodevilinis ir liaudiškas”. Štai kiek daug to antisemitizmo rūšių, tai jis tikrai turi būti didelis.

Matyt profesorius nežino, ką apie antisemitzmą tarė jo įžymusis tėvynainis Albert Einstein. Per Antrąjį pasaulinį karą Kremliaus vadai pasiuntė Sovietų Sąjungos žydų komiteto pirmininką Michoels’ą į JAV aukų rinkti. Surinko milijonus dolerių. Michoels’as buvo Maskvos žydų teatro meno vadovas ir įžymus aktorius. Važinėdamas po JAV miestus ir rinkdamas aukas, Michoels’as užsuko pas A.Einstein’ą, reliatyvumo teorijos ir atominės bombos teorijos tėvą. Du žydai kalbasi apie šį bei tą ir A.Einstein’as klausia: “Ar yra Tarybų Sąjungoje antisemitizmas?” Michoels’as žino, kaip teisingai atsakyti, partija ir KGB buvo išmokiusi ir išauklėjusi, sako: “Nėra ir negali būti”. – “Meluoji, nors tu ir žydas. Kaip negali būti antisemitizmo, jeigu antisemitizmas yra žydų tautos šešėlis?”.

(Priminsime, kad nepaisant Michoels’o nuopelnų, 1948 m. suorganizavę avariją Minske, stalinistai jį nužudė. Jį nužudė ne rusai, o bolševikai, komunistai – kaip ir lenkus Katynėje.)

Ponas Leonidas dabar meluoja: Lietuvoje dabar nėra žydų, tai ir antisemitizmo, pagal reliatyvumo teorijos tėvo logiką, būti negali. O kad Lietuvoje triumfavo, kaip rašo Donskis, “galutinio klausimo sprendimas” (kažkodėl ponas Donskis čia naudojasi nacių terminais, ar jam jau pritrūko, kaip neapykantos lietuvių tautai genijui, paprastų žodžių), tai lietuviai čia niekuo dėti. Lietuva buvo nacių okupantų okupuota, čia šeimininkavo okupantai, jie organizavo visokius tamsius gaivalus ir vykdė programą, apie kurią Vakarai seniai žinojo. Tokia buvo okupantų politika ir tokia buvo Vakarų politika. Todėl ir dabar nereikia turėti iliuzijų.

Prezidento Antano Smetonos arba anos nepriklausomybės laikais žydai suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos gyvenime, tai jie sukūrė Šančių pramonę. Vėliau, po karo, savo patirtį perkėlė net į Londoną, o Aleksandro Štromo sesers vyras - lietuvis žydas (taip jį vadino Londono laikraščiai) - iš Kauno net lordu tapo. Didelė Lietuvos nelaimė, kad dabar neturime Lietuvoje žydų, o tik buvusius komunistus ir kad Holokaustas virto politika.

Ponas Leonidas Donskis politikuoja, kai rašo: “Vieną ribą leidome peržengti. Lietuvos gyventojų genocidui tyrinėti skirtas muziejus Vilniuje sugebėjo genocido sąvoką pritaikyti sovietų karo nusikaltimams ir trėmimams, iš jos lauko de facto pašalindamas Holokaustą”.

Čia ponas Leonidas Dosnkis peržengė visas ribas: jis neleidžia šio žodžio naudoti mūsų kančioms apibrėžti ir ... šabas. Taip jis įžeidžia ne tik tas lietuvių aukas, kurie mirė tremtyje, bet ir tuos žmones, kuriuos naciai sušaudė už tai, kad slėpė žydus. Ponia Roma Grinbergienė, kai buvo gyva, rodė mums jos giminaičio Adolfo Šapokos, žinomo istoriko ir nacionalisto, kuris gyveno Toronte (Kandoje) po karo sudarytą sąrašą lietuvių šeimų, kurios nukentėjo nuo nacių už pagalbą žydams. Mes pasirausime savo archyvuose ir pateiksime pavyzdžių iš to sąrašo. Viename paskvilio prieš lietuvius vietoje Leonidui Donskiui išsprūsta žodis “simetrija”. Taigi profesorius, kaip mokslininkas, tegu pasidomi šia simetrija: kiek lietuvių padėjo savo galvas, buvos sušaudyti, išvežti į koncentracijos stovyklas už tai, kad slėpė žydus. Ir kiek žydų padėjo galvas už tai, kad komunistai nevežtų žmonių į Sibirą. Ir tai būtų konstruktyvus indėlis į Holokausto tyrimą, o ne sionistiniai sapaliojimai apie lietuvių Achilo kulną. Beje, ponas Dosnskis, kaip gerai informuotas, nes sėdi tai Strasbūre, tai Briuselyje, galėtų pasidomėti, kas suformulavo tokia teoremą, kad “Baltijos šalys yra kriptofašistinės ir beviltiškos”. Mosadas, CŽV, FST? Rinkos sąlygomis užsakyti straipsnelį tai teoremai įrodyti gali bet kas. Ir tai labai lengva. Viena iš tų kriptofašistinių yra Lietuva, kuri pasiuntė savo sūnų žydą į Briuselį, o iš ten jis mus šmeižia ir rašinėja niekus. Vien tas faktas, kad žydas Briuselyje atstovauja Lietuvai, paneigia visus pono profesoriaus sapaliojimus apie Achilo kulną ir kriptofašizmą.

Holokaustas ir politika

Mes nežinome, ar ponas Leonidas Donskis ir kiti profesoriai yra padorūs žmonės, ar nepaskelbs visą mūsų troleibusą antisemitiniu. Todėl mes toliau nesamprotausime savarankiškai, o pasitelksime straipsnį, kuris Holokausto ir politikos santykio klausimą nagrinėjo prieš 10 metų. Šis straipsnis iš pradžių buvo paskelbtas Lenkijos laikraštyje “Gazeta Wyborcza”, o jo atpasakojimą 2000 m. lapkričio 15-21 d. 45 ir 46 numeryje paskelbė Maskvos intelektualų laikraštis “Literaturnaja gazieta”.

Įžanga juodomis raidėmis

„Eva Hofmann, plačiai žinomos knygos “Mažo miestelio gyvenimas ir mirtis ir Lenkijos žydų pasaulis” (1997) autorės, straipsnis, išspausdintas Lenkijos laikraštyje “Gazieta Wyborcza”, atsirado JAV išleistos P.Novik’o knygos “Holokaustas amerikiečių gyvenime” įtakoje ir skirtas problemoms, apie kurias rašytoja žino ne iš nuogirdų. Ji gimė Krokuvos žydų šeimoje ir tik per stebuklą nacių laikais išliko gyva.”

Holokaustas JAV

Toliau Hofmann (ar P.Novik’as, sunku susigaudyti, tas tekstas truputį suveltas) rašo: “Kai kuriose JAV valstijose Holokaustas įtrauktas į mokymo programas kaip privalomas dalykas. JAV kariuomenėje minima Holokausto atminimo diena. Vašingtono Holokausto muziejus, nuo savo įkūrimo 1993 m., tapo labiausiai lankomu JAV muziejumi per visą šalies istoriją. Holokaustą čia linksniuoja bet kuria proga: kai diskutuoja apie abortus arba kai ginčijasi, ar reikia leisti nešiotis šaunamąjį ginklą”.

“Kodėl atmintis apie vieną iš baisiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje įgavo tokį keistą pobūdį? Kodėl amerikiečiai taip karščiuojasi dėl tokios tragedijos, iš esmės europietiškos? Ir ar tas karščiavimasis blogai ar gerai? Tokius klausimus kelia Piotr (gal Peter) Novik savo knygoje “Holokaustas amerikiečių gyvenime”.

Kas yra Piotr Novik?

„Piotr Novik – judaizmo katedros Čikagos universitete įkūrėjas ir didelis ritualinės atminties apie Holokaustą priešininkas. Pagrindinis klausimas: ar naudinga Amerikos žydams, kad amerikiečių sąmonėje Holokaustas užima pagrindinę vietą?

“Ne“, - atsako Novik’as. Jis įsitikinęs, kad dažnai kartojami žodžiai apie “pamoką, kurią davė Holokaustas”, nenuoširdūs. Braudamasis per visokius reikalą tamsinančius sapaliojimų brūzgynus, autorius pabrėžia, kad, jo galva, tai mistifikacija. Jo pagrindinė tezė: „Ši mistifikacija dažnai slepia piktas užmačias.”

Kaip keitėsi Holokausto supratimas po karo?

„Amerikiečių reakcija į Holokaustą pokary keitėsi. Novik’o interpretacija remiasi prancūzų sociologo Maurisio Halbvašo interpretacija, kuris pirmasis į pasaulį paleido sąvoką “kolektyvinė atmintis”. Anot Halbvašo, ji išsiskiria “neistorišku ir instrumentiniu” pobūdžiu. Priešingai tikrajai istorinei sąmonei, siekiančiai suvokti praeitį visapusiškai, kolektyvinė atmintis “surikiuoja įvykius į archetipų eilę” ir tokiu būdu sukurti vaizdiniai naudojami suinteresuotų grupių labui.”

“Atmintis apie Holokaustą keitėsi priklausomai nuo politinių vėtrų (rus. ”vietrov”). Ir kiekvieną kartą, tvirtina autorius, Holokaustas buvo panaudojamas taip, kaip buvo reikalinga tos dienos interesams. Bet solidūs, rūpestingai surinkti argumentai atskleidžia gluminančius dalykus.

Pirmųjų pranešimų ir pirmųjų paskelbtų nuotraukų apie Holokaustą įspūdis buvo klaikus. Bet niekam nė į galvą neatėjo, kad šitie baisūs atradimai liečia tik žydus. Generolas Dwait Eisenhauer buvo iki sielos gelmių priblokštas to, ką pamatė, bet paskui kalbėjo apie konclagerius kaip vietas, kur vokiečiai laikė politinius kalinius. Nuotraukose, kurias Buchenvalde padarė Margret Burk-White, pasaulis nematė tik žydus kaip dabar, o paprasčiausiai hitlerininkų nusikaltimų aukas be konkrečios etninės priklausomybės. Tarp amerikiečių iš konclagerių išlaisvintų kalinių, primena Novik’as, žydų buvo labai nedaug. Ir dar svarbiau, prideda jis, vėliau, kai pasidarė prieinami duomenys apie žydų aukas, niekas ilgą laiką nelaikė (rus. “ne sčital”), kad buvo naikinama tik viena etninė grupė.“

Novik’o argumentai

„Novik’as įtikinamai ir visapusiškai parodo, kad dėl to, kad būtų nutylima tiesa apie žydų naikinimą, gerai padirbėjo žydų organizacijos, sunerimusios dėl to, jog pokaryje besiformuojančios atmosferos pasaulyje, turint omenyje naujus ideologinius aljansus, žydų vienybė silpnėjo. Vos pasibaigė karas ir SSRS nebebuvo neseniai buvusių sąjungininkų bendražygė, o vėliau pasidarė totalitarizmo įsikūnijimu. Vokietija, atvirkščiai, iš nugalėto priešininko virto patikima demokratijos partnere. Žydų organizacijos agitavo žydus susilaikyti nuo neracionalių pasisakymų prieš vokiečius ir reiškė susirūpinimą, kad “stiprūs jausmai” trukdo žydams racionaliai mąstyti apie vokiečius.”

„Centrinėje knygos dalyje “Permainų metai” pasakojama, kaip Holokaustas virto aktyviai veikiančiu simboliu. Ši permaina įvyko dėl to, kad atšilo “šaltasis karas” ir dėl kai kurių kitų įvykių ir teismo proceso prieš Eichmaną Jeruzalėje. Pranešimai iš teismo salės apskriejo visą pasaulį ir į visuomenės sąmonę pagaliau prasiskverbė tiesa apie “galutinį sprendimą”.

Manipuliacijos Holokaustu

„Kas liečia Amerikos žydus, mano Novik’as, nuo Eichmano teismo proceso prasidėjo ne tik naujas Holokausto supratimo etapas, bet ir šio simbolio panaudojimas juo manipuliuojant. Žydų organizacijos, sunerimusios dėl žydų susilpnėjusios etninio bendrumo jausmo, gerai suprato, kokia vertybė Holokaustas kaip “moralinis kapitalas” ir kaip “kolektyvinės sąmonės dalykas”. Vienas iš Simono Vizentalio centro sponsorių atvirai pareiškė: „Kaip bebūtų liūdna, nei Izraelis, nei kitos žinomos auklėjimo priemonės negali suvienyti žydų bendruomenės (visuomenės). Užtat Holokaustas veikia veiksmingai, neužsikirsdamas (rus. „bezotkazno”).

Praeitis tampa naudinga

„Kitais žodžiais, pasirodė, kad Holokaustą galima panaudoti kaip nuostabiai (rus. “na udivlenije“) naudingą dalyką. Ir tai turėdami omenyje persikeliame į liūdnai pagarsėjusią politikos sferą, kurios šešėlyje (rus. “pod senju”) etninė kilmė tampa pagrindine socialinės savimonės priemone, o “aukos” statusas – nekaltumo ir moralinio autoriteto užstatu (rus. “zalogom bezvinnosti”). Dar daugiau. Amerikos tikrovėje visa tai ėmė įgauti varžytuvių atspalvį, lyg turėtume reikalą su patirtimi, kuri negali priklausyti niekam kitam”.

Genocidas - tik žydų

„Novik’as aprašo negražius rietenas (rus. “nedostoinyje perebranki”) dėl to, kokios etninės grupės kentė didesnes kančias. Žydai, Holokausto išimtinumo gynėjai, ryžtingai protestavo, kad sąvoka “genocidas” būtų taikoma kitoms masinėms tragedijoms. Knygoje cituojamas vienas iš problemos tyrinėtojų Stefan T.Kats (Kac?), pareiškęs, kad indėnų skerdynės Konektikuto valstijoje nebuvo genocidas. Su didelio kartėliu autorius (turime omenyje Novik’as) aprašo, kaip kai kurie žydų autoriai ėmė manipuliuoti net žodžiu “getas“ (angl. “ghetto”), bet taip pat pabrėžia kai kurių oponentų beprotybę, pareiškiančių, pavyzdžiui, kad juodaodžių holokaustas Amerikoje buvo šimtus kartų blogesnis. Be abejonės, čia autorius sako tiesą.


P.Novik’as knygoje “Holokaustas amerikiečių gyvenime” rašo, kad “sąjungininkai per karą, taip pat Amerikos žydai, buvo nusikalstamai pasyvūs Hitlerio masinio žmonių naikinimo politikos atžvilgiu. Tai dabar visi pripažįsta”.


„Knygos autorius primena ir tuos apkartusius ginčus, kurie vyko vienuolika metų prieš Holokausto muziejaus įkūrimą Vašingtone. Ar galima kitų etninių grupių aukas priskirti Holokaustui? Ar galima genocido terminą taikyti armėnams, kuriuos išskerdė turkai? Ar tinka šias skerdynes atspindėti muziejaus ekspozicijoje, gal tai reikštų pasikėsinimą į Holokausto išimtinumą?”

Liguistame prisirišime prie Holokausto (rus. “oderžimosti holokostom”) Novik’as mato pasireiškimą ir kartu priežastį, kad Amerikos žydų bendruomenė pavojingai krypsta (slenka) į dešinę ir užsidaro savo viduje. Novik’as kritiškas dėl to fakto, kad pinigai aukojami su Holokaustu susijusiems tikslams viršija sumas visiems kitiems tikslams, sudėtas kartu. Novik’ui ne prie širdies, kad Holokausto simbolika eksploatuojama palaikant žydų konservatorius kovoje su palestiniečiais.


 “Pasibaisėtinų žmonių kančių panaudojimas ideologiniams tikslams ir moralizavimas, be abejonės, yra istorijos naudojimas piktiems tikslams”, – rašo P.Novik’as savo knygoje “Holokaustas amerikiečių gyvenime”


 

Kaip tvirtinama knygoje, Holokausto valkiojimas (rus. “pedalirovanije”) naudojamas tam, kad būtų nukreiptas dėmesys nuo pačių amerikiečių istorinių nusikaltimų – tokių, kaip juodaodžių vergija ir indėnų išnaikinimas“.

„Posleslovije“ (pabaigos žodis), kaip sako rusai

Čia ir aukščiau, kabutėse, pateiktas teksto “Literatūrinaja gazieta”, vertimas. Galbūt prie jo dar grįšime. Tai ne mūsų žodžiai. Taip rašo Eva Hofmann ir P. Novik’as, Čikagos universiteto judaistikos katedros vedėjas. Tai žydai. Ar ir jie antisemitai?

Iš kai kurių antilietuviško moralizuojančio teksto, kurį parašė Lietuvos žydas Leonidas Donskis ir išspausdino krikščionių (?) laikraštyje, galima daryti išvadą, kad jis susipažinęs su P. Novik’o knyga, parašyta ir “Literaturnaja gazieta” aptarta prieš 10 metų. Atrodo, kad per tą laiką jau turėtų būti nustota Holokaustą painioti su politika, žmonių kančias naudoti, siekiant hegemonijos pasaulyje tikslų, erzinant žmones, kiršinant vienas tautas prieš kitas. Ir tik vienoje vietoje Leonidas Donskis teisus: žodis holokaustas, kai kalbama apie žydų etninės grupės naikinimo politiką ir nusikaltimus, lietuvių žodyne turi būti rašomas didžiąja raide. Kad tai suprastum, nereikia būti nei žydu, nei antisemitu, nei profesoriumi, nei Lietuvos žmones kiršinančiu Lietuvos pasiuntiniu Europos Parlamente Leonidu Donskiu.

Atgal