VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

Kvailybės sindromas

 

2011 01 18

Prof. Jonas Grigas

Pradėjome naujuosius metus, atšventėme nepriklausomybės dvidešimtmetį, džiaugiamės laisve, o Seimas ir politinės partijos vis rodo pavyzdį, kaip sugriauti valstybę ir jos institucijas. Kad tai aiškiau suprastume, padarykime ekskursą į netolimą praeitį ir hipotetinę ateitį ir pamatysime, kaip kartojamos kvailystės ir iš jų nesimokoma.

Sovietinės okupacijos metais, nuslopinus Dzūkijos partizanų kovas, mano gimtajame Kabelių kaime buvo sukurtas kolchozas. Pirmininku atsiuntė komunistą Jolkiną. Nesvarbu, kad Jolkinas nei žodžio nesuprato lietuviškai, o kaimiečiai – rusiškai. Nesvarbu, kad Jolkinas nieko neišmanė apie žemės ūkį ir daržuose liepė sėti grikius, o smėlyne sodinti kopūstus ir morkas, svarbu, kad Jolkinas vykdė komunistų partijos politinę valią. Nors žmonės už vergišką darbą metų gale parsinešdavo pusmaišį grūdų, uolus Jolkino partijos politinės valios vykdymas sužlugdė kolchozą. Partijos politinę valią dar vykdė pirmininkai Bilys ir Vaitkus, bet kolchozas žlugo, tik pirmininkai praturtėjo.

Kabelių kaime buvo įkurta ir apylinkė („selsovietas“), kurios pirmininku paskirtas vienintelis kaime nemokantis nei rašyti, nei skaityti, didžiausias tinginys ir skurdžiausiai gyvenantis Bronius Grigas, pravardžiuojamas Blažiu. Jis taipogi buvo tinkamiausias vykdyti partijos politinę valią. Kadangi Blažio pareiga buvo rinkti visokiausias prievartines duokles, prievarta platinti paskolų obligacijas, tai jam reikėjo pasirašyti ant kvitų. Partija pasiuntė Blažį į kursus išmokyti pasirašyti. Ir išmokė. Bet kai aš paklausiau, kuri jo parašo raidė yra „i“, jis parodė raidę „g“. Kai partijos politinę valią vykdė neraštingas vadovas, apylinkę teko uždaryti.

Kodėl tai prisimenu? Todėl, kad kvailybės sindromas atgijo kartu su tautos atgimimu. Komunistai per metastabilią fazę mutavo į socialdemokratus, bet partijos politinės valios iškėlimas aukščiau už protą, išmintį ir patirtį liko. Nesvarbu, kad toje srityje esi beraštis kaip Blažys, svarbu, kad būtum partijos narys ir uoliai vykdytum jos politinę valią. Tik dabar socialdemokratų ar konservatorių politinę valią. Ir skiriami ministrai pagal tą patį principą, kaip okupantai skyrė Jolkiną ir Blažį.

Iš mutavusių komunistų patirtį perėmė konservatoriai bei pseudokrikščionys, pseudodemokratai ar pseudoliberalai. Nors turime talentingų ir išmintingų medikų, sveikatos apsaugai vadovauja tai statybininkas, tai teisininkas. Nors turime iškilių pasaulinio lygio mokslininkų, Švietimo ir mokslo ministerijai vadovauja kitas teisininkas, nieko nepadaręs nei moksle, nei švietime. Ir taip toliau, svarbu, kad tik nieko neišmanytų toje srityje, bet uoliai vykdytų partijos politinę valią. Tokie Jolkino ir Blažio rūšies specialistai apsisupa save viceministrais, sekretoriais ir patarėjais, nors Aristotelis daugiau kaip prieš 2300 metų pastebėjo, kad protingam patarėjų nereikia. Kai vadovas vadovaujamoje srityje neraštingas, patarėjų išlaikymui išleidžiami milijonai mokesčių mokėtojų ar skolintų pinigų. Be to, protingas vadovas save apsupa dar protingesniais, o neprotingas – dar kvailesniais, nes protingi patarėjai jam keltų grėsmę. Ir šią Jolkino ir Blažio sistemą sukūrė Seimas ir rodo tautai pavyzdį, kaip „valdyti“ valstybę. Seimo ir ministerijų pavyzdžiu seka savivaldybės ir visos žemesnės valstybinės institucijos, vykdančios politinę valią partijos, kuri pati sau leidžia įstatymus ir juos vykdo.

Jei kas dar abejoja, kur mūsų šalį veda ši Jolkino-Blažio politika, paimkime hipotetinį pavyzdį. Pasiųskime į universitetus fizikus ir matematikus dėstyti humanitarines disciplinas, o filologus – dėstyti fiziką ir matematiką, teisininkus – dėstyti chemiją, o chemikus – teisę, pedagogus ruošti paveskime statybininkams ir taip toliau. Ar sunku suprasti, kas bus? Kaip sujauksime visuomenę? Ar po to turėsime iš viso kokį nors raštingą, sugebantį dirbti specialistą?

Panašiai Seimo pavyzdžiu padarykime ir mokyklose. Lietuvių kalbą paveskime dėstyti fizikams, o fiziką – lituanistams, matematiką – istorikams, o chemiją – kūno kultūros mokytojams. Kokius mokinius tokia mokykla paruoš? Panašu, kad naujoji švietimo ir mokslo reforma jau yra nusitaikiusi į panašią sistemą. Gal todėl jaunimas ir bėga iš šalies, nes jai gresia tai, kas atsitiko Jolkino ir Blažio vadovaujamoms institucijoms.

Kai jau kaimas buvo sunaikintas, jauni žmonės iš kaimo išguiti ir liko tik seniai žlugusiuose kolchozuose, net komunistai suprato, kad Jolkino ir Blažio rūšies vadovai žlugdo valstybę ir į jų vietas pradėjo skirti raštingus ir protingus specialistus. Kodėl po 60 metų šito nesupranta naujieji mutantai ir, sėdėdami korupcinėje piramidėje, tyčiojasi iš tautos? Juk šimtai tūkstančių žmonių kenčia dėl vis blogėjančios padėties sveikatos apsaugos sistemoje, nepaisant milijardinių injekcijų tobuliausioms diagnostikos priemonėms. Kodėl žmonės kalba, kad neduok, Dieve, susirgti, kai turime tūkstančius puikių gydytojų? Kodėl tėvai kalba, kad neduok, Dieve, turėti mokyklinio ar studentiško amžiaus vaikų? Teisingumas seniai išsiskyrė su teise ir žmonės kalba, kad neduok, Dieve, turėti reikalų su prokuratūra, teismais ar antstoliais, nes jie nevykdo teisingumo. Gal šioms institucijoms vadovauja blažiai ar jolkinai? Garsiausias praėjusio amžiaus fizikas Albertas Einšteinas apibūdino beprotybę, kaip darymą vėl ir vėl tų pačių dalykų, tikintis skirtingų rezultatų. Mes vėl ir vėl pagal tas pačias taisykles renkame Seimą, kuriame politines partijas, jolkinus ir blažius skiriame ministrais ir kitais vadovais, tikėdamiesi skirtingų rezultatų. Bet istorija jau parodė, kad žaidžiame beprotybę. Ar naujaisiais metais valdžiai atsiras protonustoti ją žaisti?

Tačiau mūsų šalyje matosi ir akivaizdi pažanga. Pokariu suvarius žmones į kolchozus, atėmus galvijus ir žemę, neturėjome net duonos, nes jos nebuvo kur nusipirkti ar iš ko išsikepti. Todėl mano tėvas aplinkiniuose miesteliuose ieškodavo nusipirkti miltų. Kartą arkliu iš Berštų miestelio parsivežė du maišus – vieną miltų, kitą Markso, Lenino ir Stalino raštų rusų kalba, kaip „nagruzką“. Ji reiškė, kad jei nori valgyti ir išlikti gyvas, skaityk tuos raštus. Dabar duonos netrūksta ir niekam prievarta nebrukama su duona VA, VL ir AMB raštai, kaip „nagruzka“. Todėl, nepaisant valdžios kvailybės sindromo, gyvenimas Lietuvoje vis tik gerėja.

Atgal