VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

02 22. Sausio 13 – osios dvidešimtmetį prisiminus

Jonas Rubikas

Sausio 13 - osios dvidešimtmečio paminėjimas... Buvo sunku atitrūkti nuo TV programų: buvo rodomi dokumentiniai filmai apie tas didvyriškas mūsų tautos dienas. Minios žmonių iš visos Lietuvos, dainos ir tankai, šūviai, sužeistieji ir žuvę, laužai ir dalijama arbata ir sumuštiniai... Viskas gyvai grįžta atmintyje, tarsi vėl būtum ten, kartu su visa Lietuva.

Vienas savaitraštis taip pat paminėjo Sausio 13 - osios dvidešimtmetį, išspausdindamas net tris straipsnius ta tema. Pirmas – šių metų pirmame numeryje, antrame puslapyje – „Sausio 13-oji – susigraudinimo ir nevilties diena“. Autorius – Linas Kranauskas. Straipsnis pats neatsiranda ant tuščio popieriaus lapo, jį parašo žmogus, dėstydamas savo mintis, pažiūras, idėjas. Redaktorius, priimdamas spaudai, perskaito, įvertina, jei atitinka arba jau bent neprieštarauja redaktoriaus ir savaitraščio ideologijai, parenka vietą, įvertindamas straipsnio svarbą.

Lino Kranausko straipsnis sunkiai suvokiamas: kaip gali jaunas žmogus turėti tiek tulžingos neapykantos Sausio 13-ajai. Atrodytų, jei būtų buvusi jo valia, tada, kaip Algirdas Paleckis sako, savi būtų iššaudę savus. O gal taip reikėjo pasielgti ir Kovo 11-tąją, pone Linai Kranauskai?

Antras straipsnis - Kasparo Pociaus „Neuždaryk manęs, Tėvyne, savyje“ paskelbtas trečiame numeryje. Rašoma nemaža bendrųjų minčių, kurių atspalvis artimas L.Kranausko idėjoms: „Ir vis dėlto kyla klausimas – ar Sausio 13 – oji tikrai reikšmingesnė už sausio 16-tąją?“ Klausimas kaip klausimas. Tačiau autoriaus pažiūras rodo šių datų sugretinimas. O juk tos dienos buvo kupinos patriotizmo, Tėvynės meilės. Ir niekas neprašė „neuždaryti manęs, Tėvyne, savyje“. Tėvynė buvo ir yra mumyse. 

Abiejų autorių mintys man primena to laikmečio spaudoje pasirodęs visai nekaltas klausimas: „Ar tiesa, kad besikuriamos Lietuvos kariams ant pilvo išdeginami Gedimino stulpai?“ To paklausęs žmogus taip pat buvo kupinas tulžies Lietuvos Nepriklausomybei ir Respublikos kūrimuisi. Teisingai sako Rytų išminčiai: reikia gerai ištirti klausimą, jo esmę, idėją. Manyčiau, kad visų trijų klausimų idėja tokia pati – neapykanta Lietuvos Nepriklausomybei, mūsų Tautai, Tėvynei. O gal tai tik piemeniška, chuliganiška, „aktualizuota modernioji“ pažiūra į praeitį?

O redakcija? Ar pasikartojantys straipsniai nerodo redakcijos nuomonės, pažiūrų, pritarimo. Laikraštis įdomus, nesiginčiju, bet minėti straipsniai parodo redakcijos savotišką garbės supratimą. Senokai, 2010 m., Džinos Donauskaitytės straipsnyje (apie Bažnyčią ir pedofiliją) spausdinamos kaip iliustracija arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus (jau senokai mirusio) fotografijos su netaktišku, užgauliu prierašu. Jauna žurnalistė galėjo suklysti, bet redakcija, nors turėjo, bet neatsiprašė įžeidusi garbingus dvasiškius. O dabartiniai spausdinti straipsniai tik rodo savitas redakcijos pažiūras.

Tiesa, tam pačiam savaitraštyje doc.dr. Saulius Nefas nuodugniai apžvelgė L. Kranausko straipsnį ir penkiose pastraipose susistemino tų dienų įvykius ir ideologiją. Tik kodėl paskutiniai žodžiai yra greta - nors tik cituojami - 13-oji , 16-oji?

Suprantu, kad šis mano rašinys nepakeis p.p. Lino Kranausko ir K.Pociaus ir to savaitraščio redakcijos pažiūrų, ideologijos, vertinimų, nepakeis ir garbės suvokimo. Tenoriu pasakyti, kad yra kitaip manančių nei L.Kranauskas ir K. Pocius, suvokiančių patriotizmą, Tėvynę ir kitaip vertinančių Sausio 13- ąją. Ir jų, tikiuosi, yra dauguma.

Atgal