VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 09 21. Profesorius Vytautas Landsbergis ir istorinis žygis į laisvę. II dalis

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Kai kam šis „lenkas amerikietis“ atrodė naivokas žmogus... Diskusija su Kremliumi demokratijos klausimais laikyta beviltiškiausiu dalyku ir tuščiu laiko gaišinimu. Bet rezultatas buvo pasiektas - sovietai atsisakė invazijos, ir sankcijos prieš „Solidarumo“ lyderius baigėsi vien tremtimi. Sovietų sistema visiškai negebėjo išspręsti tų problemų, kurias lenkų „Solidarumas“ tik iškėlė. Lechas Valensa vėliau tęsė pergalingą žygį prieš komunistinę sistemą: išrenkamas pirmuoju pokomunistinės Lenkijos prezidentu, deda naujos valstybės pagrindus.

Apie Popiežiaus Jono Pauliaus II nuopelnus sunku daug ką pasakyti, nes jų neįmanoma išmatuoti, nebent galima išvardyti. Bet net ir tai ne toks jau paprastas uždavinys, mat ten, kur Bažnyčios Palaimintuoju tapęs šventas žmogus pridėdavo ranką, visur būdavo Dievo pagalba. Jis taip pat buvo vienas iš tų, kurie ryžtingai metė iššūkį dar galingai sovietinei imperijai. 1979 m. Lenkijoje sprendėsi pačios sovietų sistemos likimas. Tą vėliau slaptuose posėdžiuose turėjo pripažinti Kremliaus valdžia ir netgi susitaikyti su būsimu pralaimėjimu Vidurio Europoje. Būtent tuometinio Romos Popiežiaus pozicija ir „Solidarumo“ palaikymas varžė sovietinės imperijos sankcijas. Prie Popiežiaus moralinės pagalbos pridėjus Z. Bžezinskio politinę paramą, karinė sovietų invazija į Lenkiją buvo sustabdyta.

Šiandien netgi būtų sunku pasakyti, kaip didžiausia disidentine figūra Vidurio Europoje tapo čekų dramaturgas Vaclavas Havelas. Čia reikėtų ieškoti paprasto atsakymo. Jis gebėdavo matyti pačius aktualiausius dalykus. Jau žinomas Europoje dramaturgas, galėjęs ramiai ir sočiai gyventi emigracijoje, dėl  savo nesavanaudiškumo taps nuolatiniu komunistinės valdžios persekiojimų objektu. Bet galiausiai žlugo pati komunistinė valdžia, lyg atkartodama V.Havelo pjesių siužetus, kurie rėmėsi „negalimumo koncepcija“.

Gerokas netikėtumas pasauliui buvo ir Vytauto Landsbergio pasirodymas politinėje arenoje. Kai visi dar svarstė Sovietų Sąjungos likimą, jis jau buvo jį išsprendęs. Matęs visų sovietinių reformų neperspektyvumą ir tik vieną kelią – laisvę.

<sk>Nuo Baltijos kelio iki laisvės

<text>Dauguma Vakarų istorikų Sovietų Sąjungos žlugimą sieja su Baltijos keliu. Ar nebūtų ji žlugusi ir be to? Be abejo, jos dienos jau artėjo į pabaigą. Vienas po kito einantys tarptautiniai pralaimėjimai, ėdanti korupcija, savanaudiška komunistų partijos politika, tiksliau, nuolatinis piktnaudžiavimas valdžia pasipelnymo tikslais ir vagiliavimas būtų atvedę prie tos pačios sudužusios geldos.

Tik kaip būtų atvedę? Juk Kalnų Karabacho konfliktas prasidėjo dar 1988 metais! Ir tai buvo Sovietų Sąjungos byrėjimo pradžia, kai mirė vadinamoji tautų draugystės idėja. Tokia krizė būtų neišvengiamai peraugusi į tolesnius konfliktus, į daugybę kruvinų karų. Šito neišvengė byranti Jugoslavija, kurioje teritoriniai ginčai virto taikių gyventojų genocidu.

Tuo tarpu Vytauto Landsbergio taikos ir demokratijos koncepcija privertė imperijos byrėjimo procesą pasukti kitu keliu. Atsirado kitų būdų. Ir galutinai įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, iš buvusios SSRS sukūrus NVS, tuomet buvo protingiausias žingsnis. Beje, šita politinė organizacija, bent jau apibrėžusi nepriklausomų valstybių sienas buvusių „sąjunginių respublikų“ teritorijomis, savaime nebuvo agresyvi. Agresijos momenų ėmė rastis vėliau. V. Landsbergio istorinis indėlis turėtų būti įvertintas kaip pavykusi galimybė taikiai likviduoti Sovietų Sąjungą, kai, griūvant sistemai, savaime būtų nukrypta į Kalnų Karabacho modelį. Neišsivadavusios iš priklausomybės valstybės galėjo griebtis kaimyno sąskaita kuo daugiau būsimai nepriklausomybei. Lietuva, V.Landsbergio dėka išėjusi iš to pragaro, sudarė sąlygas būtent iš buvusių „sąjunginių respublikų“ atsirasti atskiroms valstybėms. Jeigu „jugoslaviškos skyrybos“ būtų įvykusios ir SSRS, tai būtų atnešusios neįsivaizduojamų katastrofiškų padarinių. O juk šito anuomet taip bijojo Z. Bžezinskis! V. Landsbergis kaip tik to ir išvengė.

Šiandien daugelis žmonių jau pamiršto, kokią baisią grėsmę kėlė Lietuvai 1991 m. sausio įvykiai. Informacijos trūkumas, ypač Lietuvoje, taip ir neleidžia iki galo atskleisti tos paslapties. Kai kada tais įvykiais nešvariai spekuliuojama, ypač siekiant pigaus populiarumo ar ką nors sukompromituoti. Pavyzdžiui, Algirdas Paleckis savo „teiginiais“, nieko bendro neturinčiais su realybe, perimtais iš beviltiškai pasenusių sovietų propagandos klišių.

Įsivaizduokime, kas būtų atsitikę, jei tuometiniam Lietuvos vadovui, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui būtų neužtekę ryžto ir sveikos nuovokos, netgi genialumo visiškai neaiškioje situacijoje? Ką jis apie tai žinojo? Ar gali šiandien viską paaiškinti, kaip iš tiesų buvo? Juk kai kuriuos dalykus tebegaubia paslapties šydas. Tuo metu buvusi pučistų priedangos organizacija „Jedinstvo“ skelbėsi lyg ir socializmo „gelbėtoja“, bet iš tiesų tik keikė „buržuazinę fašistinę“ Lietuvos valdžią, nepasiūliusi nė vienintelio socializmo išgelbėjimo varianto. Ir ką gi ji galėjo pasiūlyti, kai socializmas tuo metu greičiausiai byrėjo Rusijoje ir ten sparčiai plėtėsi vadinamasis kooperatyvinis kapitalizmas? Ir jei tuometinis tos avantiūristinės organizacijos lyderis, slaptųjų sovietų tarnybų veikėjas Valerijus Ivanovas šaukė apie „TSRS teritorijos nedalumą“, tai čia jis ir buvo šiek tiek atviresnis... Tik ką tokioje situacijoje buvo įmanoma išsaugoti? Socializmą be Kremliaus paramos?.. Iš tiesų pavykęs pučas būtų atvedęs tik prie Padnestrės varianto. Kitokio kelio „socializmo gynėjams“ ir nebūtų likę. Ar nebūtų šita „Baltikopadnestrė“ - nei valstybė, nei kas - vis ieškojusi „didžiosios Rusijos globos“, nes pati nebūtų sugebėjusi užtikrinti sau stabilumo? Grupė politinių avantiūristų, aišku, troško tik valdžios, nes ir jų „socializmas“ tebuvo vien šūkiai, jie net neįsivaizdavo, kokį istorinį gaisrą kuria.

Šiandien tai jau istorinė praeitis, tačiau esame valstybė, kuri daugiausia kenčia nuo savų biurokratų, ir tik mūsų pačių pilietiškumo ir sąžiningumo stoka trukdo Lietuvą padaryti klestinčią. Šiandien Lietuva patikėta mums ir tik mes galime patys sau įrodyti, kad šito esame verti.

Byrant Sovietų Sąjungai visame tame iškilo profesoriaus Vytauto Landsbergio, didžiojo taikdario,vaidmuo, užtikrinantis jam vietą šalia didžiojo to meto „istorinio pasaulio lūžio“ politikų. Nors gal reikės dar laiko, kad visi lietuviai iki galo suvoktų, jog tuo metu Vilniuje buvo rašomi svarbūs pasaulinės istorijos puslapiai. Ir tai, kas prof. Vytauto Landsbergio dėka Lietuvoje neįvyko, neduok, Dieve, kad kur nors kitur įvyktų.    

Atgal