VISUOMENĖ
02 18. „Svarbiausia – kas viduje”
Už girtavimo kultūros puoselėjimo politiką atsakingi aukščiausieji valstybės vadovai. Ir jie turėtų pasiieškoti darbo užsienyje. Nes žudo ne alkoholis, o jo tolerancija, kuri yra viduje
Jonas A.Patriubavičius
Šiandien Vasario 16-oji ir visur iškabintos vėliavos. O ant mūsų namo iškabino - gal prieš kelias dienas - didžiulį alaus reklaminį plakatą. Savo meniškumu ir dydžiu šis plakatas nustelbia visas nepriklausomybės vėliavas. Viršuje, kaip reikalaujama, teisingi žodžiai: „Vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, savo šeimos ir visuomenės gerove”. Plakato centre - bokalas su skysčiu viduje ir dar teisingesni žodžiai: „Svarbiausia, kas viduje”.
Atrodo, viskas gerai, viskas pagal taisykles, viskas pagal įstatymą. Jeigu toje teisybėje nebūtų melo. Ir tas melas taip pat viduje.
Kas bent kiek mokėsi elgesio psichologijos, žino, kad žmogaus elgesys nepriklauso nuo žinojimo. Visi žino, kad viršyti greitį negerai, kad gerti alkoholį negerai. Bet viršija ir greitį, ir alkoholio dozes. Tai yra todėl, kad elgesys visai nepriklauso nuo žodinių perspėjimų: gal įgimtas, gal paveldėtas, gal vaikystėje nusižiūrėtas, kaip stribai gėrė ir kaip jiems buvo linksma...
Perspėjimai turi būti daiktiniai, apčiuopiami. Tuo turi pasirūpinti valstybė. Jeigu nesirūpina, vadinasi, valstybės vadovai nedirba savo darbo. Ir būtų gerai, kad jie artimiausiu metu taptų bedarbiais. Nes šie žmonės yra menko išsilavinimo ir žemos moralės. Kaip sakė buvęs Rusijos ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras, Rusija brangiai moka už savo ministrų pirmininkų „išsimokslinimą”. Paskui jį pakeitęs ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas išaiškino, kaip tai pasireiškia tikrovėje: „Norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada”.
Lietuva taip pat brangiai moka už savo vadovų nemokšiškumą. Plakatai su teisingais žodžiais pakabinti, bet išeina kaip visada.
Mirties taškai. Kaip kokioje zonoje
Tas plakatas ant mūsų devynaukščio galinės sienos nebūtų užkliuvęs, jeigu ne anos savaitės įvykiai. Svarbiausias – per avariją Vilniaus – Kauno greitkelyje žuvo trys medikai. Taip ir nesulaukė Vasario 16-osios.
Pasirodo, kad avariją sukėlė girtas policininkas. Medikai mūsų visuomenėje turi didelį autoritetą, nuo jų priklauso mūsų gyvenimas ar mirtis. Mes turime juos saugoti. Deja, mūsų valstybės vadovai, palaikantys visuomenėje išsikerojusią girtavimo kultūrą, mūsų gyvybių ir mūsų medikų nesaugo. Sako, kad mes patys save saugotume, negertume. Bet to nepakanka, būna situacijų, kaip ir šiuo atveju, kad gyvybė priklauso nuo kito girtuoklio. Vadinasi, visi turi negerti, valstybė turi nelikti nuošalyje ir taip pat negerti - nesigviešti girtų pinigų, neleisti degtindariams pelnytis iš žmonių kvailumo ir kraujo.
Kaip žinoma, po šių įvykių sekė kiti įvykiai kaip Ivano Krylovo pasakėčioje. Muzikantai buvo persodinti į kitas vietas. Atsistatydino policijos komisaras, o vidaus reikalų ministras buvo nuvykęs į prezidentūrą. Bet sistema kokia buvo, tokia ir liko: nepasikeitusi nuo okupacijos laikų.
Taip buvo ir okupacijos metais, kai nebuvome nepriklausomi. Tokių kraupių ir beprasmiškų mirčių kaip šios buvo per šiuos dvidešimt metų pernelyg daug. Ką čia kalbėti: dviejų Seimo narių vaikai žuvo panašiomis aplinkybėmis. Skuodo rajone girtas policininkas suvažinėjo tris iš mokyklos einančius vaikus. O kur dar apsvaigimas nuo greičio? Pernai vasarą Nemenčinės seniūnijoje, kelyje į Pabradę, ties Pailgės parduotuve lengvasis automobilis suvažinėjo vietos gyventoją Dominyką. Paskui paaiškėjo, kad už vairo sėdėjusi ponia lėkė 120 km per valandą greičiu (ten leistina 70 km). Šokiruojanti dar viena šios avarijos aplinkybė: ponia savo automobilyje vežėsi mažą vaiką, žinoma, kaip reikalaujama, pagal visas saugumo taisykles pririštą. Bet kur mama taip skubėjo? Ko skubėjo?
Nepaisant vadovų rūsčių minų ir muzikantų persodinimo, girtavimo kultūra nepajudinta iš mirties taško.
Alkoholizmui patarnaujanti televizija sakė, kad čia per ilga grandinė ir jos galas - komisarai - nekalti. Galbūt, bet jeigu jau vyksta grandininė reakcija...
Sako, kad policininkai geria dėl įtampos darbe, kad atsipalaiduotų. Vienas saugumietis gėrė dirbdamas operatyvinį darbą ir buvo pagautas važiuojantis specialiu automobiliu su aparatūra (matyt iš anksto sekė, norėdami sukompromituoti saugumo vadovus).
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gėrimo kultūra puoselėjama kaip kokioje zonoje.
Tauškalai per televiziją
Po šių girtų įvykių ponas Savukynas susikvietė tradicinius, vis tuos pačius ekspertus, ir jie narpliojo, kas dar turėtų atsistatydinti. Kaip pakeisti sistemą niekas neužsiminė, ponas Bogušis giliamintiškai žiūrėjo į mus, žiūrovus, į Tėvynę Lietuvą ir atrodė, kad kažką esminio pasakys, bet nesakė. Nurijo.
Pavyzdžiui, galėjo pasakyti, ar nebūtų gerai Lietuvai eiti tuo keliu kaip ir Suomijai. Kas važiuoja per greitai arba neblaivus, moka baudą į biudžetą priklausomai (ir čia pat, greitai, automatiškai) nuo savo turto. Jeigu turi milijoną, atsisveikina su šimtu tūkstančių (eurų).
Pavyzdžiui, kodėl Lietuvai kitu keliu kaip Rusija. Ten prezidentas įteikė Dūmai įstatymą, pagal kurį bauda už kyšininkavimą (kai milicininkai iš profesinio solidarumo dengia vieni kitų nusikaltimus ir už tai gauna „otkatą“) šimtą kartų didesnė negu kyšis. Pavyzdžiui, jeigu daktarė rusė paima šimtą dolerių, bauda – 10 tūkst. dolerių.
Pavyzdžiui, kodėl Lietuvai nepasukti tuo keliu, kuriuo seniai eina Vokietija. Ten daktarai į ligos istoriją įrašo, kiek, kur ir su kuo pacientas gėrė. Kad patys medikai negertų ir narkotikais neapsineštų (anksčiau tokių buvo pastebėta), žymioje, bet tamsioje įstaigos vietoje (ne tik poliklinikos, ligoninėse, bet ir kitose įstaigose: policijoje, kalėjimuose, teismuose) yra dėžutė, į kurią bendradarbis įmeta lapelį su žinia, kad kolega girtas. Apsauga tuojau pat patikrina ir izoliuoja. Paskui trims savaitėms pasiunčia į gydymo nuo alkoholizmo kursus. Jeigu nepadeda, išmeta iš daktarų ir teisėjų. Vokiečiai pedantiški.
Mes seniai laukiam, kada mūsų vadovai Lietuvoje įdiegs švedišką alkoholizmo užkardymo sistemą, kurią pas juos įdiegė dar ano šimtmečio trečiame dešimtmetyje švedų daktaras rusiška pavarde ir vardu – Ivan Bratt.
Mes seniai laukiame, kad mūsų Seimas už kyšininkavimą baustų turto konfiskavimu. O tam reikia įvesti nekilnojamojo turto deklaravimą ir nekilnojamojo turto mokesčius. Konfiskavimas buvo okupacijos metais. Išeina, kad okupantai buvo doresni už nuosavus vadus.
Ką sakė profesorius iš Signatarų namų sakyklos
Sakykla profesorius Vytautas Landsbergis pavadino tą balkoną. Taikliai. Mes tą jo kalbą dar pakomentuosime, reikėtų ją išspausdinti ištisai, labai gera kalba. Įkvepianti sakyti tiesą.
Profesorius kelis kartus paminėjo, kad daug lietuvių pragėrė savo sąžinę ir Tėvynei kyla pavojus, t.y. kalbėjo apie tai, kas pas mus viduje.
Tai tikra tiesa. Mums tik nesuprantama, kokį sluoksnį profesorius turėjo omenyje. Jeigu žemesnį, tai žmonės tušti, viduje nieko neturi, geria iš nusivylimo, kad jiems blogai vadovaujama, kad vadai nesuka nei Suomijos, nei Rusijos, nei Vokietijos keliais.
Reikia manyti, kad profesorius turėjo omenyje elitą, tarp jų ir savo kolegas parlamentarus. Tai jie pragėrė savo sąžinę, nieko neturi savo viduje: nenori įvesti baudų girtiems vairuotojams nuo jų turto, nenori įvesti nekilnojamojo turto mokesčių, kad policininkai žinotų, kaip tokius bausti. Ir ne vieną kartą elitas sąžinę pragėrė. Susidarė tokia padėtis, kad Lietuva negali surinkti dvidešimties, tokį kiekį kaip aną Vasario 16-ąją, padorių, su sąžine žmonių, kurie pagaliau imtųsi konkrečių reformų. Lietuviškai švediškų.
Atgal
.jpg)
