Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 02 17. Pavargau nuo neteisybės
Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ vyr. redaktorius Algirdas Pilvelis kalbina ekonomistą, politinį bei visuomenės veikėją Algimantą Matulevičių.
Neseniai grįžote iš JAV. Kokie keliai ten nuvedė ir kaip sutiko lietuvių bendruomenės?
Mane pakvietė net kelios mūsų išeivijos grupės. Viena iš jų tai labai įdomus judėjimas „Už dvigubą pilietybę“, vadovaujamas Rimtauto Marcinkevičiaus. Jie jau tradiciškai sausio pabaigoje Čikagoje organizuoja politinius savaitgalius, tad man ir teko dalyvauti tuose renginiuose, be to, susitikti ir su kitomis lietuvių bendruomenėmis Čikagoje, taip pat jos regionuose, Bostone. Turiu pastebėti, kad išeivija pasiskirsčiusi į tris bangas. Pirmoji buvo tarpukaryje, antroji – pokario išeivija, o šių laikų išeiviai save vadina trečiabangiais. Kai kur tarp jų yra požiūrių skirtumų, bet visi labai įsižeidę Lietuvos valdžių elgesiu dėl Lietuvos pilietybės problemų sprendimo. Įsižeidę dėl mūsų atskirų politikų kritikos, kad jie ne patriotai, dėl geresnio duonos kąsnio išvykę iš Lietuvos, o išeiviai su ašaromis man aiškino, kad jie nebūtų išvykę, jei būtų turėję galimybę Lietuvoje dirbti ir užsidirbti bei auginti savo šeimas tėvynėje.
Kaip vyko tas politinis savaitgalis, koks buvo renginio formatas?
Tradiciškai visi renginiai vyksta Lemonto lietuvių pasaulio bendruomenės centre. Tai įspūdingas lietuvių išeivijos pinigais pastatytas didžiulis kompleksas: konferencijų salės, bažnyčia, muziejus, bibliotekos. Ten ir vyko šis renginys. Dalyvavo daugiausia Čikagos bendruomenės lietuviai, bet buvo atvykusiųjų ir iš kitų miestų. Iš Lietuvos dalyvavome du kviestiniai svečiai – aš, ir teisininkas, II advokatų kontoros seniūnas Vidmantas Vilčinskas. Taip pat buvo kviesta Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarė Rūta Gajauskaitė, bet dėl ligos negalėjo atvykti.
Lietuvių bendruomenė yra įsteigusi Laisvės premiją, ji buvo skirta Rūtai Gajauskaitei. Tarp apdovanotųjų šia premija yra monsinjoras Alfonsas Svarinskas, žuvęs Mindaugas Pociūnas, per Sausio 13-osios įvykius žuvusi Loreta Asanavičiūtė. Tai iš tikrųjų labai gražus ir prasmingas apdovanojimas. Renginio pagrindinis leitmotyvas - mūsų globalioji Lietuva ir noras taip organizuoti visą veiklą išeivijoje ir čia, Lietuvoje, kad visi lietuviai, kur jie begyventų, jaustųsi reikalingi savo tėvynei. Viena iš pranešėjų buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė, kalbėjo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys, taip pat labai jaudinantys ir gražūs lituanistinių mokyklų pedagogų, jaunimo atstovų pasisakymai. Kadangi renginys vyko dvi dienas, tai teko dalyvauti sekmadieninėse mišiose, kur kunigas skautininkas Saulius Aušra šia proga pasakė prasmingą pamokslą. Norėtųsi pastebėti, kad bažnytinis gyvenimas išeivijoje vyksta kaip bendra sąsaja, bendri renginiai lituanistine prasme. Teko lankytis lituanistinėse mokyklose, vienoje iš jų susitikau su moksleiviais, jų tėvais, pedagogais. Besikalbant mane labai sujaudino jaunos paauglės klausimas man: „Kodėl Lietuvoje taip nekenčia išeivijos lietuvių?“ Ji sakė, kad jaunimo tarpe yra susidariusi tokia nuomonė. Žinoma, aš tą paneigiau, bet noriu pabrėžti, kad mes turime elgtis labai atsargiai, nes jei mes neatsakingai kalbame, tik dar labiau supjudome savo mažą tautą.
Ar jūs ten išsakėte ir jūsų vadovaujamos Tautos vienybės sąjungos kaip politinės organizacijos poziciją dvigubos pilietybės klausimu? Kaip jūs įsivaizduojate, kaip reikia elgtis su išeivija, kaip ją traktuoti ir kaip ją panaudoti Lietuvos labui?
Aš atstovauju ne tik politinę organizaciją (TVS), bet ir visuomeninę organizaciją Tautos ateities forumas, apie jas smulkiau galima sužinoti internete www.taf.lt, ir būtent tą poziciją, kurią mes jau esame su kolegomis per eilę diskusijų išdiskutavę, pristačiau viešėdamas Amerikoje, tą galiu ir dabar pakartoti. 2006 metų lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tuomet vadovaujamas teismo pirmininko Egidijaus Kūrio, priėmė garsųjį nutarimą dėl dvigubos pilietybės apribojimo, tada aš, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, gan griežtai pasisakiau, kad tai neleistinas teismo politikavimas ir neatsakingas sprendimas, turėsiantis labai blogas pasekmes lietuvių tautos vientisumui. Laikas parodė, jog tikrai buvau teisus. Ir dabar esu įsitikinės, kad sąmoningai ar ne, bet Konstitucinio Teismo atstovai praktiškai įvykdė „penktosios kolonos“, veikiančios prieš Lietuvą, svajonę – kiek galima daugiau suskaldyti mūsų visuomenę. Net jeigu žiūrėtume grynai teisiškai, KT pasielgė neteisėtai, nes jie Konstitucijos 12 straipsnyje numatytus atskirus dvigubos pilietybės atvejus savo nutarime įvardino kaip ypač retus. Deja, Konstitucijoje žodžių „ypač retus“ nėra, tai reiškia, kad jie perrašė Konstituciją. Tokios teisės jiems niekas nedavė. Iš viso, samprata „atskiri atvejai“ ir pagal mano, ir neangažuotų teisininkų sampratą gali būti traktuojami kaip asmeniui, taip ir ar asmenų grupei, todėl mūsų pozicija yra labai aiški - lietuvis pagal kilmę turi teisę į Lietuvos valstybės pilietybę. O kalbant apie dvigubą pilietybę, Seimas tiesiog turėtų priimti įstatymą, kuriame būtų numatyta, kad tokie istoriniai atvejai, kurie nepriklauso nuo žmonių, kaip karas ir jo padariniai arba priverstinė migracija dėl darbo, prilygintini atskiriems atvejams. Ir mes neturime rūpintis dėl kitų šalių pilietybės, tai yra kitų žmonių ir tų valstybių reikalas. Mes tiesiog suteikdami teisę lietuviui, gyvenančiam kitur, būti valstybės piliečiu, pasakome, kad tėvynė jo neišsižada, ir jis visada laukiamas Lietuvoje.
Šias mintis aš ir išdėsčiau savo pranešime, ir tai buvo sutikta klabai palankiai.
Bet tikriausiai tuose renginiuose Jūs kalbėjote ne vien apie pilietybę. Ar kėlėte kitas problemas, kitas temas?
Taip, buvo net trys sesijos, viena buvo paskirta pilietybei, kaip jau minėjau, kita buvo paskirta daugiau Lietuvos ekonominei problematikai, Lietuvos atsigavimui po krizės, o baigiamoji sesija vadinosi labai gražiai: „Lietuva – tėvynė mūsų“. Man kaip tik teko kiekvienoje iš šių sesijų padaryti atskirus pranešimus. Kalbėdamas apie Lietuvos ekonomines perspektyvas, aš išdėsčiau mano vadovaujamų organizacijų požiūrį ir programines nuostatas, kad Lietuva gali turėti rimtą alternatyvą ir pakankamai greitai išdėstyti savo ekonomines problemas, tuo sudarydama sąlygas daliai išeivijos grįžti į Lietuvą. Mūsų esminis požiūris tas, kad mes, maža valstybė, turime labai drąsiai prisiimti dabartinio laikmečio iššūkius ir visai kitaip pasižiūrėti į pasaulyje dabar susidariusią situaciją. Jeigu mes tiktai atkartosime ar Europos, ar JAV kelią, kurį jos ėjo prieš tai, geriausiu atveju mes visą laiką vilksimės paskui juos, o be to, šie regionai patys susiduria su labai rimtomis problemomis, kurios ir mums dabar persidavė. Viena iš tokių yra valstybės organizacinės ir kuriamosios galios sumenkinimas, per daug sureikšminant taip vadinamą laisvąją rinką. Tai pagimdė parazituojančius verslo sektorius – tokius, kaip finansinis-bankinis, tarpininkavimo, masinių teisinių paslaugų teikimo ir pan. Be to, tai leido neproporcingai perskirstyti būtent gamybos sferoje sukuriamas pridėtines vertes. Ir ką mes matome – net žiauriu finansų-ūkio krizės metu vieni skursta, kiti tampa milijardieriais. Mes turime pripažinti, kad beatodairiškas kopijavimas ir sekimas įvairiomis pseudoteorijomis veda į aklavietę. Turėdami skaudžią sovietinio laikotarpio patirtį, mes turime suprasti, kad negalima aklai kopijuoti ir Vakarų patirties. O kūrybiškai reikia perimti tai, kas yra geriausia pasaulyje ir savo galva vadovaujantis kurti savitą Lietuvos raidos modelį. Mes siūlome mišrios ekonomikos modelį, kuriame šalia privačios atsakingos iniciatyvos taip pat aktyviai šalies ūkyje veikia valstybinės įmonės, ir valstybė ypač natūralių monopolijų ir pažangiausių technologijų taikymo sektoriuose pati aktyviai dalyvauja. Paprasčiau sakant, valstybė taip pat investuoja į ūkį, bet iš to taip pat gauna ir naudą kitoms valstybės reikmėms tenkinti. Čia yra mūsų principinė pozicija, be to, turime paruošę ir labai aiškią koncepciją - Lietuva, būdama maža valstybė, tuo pačiu pakankamai mobili, gali realiai tapti šiuolaikiškiausių technologijų kūrimo ir taikymo praktikoje šalimi. Jau turime parinkę atskiras kryptis energetikoje, būsto vystymą, transporto organizavimą, naujoviškų medžiagų panaudojimo kryptis. Kartu tai pirmiausia įtakos žmonių gyvenimo kokybę, padės visiškai kitaip pažvelgti į mūsų sveikatos ir gyvensenos problemas. Šiuolaikinės technologijos leidžia sukurti sveiką žmonių gyvenimo aplinką, jų mitybos grandinę, atsisakant labai žalingos ir neperspektyvios, labai daug finansinių resursų reikalaujančios dabartinės sveikatos sistemos. Visi šie dalykai, kurie, suprantama, bus žymiai plačiau pristatyti, pareikalaus iš valstybės ir jos institucijų, iš biurokratų tapti organizatoriais ir kūrėjais. Lietuva iš eksportuojančių darbo jėgą šalių tarpo turi tapti mokslo ir žinių bei aukštai kvalifikuota darbo jėgos importo šalimi. Ir tai nėra pasakos, tai labai konkretūs ir įvykdomi dalykai. Apie tai mes diskutavome, ir tarp išeivijos radau daug tam pritariančių.
Kadangi JAV jau vyksta prezidento rinkimų kampanija, kuri bus rudenį, neaiškiu pasaulinės krizės laikotarpiu, kaip šiame pasauliniame kontekste Jums atrodo Lietuvos problemos ir kada ta krizė gali baigtis?
Būnant susitikime Bostone, kuris vyko po pamaldų bažnyčios salėje, aš pajutau, kad ir dvasininkai įsitraukia į prezidento rinkimų kampaniją. Dabartinio prezidento Barako Obamos puolimas yra labai ryškus. Jam kaip minusas prirašomi visi buvusios Bušo administracijos nebaigti darbai arba padarytos klaidos. Taip, Amerika labai daug skolinga – apie 15 trilijonų dolerių, bet juk tai padaryta ne vien B.Obamos valdymo laikotarpiu. Bent 2 trilijonai dolerių atitenka karui Irake, tačiau respublikonai, kurie labai kritikuoja B.Obamą, to net girdėti nenori. Problema tame, kad ir respublikonų stovykloje nėra aiškaus kandidato, be to, amerikiečiai dar nesupranta realių procesų, vykstančių pasaulyje, jie dar gyvena savo iliuzijų pasaulyje, tiki, kad Amerika vis dar dominuojanti pasaulio galybė, ir nelabai nori pripažinti, kad, deja, jie jau yra didžiuliai skolininkai tai pačiai Kinijai. Man net keista, stebint jų rinkimų kampaniją, kad jie labai daug kalba apie užsienio politiką, kada pačios Amerikos problemos jau koncentruojasi viduje. Taip, Amerikoje yra, buvo ir vis dar yra didelė vidurinioji klasė. Tačiau krizė parodė, kad ta vidurinioji klasė panašiai kaip narkomanas ant adatos pririšta prie pastovios skolų naštos. Amerikoje labai lengva įsigyti namą, tačiau už jį reikia mokėti beveik visą gyvenimą, o kai reikia mokyti vaikus, tas namas dar kartą įkeičiamas bankui, kad susimokėtų už vaikų mokslą. Ir ta grandinė taip įsukta, kad ta visa vidurinė klasė yra praktiškai prasiskolinusi, tačiau kam jinai prasiskolinusi? Ogi savo ne tokiai didelei grupei milijardierių, ir kada atsitinka tokios krizės kaip ši, tie dalykai labai išryškėja. Ir lyginant su Lietuva, jie gyvena už mus geriau kelis kartus. Pas juos pigesni maisto produktai, pigesnis benzinas, ir rūbai pigūs, mes tokių neturime nei pagal kokybę, nei pagal kainą, tačiau šalyje jau antri metai vyksta bruzdėjimas dėl blogėjančios situacijos. Tai pasireiškia jau žinomu pasaulyje jaunimo judėjimu „Okupuokime Volstrytą“. Ir atrodo, kad tai galėtų išaugti į labai rimtus protestus, jeigu situacija negerės. B.Obama, nejudindamas viduriniojo sluoksnio, kaip tik norėjo padidinti mokesčius turtingųjų žmonių grupei. Tačiau respublikonai, kurie juos atstovauja, moka sukelti didžiulį erzelį ir taip labai įdomiai sugeba neutralizuoti bet kokius B.Obamos veiksmus. Nors ši problema charakteringa ne tik Amerikai, bet ir Lietuvai, ir anksčiau ar vėliau ji turės tas problemas spręsti. Todėl mes ir siūlome tų dalykų nespręsti revoliuciniu būdu, o geruoju pradėti kūrybiškai balansuoti savininkų pajamas ir dirbančiųjų atlyginimus. Mes turime suprasti, kad bet kokioje veikloje pridėtinė vertė sukuriama ne vien tik savininko ir vadovo, jos kūrime pirmiausia dalyvauja visas dirbančiųjų kolektyvas, ir jie turi teisę į tokį atlyginimą, kuris leistų jiems oriai gyventi. Todėl mes siūlome iš tokių archajiškų darbo santykių, kada į žmogų žiūrima tik kaip į darbo arklį, nepagarbiai vadinamą darbo jėga, o savininką ar darbdavį darantį išnaudotoju, pereiti prie XXI a. atitinkančius pažangesnius žmonių visuomeninius santykius darbo sferoje, tai yra prie partnerystės. O tai taps įmanoma, kai mes nuo konkurencinės ar pagonistinės visuomenės pereisime prie bendruomeniškos kūrybinės. Todėl tai yra didžiulis iššūkis ir ambicingas tikslas. Mes manome, kad vardan to verta pakovoti.
Kaip Amerikos žmonės vertina JAV skolą Kinijai, nes iš 15 trilijonų bendros skolos net 30 proc. tenka Kinijai, o 700 milijardų, kurie buvo paskolinti vieneriems metams, jau negrąžinti trejetą metų?
Kaip aš minėjau, pagrindinė masė Amerikos piliečių ne visai supranta makroekonomikos dalykus. Jie mano, kad tai daugiau politikų, valdžios reikalas. O patys pergyvena, kad tik turėtų darbo ir kad nekristų uždarbiai. Mūsų išeivija, su kuria teko daugiausiai bendrauti, verčiasi ne taip jau blogai, nes iš tikrųjų yra darbštūs ir nesibodi jokių darbų. Kalbant apie makroekonomines pasaulines problemas, sakyčiau, kad čia, Lietuvoje, mes daugiau apie jas kalbame ir diskutuojame. Gaila, kad mūsų valdžios žmonės ir net intelektualai nemato ir nesiūlo realių alternatyvų, kaip Lietuva galėtų kitaip susitvarkyti. Ir mes, turėdami savo požiūrį ir, manau, gan realią perspektyvą Lietuvai, susiduriame su ta problema, kad mūsų pagrindiniai žiniasklaidos magnatai nenori ir neleidžia idėjų sklaidos, apsiriboja skandalų tiražavimu ir netgi jų kūrimu. Aš minėjau apie Lietuvos ekonomikos ūkio atsigavimą ir apie galimybes susitvarkyti mūsų gyvenimą - to neįmanoma pasiekti, nepakeitus bendros slogios, sakyčiau, ir nedraugiškos atmosferos, tvyrančios jau daugelį metų šalyje. Mūsų žmonės pavargo nuo didžiulės neteisybės, su kuria jie susiduria kone kasdien darbe, valstybinėse įstaigose. Nemandagumas, sklindantis iš mūsų valdžios žmonių, slegia ir sukelia labai slogią nuotaiką, nuo kurios dalis žmonių pabėga į užsienį. Tam pakeisti reikia keleto dalykų. Visų pirma, ateinančiuose Seimo rinkimuose žmonės turi iš esmės pakeisti tas užsisėdėjusias vidutinybes, kurie šalį atvedė iki tokios būsenos. Reikia išrinkti tokias jėgas, kurios turi savo aiškią viziją, be ekonominių dalykų griežčiausiu būdu ir per trumpą laiką grąžins teisingumą ir padorumą į valstybės gyvenimą. Tam reikia nelabai daug, tik labai griežtai, be jokių išlygų bausti vagis, o tinginių atsisakyti.
Tuos dalykus aš kažkada esu siūlęs buvusiam prezidentui Valdui Adamkui, kitiems politikams, deja, bet taip vadinamas „valstybininkų klanas“ tada nugalėjo, nelabai jis įveiktas ir dabar, tačiau negalima prarasti vilties ir reikia veikti kartu visiems tautiečiams, kur jie bebūtų, kad išgelbėtume mūsų tėvynę Lietuvą nuo galutinio sugriovimo ir išsivaikščiojimo. O Tautos vienybės sąjunga pasiryžusi konsoliduoti visus neabejingus šalies žmones šiai veiklai. Tikiuosi, kad mes surasime bendrą vardiklį ir bendras vertybes, vardan kurių kovojo ir mūsų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, dėl kurių ne viena lietuvių karta paaukojo geriausius savo sūnus ir dukras.
Ačiū už pokalbį.
Atgal
.jpg)
(1).png)
