VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

03 09. Vox populi – vox dei

Jonas Rubikas

Pats nežinau, kaip atsidūriau pilietinės visuomenės minioje, pasijutau stovįs prie Seimo, rankoje laikiau akmenį ir dar du tris jutau sveriant striukės kišenes. Pastebėjau, kad ir kiti greta stovintys taip pat gniaužė po akmenį. Nematytai didžiulė minia užpildė aikštes prie Seimo, Vyriausybės, keleto ministerijų ir net Daukanto aikštę. Dar nebuvau matęs tokio pilietinės visuomenės aktyvumo. Minia lingavo lyg banguotų, lyg paukštelių debesis prieš išskrendant, arba žuvyčių guotas. Atrodo, minioje žinia persiduoda paslaptingu būdu, ir minia prie Seimo turi ryšį su minia kitose vietose. Miniai vadovavo neaišku kas, bet kalbėjo Algirdo Paleckio balsu ir vis šaukė – palaukime iki dvyliktos, tada...

Kas sušaukė tokią minią? Požymių, kad kažkas bus, matėsi ir anksčiau – buvo basų policininkų eitynės, studentų triukšminga sueiga, neseniai – vidutinių ir smulkiųjų verslininkų protestas dėl kasos aparatų įvedimo. „Jūs mus sužlugdysite, atimsite paskutinį duonos kąsnį, norite badu numarinti“, - ypač garsiai šaukė viena, žieduota, dirbtine lape apsigaubusi, netelpanti į savo drabužius, išbujojusi ponia, tipinė tokių verslininkių atstovė. Visai neseniai vėl išėjo į aikštes kontrabandininkai, nors jau po praėjusio mitingo jie buvo pavadinti individualiais užsienio prekeiviais – smulkiaisiais, jei pėsčiomis; vidutiniais, jei automobiliu; stambokais, jei vilkikais. Užsimaukšlinę ant galvos ir veido kepurę su skylėmis šį kartą protestavo, kad vyriausybė nepriverstų naudoti kasos aparatų Lietuvoje parduodamos, iš užsienio atsigabentos, produkcijos apskaitai. Argi negana mokesčių, mokamų už išparduotuvėse ir turguose parduodamą produkciją? Vyriausybė, pajutusi tokį spaudimą, pasidavė ir nutarė kontroliuoti tik galutinę realizacijos grandį. Šie triukšmai buvo tik lašeliai, pranašaujantys artėjančią audrą.

Buvo ir kitų ženklų, kad kažkas ruošiama. Žymiai padidėjo parduotuvėse „Politshop – Pas mus apie žmogų pagalvota“ apyvarta. Šiose parduotuvėse, esančiose gatvelėse netoli Seimo ir Vyriausybės, gali nusipirkti įvairių daiktų, reikalingų politinėse piliečių ir partijų kovose, taip pat ir pilietinės visuomenės aktyvios raiškos metu mitinguose. Pardavinėjami langams daužyti patogūs akmenys, individualūs metaliniai strypai, kiaušiniai - parafinu padengtu lukštu, kad aktyvumą rodytų tik pasiekę tikslą, švilpukai, beisbolo lazdos, megafonai. Literatūros skyriuje – įvairaus dydžio šūkiai, transparantai - „Vagys“, „Gėda“, „Lauk iš Seimo“, „Premjerą ant muilo“. Nepamirštos ir tautinės mažumos: „Vsia vlast‘ sovietam“, „Wilno nasze“ (pastarasis tapo labai populiarus po savivaldybių tarybų rinkimų). Padaromi ir kitokie lozungai pagal pirkėjų pageidavimą. Šiame skyriuje yra išspausdintų įvairaus dydžio, šrifto ir turinio ruošinių: „Reikalaujame iš valdžios: padidinti.....; sumažinti....; pailginti....., patrumpinti....; atšaukti.....; įvesti.... (įrašyti reikalingą žodį ir pinigų kiekį, tai gali padaryti ir pardavėjas). Paliktos kelios eilutės nestandartiniams reikalavimams. Pasirašo  „......Mitingo dalyviai, viso (1 – 10) tūkstančių parašų“. Be to, parduotuvėse galima pirkti įvairaus dydžio ir politinio aštrumo valstybės pirmųjų, antrųjų, trečiųjų ir n-tųjų asmenų karikatūrų. Yra ir kompromatų ruošiniai:  „....paėmė ...Lt, eurų, dolerių kyšį“, „...pastebėtas lošiant „Casino“...; „turi meilužę(į), pastebėtas(a) ....viešoje vietoje“. Yra ir kitokių smulkmenų. Paprastomis dienomis galima apsipirkti už pusę vidutinės mėnesio pensijos, tačiau šiomis dienomis padidėjo paklausa ir kainos šoktelėjo: visavertei ekipiruotei gali prireikti ir pusmečio pensijos. Nežiūrint to, parduotuvės prie Seimo ir Vyriausybės yra gulte apgultos perkančiųjų.

Audra atėjo ir išmušus Katedros varpinės laikrodžiui dvylika, minia pajudėjo link Seimo rūmų vartų. Gniaužiau akmenį, pasiruošęs konkrečiu veiksmu pareikšti savo, kaip pilietinės visuomenės piliečio, protestą. Tačiau vartai tyliai atsidarė ir apsaugininkas mandagiai pakvietė: „Prašome vidun, ponios ir ponai. Štai ten yra posėdžių salė, ten Seimo narių darbo kambariai, kiekviename jų yra tualetas, o koridoriaus gale yra bendro naudojimo tualeto kambarys“. Minia pasimetusi, nežinodama, kur dėti akmenis, grūdosi nurodytomis kryptimis. Pragmatiškesni piliečiai puolė į kambarius, tikėdamiesi ko nors rasti tinkamo savo namų ūkiui. Apsauginis neryžtingai stoviniuojantiems parodė kelią į bufetą, sako: „Gal ponai pageidautų kuo nors atsigaivinti?“ Daug raginti nereikėjo, ir į bufetininkės mandagų pasiūlymą: „Gal ponai arbatos pageidautų?“ - atsakė ryžtingu lentynų ir sandėliuko tuštinimu.

Posėdžių salė greitai prisipildė, seimūnų vietos greitai buvo užsėstos. Liko neužimta tik pirmininkės vieta. Ji, atneštame dubenėlyje nusiplovusi rankas, išėjo. Niekas nedrįso sėstis į tą kėdę. Minia ūžė – kas nori, klausinėjo vienas kitą, juk buvęs vienas labai norėjęs būti Seimo pirmininku. Ir štai lyg pašaukus, prie vartų atvažiavo automobilis, iš kuriom iššoko pora vyrukų, jie greitai patiesė raudoną kiliminį taką nuo mašinos iki Seimo posėdžių salės pirmininkės stalo. Čia pat pasirodė juodas ilgas limuzinas, iššokęs skustagalvis nuolankiai atidarė dureles, didingai išlipo vidutinio ūgio vyras ir nuėjo, miniai šaukiant „Valio“, į Seimo rūmus. Neįžiūrėjau, kas jis. Salės viduje visi atsistojo - vienam iš berniukų mostelėjus beisbolo lazda. Atvykęs nuėjo tiesiai į pirmininkaujančio vietą ir sustojęs pasveikino visus pakėlęs rankas tarsi laimindamas. Vaizdas man priminė matytą, ar kažkokios partijos ar kitos organizacijos emblemą – tupintis erelis, tvirtais nagais įsikibęs į kažką, tik neatsimenu, ar suglaustais, ar išskėstais skrydžiui sparnais. Į salę ėmė rinktis išsilakstę senieji seimūnai, bet jau visas vietas rado užimtas kitų, jau naujųjų seimūnų. Ir nereikia tų popierinių rinkimų - naujasis Seimas ėmėsi įstatymų.

Atsidūriau prie Vyriausybės rūmų. Minia grūdosi per atdaras duris, pirmieji jau naršė po kabinetus, ieškodami prisivogtų gėrybių, patikėję dažnu šūkiu, kad vyriausybė – vagys. Bendras vaizdas priminė rusų filmą apie 1917 m. Žiemos rūmų šturmą Petrograde. Vyriausybės galva laukė posėdžių salėje. Sugužėjus geram būriui aktyviausiųjų, surinko iš jų užpildytus reikalavimų lapus, perdavė kancleriui suskaičiuoti bendrą metinę reikalaujamą sumą. Galva kreipėsi į susirinkusius: „Aš pasikeičiau, aš sutinku patenkinti jūsų teisėtus reikalavimus ir štai duodu nurodymą paruošti atitinkamą vyriausybės nutarimą ir apie tai pranešu finansų ministrei“. Bet susirinkusiems reikėjo kraujo, reikėjo galvų, o ir norinčių tapti premjeru atsirado ne vienas, laimei, apsieita be muštynių ir demokratiškai čia pat buvo išrinktas naujas premjeras.

Ypač aktyviai visuomenės pilietiškumas reiškėsi finansų ministerijoje, mat galvota čia rasti pinigų. Į ministrės kabinetą prisigrūdo daugybė žmonių, pasimetusi ministrė kalbėjo su dar senuoju premjeru. Tas sakė, kad pajutęs visuomenės spaudimą ir įsakęs skirti pageidaujamų reikalavimuose lėšų atsistatydina. „Dieve, pinigų nėra, iš kur aš jų gausiu?“. Nevilties apimta ištraukė apsauginio revolverį ir taikėsi nusišauti (mat nežinojo, kad dėl lėšų stokos ginklas buvo be šovinių). Garbę ir orumą išgelbėjo stambus, taip pat skusta galva vyras. „Palauk, gražioji Ponia, nesišauk. Aš pažįstu vieną tovariščių Kaune, jis dabar spausdina eurus, bet anksčiau gamino litus. Gal dar likę klišės, tad jei jūs, kaip ministrė, paskambintumėte ir užsakytumėte išspausdinti litų, jis tai galėtų užsakymą įvykdyti. Jo verslas būtų legalizuotas ir Valstybei nauda, pigiau kainuotų. Tiesa, geriausi darbuotojai išvažiavo į Vokietiją, todėl, kol jį pasikvies, pinigai kokią savaitę bus su tuo pačiu numeriu. Bet kas to numerio žiūrės, džiaugsis, kad gavo. Ar gerai?“ Ministrė atidavė ginklą, paėmė telefoną ir, pasakiusi, kad jaučia visuomenės spaudimą, paskambino.

Pasirodė ekstra laikraščiai. Pirmame puslapyje stambiomis raidėmis parašyta: „Pilietinė visuomenė išsikovojo pilietinę ekonomiką – kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal sugebėjimus. Sena socialistų ir komunistų svajonė išsipildė“.

Ėjau namo. Žmonės džiūgavo, net einant pro „Lelijos“ fabriką, matėsi kaip direktorė – savininkė dalija siuvėjoms pinigus, girdėjosi moterų čiauškėjimas ir linksma daina iš seno sovietinio filmo „Kiaulininkė ir piemuo“. Vis dar spaudžiau akmenį saujoje. Mačiau, kad ir daugiau vyrų skirstosi nešini akmenis. Paklausiau, kur juos dėti, atsakė, neškis namo, nepraeis ir metai, jų vėl prireiks...

Atsidūriau vėl namuose, tik jau neturėjau akmenų. Ar ten buvau? O gal ten ir nieko nebuvo?..

Atgal