Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 02 24. Ištikimybė
Algirdas Pilvelis
Yra dvi neatsiejamos sąvokos – tai Laisvė ir Tėvynė. Kadangi jos viena be kitos prarastų reikšmę, taptų neaiškiomis ir, geriausiu atveju, galėtume apie jas pasakyti tik ką nors labai neaiškaus. Tačiau tą jų sąsaja juntama, ji tarytum įaugusi mums į kraują, ir būtent toje sąsajoje vyksta visa žmonijos istorija.
Laisvė yra mums pats brangiausias dalykas, nors negalime jos pačiupinėti pirštais ar sugebėtume kaip nors lakoniškai apibūdinti. Taigi laisvė priklauso idealų kategorijai, ir ne vienam žmogui gali atrodyti kažkokia „nežemiška“ arba „utopine“ kategorija. Bet tokie žmonės, kurie tikrais laiko tik pojūčiams prieinamus dalykus, vadinami vergais. Taigi laisvė dvasios žmogui yra siekiamybė, tai idealas, ir jo siekimas padeda tobulėti. Iš tikrųjų ne vien padeda, bet ir pats savaime yra tobulėjimas. Ir negali būti jokio tobulėjimo be laisvės siekio. Vadinasi, laisvė yra tobulumas, ir jau jos siekis iškelia mūsų dvasią aukščiau esamos padėties, kurią mes tokie nepatenkinti ir kuri mus taip varžo.
Ir jei mes iš tiesų siekiame laisvės ir tobulumo, tai to negalime daryti nei „kažkur dausose“, nei idealų pasaulyje. Juk laisvė tampa tik tada kažko verta, jei jos siekiama „čia ir dabar“, ir tik „čia ir dabar“ mums parodo, ko labiausiai trūksta. Bet mes suprantame, kad jokia laisvė negali būti realizuota kokiame nors siaurame plotelyje, kambarėlyje ar nuosavame sklype, nes tai vien mūsų asmeninis gyvenimas, ne daugiau, geresnis ar prastesnis jis būtų. Mūsų tikslai, jei mes siekiame tobulumo ir laisvės, yra susieti su kitais žmonėmis, ir jie susieti istoriškai. Mūsų istorija ir tikroji būtis tegali plėtotis tėvynėje, todėl laisvė nuo jos neatsiejama. Čia ir visos tautos laisvė, ir mūsų asmeninė laisvė, ir teisingumas, ir dorovė, ir viskas yra čia, ko tik siekiama. Mūsų geri ir kilnūs tikslai, jeigu jie iš tikrųjų tokie, atneša naudą ir kitiems žmonėms, kurie istoriškai, kultūriškai ir dvasiškai susieti su kitais žmonėmis. Ir tai yra mūsų Tėvynė, tai yra mūsų atsakomybė kitiems žmonėms, tai yra mūsų laisvė, ir ne vien asmeninė, bet laisvo žmogaus laisvė kartu su kitais laisvais žmonėmis. Todėl ir Tėvynės meilė negali būti be laisvės idealo.
Ištikimybės kaina
Mūsų tautos genijus Vincas Kudirka skelbė atrodytų labai paprasta doktriną: neišduoti savo idealų vardan trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto. Šis skaudus įspėjimas nurodo, kokį pavojų žmogaus dvasiai kelia materialūs dalykai, jei jis jų siekia jo sąskaita. Taigi tapę sotūs ir turtingi, nors tai iš esmės nėra jokia nuodėmė, bet jei siekiame to idealų sąskaita, tampame vergais. O vergas niekada negali būti laimingas. Jis gali tik save apgaudinėti, ir kuo daugiau asmeninio komforto ieškos, tuo labiau bus pasirengęs padaryti bet kokią niekšybę, jei jis tik paprašys „geras ponas“. Vergas, negalėdamas nusikratyti grandinių, vien galvoja apie tai, kad jos būtų auksinės, tada jis bus „geresnis už kitus vergus“, bet taip siekdamas nurungti savo likimo draugus, jis sau užsikrauna vis sunkesnes ir sunkesnes grandines. Taigi užuot tapęs „geresniu už kitus“, jis tampa labiausiai apgailėtinu. Jis priverstas žemintis prieš tuos, kurie jam „duoda gerą gyvenimą“, o už dyka tik sūris pelėkautuose, tad mainais į „gerovę“ jam dažniausiai patikimas paprasčiausias budelio darbas. Apsunkęs nuo aukso grandinių, ir vis naujų prie jų prikalamų grandžių, jis vis labiau neapkęsti tų, kuriems jo našta ir pastangos nėra jokia vertybė. Juk jis tada pasijunta ypač nelaimingu!
Matydami, kokia nelemta vergo dalia, išdavusio savo idealus, mes suprantame, kad pati didžiausia vertybė yra ištikimybė. Ir tai dvasinė vertybė, ne materiali, kokio nors „psichologinio malonumo“, „pramogos“ ar panašiai. Ištikimybė tai yra mūsų slaptoji sąsaja su laisve ir tėvyne.
Juk vergas gali pasakyti: kam laisvė yra ištikimybė? Kokią laisvę ji mums gali atnešti? Juk ji verčia mus aukotis, tai yra daryti tai, kas neneša mums naudos, o tai juk yra vergovė! Taigi vergui kiekviena siekiamybė yra vergovė, jis nori „visko gatavo“, jis nieko nesugeba sukurti, jis tik prašo „jam duoti“, o mainais pasiūlo savo vergišką sielą.
Taigi ištikimybė būdinga tik laisvam žmogui, nes tai jo laisvas ir sąmoningas apsisprendimas. Tai kartu ir atsakomybė. Ir negali būti ištikimybės tik šiai dienai, nes tai, kas bus rytoj, tai besikeičiančios aplinkybės. Ištikimybė – tai įsipareigojimas ateičiai, dažnai nieko už tai nesitikint, ir dažnai tai didvyrio ryžtas žūti už laisvę, už geresnę savo tautos ateitį. Taigi ištikimybė yra dvasinis dalykas, dvasios vertybė, nes ji, laisvai prisiimta, sieja su didžiausiomis dvasios vertybėmis, kurias pasiekti ar jas realizuoti galima tik laisvėje. Ir būtent laisvė yra visų dvasios vertybių sąlyga. Ištikimas laisvei žmogus niekada netaps vergu.
Laisvės kova visada tęsiasi
Šiame netobulame pasaulyje, kuris netgi Šventame Rašte pavadintas „ašarų pakalne“, jau tūkstantmečius tęsiasi kova už laisvę, kaip vienintelę istorijos ir asmeninę žmogaus vertybę, ir nenurimsta ši kova iki šiol. Tūkstančiai didvyrių ir karžygių jau sudėjo galvas, šimtai genialių žmonių tam skyrė savo gyvenimą, bet nejaugi tikrosios laisvės dar nėra? Bet jei žmonės to nedarytų, jie iki šiol gyventų urvuose, ir net ugnies ten neturėtų, valgytų žalią mėsą, o bendrautų tarpusavyje tik keliais primityviais šūkčiojimais ir gestais. Žmonės, jei jiems iš prigimties nebūtų būdingas laisvės siekis, gyventų kaip žvėrys. Taigi ir visos mūsų dorovinės paskatos yra sąlygotos laisvės, jos siekio.
Vokiečių filosofas Georgas Hegelis tvirtino, kad laisvė neatsiejama nuo istoriškumo ir gali būti realizuota istorijos eigoje. Ir tai yra dieviškas tikslas, skirtas iš aukščiau žmonijai. Ir kiek bebūtų sugalvojama vergiškų ideologijų, kaip bebūtų jos liaupsinamos įvairių „propagandistų“, žmonės visi vien kovoja už savo laisvę, tai yra, lieka jai ištikimi. Išeina, kad tokia yra Dievo valia. Taigi laisvės židiniai bus niekada neužgesinami. Ir visą laiką atsiras žmonių, kurie kovai už laisvę kels tautas.
Geriausiai laisvės kovos fenomeną atspindi Ukraina. Ukrainiečių kova už laisvę tęsiasi ištisus šimtmečius. Kentusi tiek lenkų, tiek rusų okupacija, ši šalis, slavų civilizacijos centras, jei ir būdavo priversta sudėti ginklus, ji niekada nepalūždavo dvasia. Ir netgi visiškoje priklausomybėje sugebėjo kurti pasaulinio lygio kultūrą.
Šių dienų Ukrainą ką tik sudrebino Maidano revoliucija. Kai kurie politologai aiškina, kad „šitaip Ukraina tampa valstybe.“ Iš tiesų Ukraina valstybe tapo 1991 metais, žlugus Sovietų Sąjungai. Gera ar bloga, bet tai buvo ir tebėra valstybė. Ir tokia ji galėjo likti nežinia kiek, nuo to nenustotų buvus valstybe. Atrodo, jau kažin kada praėjo kazokų laikai, viduramžiai išlikę tik vadovėliuose.
Už ką gi kovojo Ukraina 2004 metais per „oranžinę revoliuciją“? Dėl ko ji sukilo po dešimties metų ir prasidėjo jau nauja, Maidano revoliucija, pareikalavusi nemažai žmonių aukų? Kodėl žmonės ėjo į barikadas, kad nuverstų teisėtai išrinktą prezidentą Viktorą Janukovičių?
Iš tiesų abejais atvejais tai buvo kova už laisvę. Ir ukrainiečiai dar kartą visam pasauliui parodė, kad „turėti savo valstybę“ tai dar nėra tikra laisvė. Svarbu yra gyventi garbingoje ir demokratiškoje valstybėje, o ne vien „gyventi valstybėje ir balsuoti“. Siaubinga korupcija, skurstantys regionai... O gal tik ukrainiečiams korupcija jų šalyje atrodo tokia siaubinga? Galbūt. Bet tai tik rodo, kokie ukrainiečiai yra kritiški ir garbingi žmonės. Niekada nenugalėsi korupcijos, jei ji atrodys nors „šiek tiek gera“. Niekada šalis neišbris iš skurdo, jei dauguma žmonių neturės joje bent apylygių perspektyvų, o „gerą gyvenimą“ kursis vien privilegijuotas sluoksnis, kurį sudaro negarbingais būdais kapitalą susikrovę oligarchai, prisiplakę prie prezidento, kuris elgiasi kaip diktatorius. Taigi ukrainiečių Maidano revoliucijos tikslai buvo labai aiškūs, žmonės, kurie kovojo už savo laisvę ir krito už ją, ir žinojo, ko nori, ir buvo ištikimai atsidavę laisvės idealams.
Užtektų vien palyginti „oranžinių“ prezidento Viktoro Juščenko ir dabar jau pabėgusiojo Viktoro Janukovičiaus valdymo metodus. V. Juščenko tik grūmodavo opozicionieriams, bardavosi, bet jų kalėjimus nekišo, į demonstracijas nešaudė. Kai V. Janukovičius įkišo už grotų savo stipriausią politinę varžovę Juliją Timošenko, pateikęs jai sunkiai įrodomus ir netgi neaiškius kaltinimus. Ir jei vis didesnis žmonių nepasitenkinimas jo valdymu pagaliau ir turėjo baigtis mitingais ir demonstracijomis, jis griebėsi smurto, Maidano revoliucija kasdieną pareikalaudavo keliolikos žmonių gyvybių, o kiek tūkstančių sužeistų? Ukrainiečiai parodė, kad nepakęs net legaliu būdu atėjusio į valdžią diktatoriaus, jei jis valdo šalį ne kaip prezidentas, o kaip nusikalstamos karinės chuntos vadas. Pagaliau bet koks prezidentas, jei juo šitaip būtų nepatenkinta tauta, paprasčiausiai atsistatydintų, bet į savo tautiečius nešaudytų. O ukrainiečiai įrodė, kad valstybės likimą vis dėlto tvarko tauta, ir nėra jokios valdžios, kad ir kokia „teisinga“ ji bandytų pasiskelbti, kuri galėtų atimti iš tautos tą teisę.
Taigi klysta tie, kurie teigia, kad „užtenka padėti teisingą tašką“, ir niekas jau nekovos už laisvę. Pirmiausia, tokio „teisingo taško“ nėra, nes žmonijos ir tautų gyvenimas niekada nestovi vienoje vietoje. Taigi arba žmonės judės savo tobulumo link taikiu, dvasiniu keliu, arba, jei jiems statys užtvaras, bus priversti sukilti ir kovos už savo laisvę. „Teisingas taškas“, dedamas šiandien ir visiems laikams, yra kalėjimas, ir visa valstybė pavirsta kalėjimu.
Kaip iš tiesų vertinama ištikimybė laisvei Lietuvoje?
Jei pasiklausytume kai kurių politikierių, tai pasak jų, ištikimybė yra ne tik atgyvenęs, bet „pavojingą fanatizmą“ liudijantis dalykas. Bet šitaip kalba tik tie, kurie siekia tvirtos valdžios, ir būtent prie „lovio“, kuo mažiau rūpinantis savo tauta ir tolesniu valstybės likimu. Žmonės kaip tik galvoja atvirkščiai, jie kaltina valdžia, ji nejaučia jokios ištikimybės Lietuvai, tautai, dažnai ir savo iš pradžių skelbiamoms idėjoms, o pasiruošusi viską parduoti ar atiduoti, jei tik turės iš to kokios nors naudos. Šių dienų Lietuvą užplūdęs ciniškasis liberalizmas, kuris apskritai nepripažįsta jokių dvasinių vertybių. Viskas, kas žmogaus dvasioje yra gero, turi būti sunaikinta, nes tai trukdo vykdyti savanaudiškus ir net išdavikiškus sumanymus. Žmonės visaip kiršinami, ir tai vadinama „konkurencija“, žmonės visaip kvailinami, ir tai vadinama „švietimu“, žmonės visaip apiplėšinėjami, ir tai vadinama „solidarumu“.
Bet žmonės suvokia dvasinių vertybių stoką mūsų visuomenėje, ir toks bolševizmo išperėtų politikierių klestėjimas Lietuvoje bus neilgas. Galima slopinti ir meluoti, apgaudinėti žmonių pasitikėjimą, bet tai negali trūkti amžinai.
Lietuviai savo kovą už laisvę pokario metais pradėjo būdami beviltiškiausioje padėtyje. Saujelei prastai ginkluotų partizanų kariauti prieš didžiulę Stalino imperiją buvo ne tik neišpasakytai sunku, bet iš tikrųjų ir menkiausios galimybės laimėti. Ir kovojama buvo ateičiai. Kovojama buvo už tą Lietuvą, kuri buvo ir ta, kuri dar tik bus. Bet partizanų kovų pokario metais nebūtų 1990 metų. 1991 metų sausį nesirinktų Vilniuje demonstracijos ginti nepriklausomybės nuo pučistų ir politinių avantiūristų.
Taigi šiandieninė Lietuva ieško savo ištikimybės laisvei, ir šiandieninėje Lietuvoje, pavyzdžiui, jau nėra didelių perspektyvų užimti aukščiausią valdžią tokios diktatūrinėms asmenybėms, kaip, tarkime, Artūras Paulauskas. Demokratija gali būti ir sunki, joje gali būti nemažai klystkelių, bet galutinis tikslas – ne tiesus kelias, o platesnė erdvė. Jei tiki savo tautos dvasiniu potencialu, gali į ateitį žiūrėti drąsiai, matyti joje ne savo tautos mirtį, o pakilimą ir išsivadavimą iš įvairių vergovės formų bei ydų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
