VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 09 25. Lietuvos ateitis – žemė!

Algirdas Pilvelis

Jei paklaustum bet kurio žmogaus, koks šioje žemėje didžiausias turtas, tai ką jis atsakytų? Daugelis žmonių ilgam susimąstytų... O prancūzų poetas Polis Eliuaras atsakė šį klausimą net nesusimąstęs. „Didžiausias turtas šioje Žemėje yra žemė, tik ji nepakankamai vertinama.“ Lyg pranašas būtų taręs žodį.

Žemė... Ar dažnai apie tai susimąstome? Mes, Žemės gyventojai, mes, kurių Tėvynė yra žemėje. Kas gi mums žemė? Tik mindome ją ir galvojame, kodėl ji tampa kažkuo beverčiu. Tik dulkėmis? Ar geriausiu atveju - kapinėmis, kur laidojami mirusieji? Dėl to žemė jokiu turtu negali tapti!

Stelmužės ąžuolas - seniausias medis ne tik Lietuvoje

Tačiau visais laikais žemė buvo žmonijos maitintoja. Net 99,7 proc. maisto produktų gauname iš žemės: javai, daržovės, vaisiai, duona kasdieninė, išauginti gyvuliai. Vos 0,3 proc. maisto produktų mums tiekia vandenynas! Tik fantastiniuose romanuose žmonija maitinasi iš vandenyno.

Ir žemė maitintoja tiek senų laikų lietuviams pagonims, tiek kitoms tautoms - būdavo šventa! Senovinės derliaus šventės iš tikrųjų buvo žemės apeigos, ir buvo dėkojama už derlių. Prieš pradedant arti žemę buvo meldžiamasi, prašoma Žemės deivės ir kitų dievybių, susietų su gamta ir žemdirbyste, gerų metų. Ar moderniųjų laikų žmogus, nepripažįstantis „prietarų“, neprarado bet kokio sakralumo jausmo ir netapo ciniku? Ar ne iš čia kyla visokios ekologinės katastrofos (dėl pramoninės žmogaus veiklos), kurios yra ne kas kita kaip tyčiojimasis iš šventos žemės?

Iš tikrųjų žemė yra ne vien mūsų maistas, mus maitinanti motina, bet ir visa mūsų kultūra ir Tėvynės samprata yra susijusi su žeme. Antai primityvusis liberalizmas nepripažįsta Tėvynės sąvokos. Šios ciniškos idėjos atveda iki to, kad net kai kurios Europos tautos, ypač neturtingos, užuot kovojusios dėl savo ateities, apleidžia savo tėvų žemę ir virsta tartum europinėmis klajoklių ordomis. Ir koks gi buvo teisus prancūzų poetas Polis Eliuaras! Mes nevertiname didžiausio turto! Ar ne per lengvai jis mums buvo duotas? Ką darytume, jeigu jį prarastume?

Tai ir pažvelkime į tą mūsų pamirštąją žemę maitinamo vaiko, kultūros žmogaus ir patrioto akimis. Gal ir atrasime tą didžiausią visų turtų turtą, kurį liovėmės vertinti?

<sk>Pasaulis – be duonos kąsnio?

<text>Atrodytų, bet taip tik iš pirmo žvilgsnio, kad badas žmonijai negresia. Juk pasaulyje naudojami tik 36 proc. dirbamosios žemės (1,5 mlrd. ha), o likusių 2,7 mlrd. ha užteks labai ilgam. Bet štai net optimistiškiausios prognozės (mokslininkų!) teigia, kad 2050 m. Žemėje bus 9 mlrd. gyventojų, ir tai bus riba, po kurios bus neaišku, ar žmonės turės kuo maitintis. Bet tai tik pačios optimistiškiausios prognozės. Jungtinių Tautų uždavinys, kad žmonija neperžengtų to lemtingojo skaičiaus.

Kitos prognozės, kurias pateikia nepriklausomi JAV ir Vakarų ekspertai, jau toli gražu ne tokios optimistiškos, jeigu ir pirmuoju atveju gebame rasti kažką nuteikiančio tikėti ateitimi... Pavyzdžiui, esant dabartiniam planetos žmonių skaičiui - 6,5 mlrd., kiekvieną dieną jų padaugėja 1,4 mln. Pasaulio gyventojų skaičius per 45 metus padvigubėjo. Taigi dauguma mūsų yra to dvigubėjimo liudininkai... Jei per 50 metų žmonių skaičius vėl padvigubės, o jokių realių prielaidų nėra, kad taip nebus, tai mūsų planetoje jau gyvens bent 12 mlrd. žmonių. Ir čia dėl  prasimaitinimo jau iškils nemenkų problemų. Tam negali prieštarauti net JT specialistai, kurie planetos populiacijos padvigubėjimą atideda tik dar dvidešimčiai metų.

Jau dabar apie 3 mlrd. žmonių arba badauja, arba serga įvairiomis ligomis dėl neprivalgymo ar prasto maisto. Ar nepagalvojate, kad dar po keliasdešimt metų Lietuva su savo tradicine rūkytų lašinių paltimi taps tikra prabangos šalimi? Juk nevalgysime plastmasės, kompiuterių, mobiliųjų ir išmaniųjų telefonų!

Pavyzdžiui, 1960 m. kiekvienam planetos gyventojui teko 0,5 ha dirbamosios žemės, dabar gi - vos 0,23 ha. Šita statistika iškalbingesnė už visokias optimistines prognozes! Kiekvienais metais nederlingos žemės plotas išsiplečia 10 mln. ha, o dar tiek pat mažėja derlingumas iki prastos žemės. Taigi kasmet prarandama kone 20 mln. ha dirbamosios žemės. Ir tai reiškia, kad kiekvienais metais dirbamosios žemės sumažėja po 1,3 proc., nepaisant, jog žemės ūkiui bandoma įsavinti vis naujus plotus. Smukimas greitesnis už augimą, pagaliau plečiant pagal didėjančius maisto poreikius dirbamosios žemės plotą, o tai daroma miškų sąskaita. 60 proc. miškų visame pasaulyje iškertama žemės ūkio tikslams. Tai ypač paplitę Brazilijoje. Šitaip ta šalis bando įveikti skurdą.

O jeigu dirvožemis išsieikvojęs, sužalotas pramoninės veiklos, jam atkurti reikia 500 metų, kad vėl tiktų žemės ūkiui. Sausringuose rajonuose, kur dirbti žemę įmanoma tik naudojant sudėtingas drėkinimo sistemas, išlaidos išauga dešimt kartų. 70 proc. vandens išteklių naudojama laistymui. O du trečdaliai augalų „išgeriamo“ vandens negrįžta į tą pačią ekosistemą, todėl irigacinės sistemos vandens naudoja daugiau, negu gamta įstengia atnaujinti jo šaltinius.

Jungtinėse Amerikos Valstijose dykumos nuo 1950 m. išsiplėtė trečdaliu! Ir Arizonoje vandens naudojimas žemės ūkiui dešimt kartų viršija atsinaujinimo normas. Taigi ilgainiui pradės trūkti ir vandens. Pridėkime dar brangstančią energiją, vadinasi, ir išlaidos žemės ūkyje didės. Ir tai neišvengiama.

Dabartiniais laikais geras žemės ūkio regionas, kuriame subręsta geri derliai, o laistymo išlaidos nėra didžiulės, tampa didžiuliu turtu. O prie tokių regionų priskiriama ir Lietuva. Ji visais laikais buvo žemės ūkio, žemdirbių kraštas. Prie tokių labai gerų žemės ūkio teritorijų taip pat priskiriama Latvija, Lenkija, Baltarusija, didžiuliai Ukrainos plotai.

Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, yra 2 mln. 185 tūkst. 736 ha dirbamosios žemės. Iš 3,5 mln. ha bendro Lietuvos žemių ploto, tai, atrodytų, gal ir net taip jau blogai... Bet kiek jos spėjamai dirbama? Iš tikrųjų ji „dirbama“ tik popieriuje, o realiai – daug jos dirvonuoja! Kai kurie Lietuvos žemės ūkio ekspertai teigia, kad Lietuvoje realiai dirbama tik 20 proc. žemės. Atmetus žemės ūkiui visai nenaudojamą žemę, vis dėlto lieka keliasdešimties procentų „rezervas“. Prie to atvedė Europos Sąjungos politika, skatinanti prievartinę tinginystę savo kvotomis ir išmokomis už nedirbamą žemę. Dirbamosios žemės hektaro kaina siekia gal 8 tūkst. litų, o „namų valdų“ arai gali siekti keliasdešimt tūkstančių, neretai ir daugiau.

Nepaisant valdžios tyčia sudaromų prastų žemės ūkio sąlygų, Lietuvos žemės ūkio gaminių eksportas per metus išaugo beveik 16 proc.! Ar tai koks nors biurokratų nuopelnas?! Toks pat, jei kuris nors proto ligonis pareikštų, kad tik nuo jo priklausąs saulės užtekėjimas. Klimato atšilimas taip neigiamai paveikė daugelio tradiciškai išsivysčiusių Europos šalių žemės ūkį, kad po sausrų ir potvynių sunaikinimų tenka importuoti maisto produktus. Štai Lenkija, visiškai nepaisiusi Europos Sąjungos biurokratų nurodymų - „neaugink to, neaugink šito“ (lenkų žemdirbiai net išėję su šakėmis kovojo prieš ES biurokratų „instrukcijas“), tapo viena labiausiai klestinčių Europos šalių. Juk tiek maisto produktų, kurie atkeliauja į Lietuvą iš Lenkijos, tėra smulkmena, palyginti su tuo, ką lenkai išsiunčia į Rusiją. Lenkiškų maisto produktų vis dažniau pasirodo Vokietijoje ir Prancūzijoje. Mat šių šalių žemės ūkis kasmet pradeda patirti nemažą žalą nuo sausrų ir potvynių.

Lietuvoje neišvengiamai artėja laikas, kai pagal Europos Sąjungos sutartį žemė bus išpardavinėjama užsieniečiams. Iš pradžių tai buvo klastingai atidėta septyneriems metams, paliekant galimybę pratęsti dar trejiems. 2014 m. draudimas turi būti panaikintas... Taip Lietuva praras vienintelį patį didžiausią savo turtą, kurio vertė ilgainiui vis didės. Jau dabar daugelyje rajonų užsieniečiai, ypač vokiečiai, fiktyvių žmonių vardu užvaldę beveik pusę žemės. Ir Lietuvos žemdirbiai negali su jais konkuruoti. Užsieniečiai atsiveža naują žemės ūkio techniką, gali nuiminėti derlių ir per lietų, nes įsirengę džiovyklas. Kodėl lietuviai negali to padaryti?

Lietuvos valdžia sąmoningai slepia, kiek Vakarų šalių ūkininkai turi lengvatų. Pavyzdžiui, Prancūzijos žemdirbiai, steigiantys naują ūkį, nemoka bankams palūkanų, jas padengia valstybė. Panašių lengvatų žemdirbiai turi ir kitose Europos šalyse. Taigi parama ten teikiama ne vien tinginiams, kad kuo mažiau augintų. Buvęs Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy, tik prasidėjus pasaulyje ekonominei krizei, iškart pasirašė dekretą, kad ekologinei žemdirbystei būtų taikomas nulinis PVM, ir dar daug ką nuveikė, kad Prancūzijos žemės ūkis visiškai nepajustų krizės. Ne tik kad krizės, bet šio prezidento valdymo metais smarkiai, po keliolika procentų kasmet pradėjo augti prancūziškų vynų eksportas į Kiniją. Atrodo, dar prieš keletą metų kai kurie prancūzų vyndariai verkšleno iš valstybės paramos, o kai kas jau užsimojo kirsti vynuogynus.

Taigi Lietuvos žemdirbiai, būdami dažniausiai baudžiauninko padėtyje, niekaip neįstengs konkuruoti su atvykėliais iš Vakarų, taip remiamais savų vyriausybių.

<sk>Ar Lietuvoje išaugs bežemių karta?

<text>Jei Lietuvoje neliks žemės, kuri priklausytų lietuviams, tai neliks ir pačios Lietuvos. Tauta negali gyventi ore, turi būti konkreti vieta Žemėje, kur ji ugdytų dorovines, estetines ir intelektualines savo vertybes. Ir tai įmanoma tik istorijai rutuliojantis, bet vėlgi ne kažkokioje belaikėje erdvėje. Pagaliau jeigu nutrūksta dvasinis ryšys su protėviais, jų gyventa žeme, tai nelieka ir Tėvynės. O ten, kur nėra Tėvynės, negali būti ir valstybės, ir tautos.

Šiais laikais neretai išgirstame tokią „liberalią“ koncepciją, esą tai neegzistuojantys dalykai, esą ir Lietuva, ir lietuvių tauta išliksiančios, jei tik bus pavadinimas. Juk pavadinimus galima duoti ir nesamiems dalykams. Ir jei Lietuva neturės žemės, ji neturės jokios ateities. Galima malti pasakas apie „skaitmenines technologijas“, kurios išgelbėsiančios Lietuvą, tik, deja, jos nei kviečių, nei rugių neaugina, pagaliau garsūs tarptautiniai koncernai ir „komandas“ suburia iš viso pasaulio.

Šiandieninė Lietuva rekordinė Europos šalis pagal emigraciją. Lietuvoje šiandien nėra vietos lietuviams! Jie esą blogi... Vis dažniau girdime iš valdžios veikėjų lūpų, kad jie bus keičiami „gerais“ kirgizais... Ieškoma pigios darbo jėgos neturtingiausiose Azijos šalyse. Pačią Lietuvą ruošiamasi išparduoti tiems, kurie už hektarą mokės brangiau. Ir tam atsiras pateisinimų. Esą iš sandorių apmokestinimo Lietuva gebės sumokėti visas savo skolas ir jų palūkanas užsieniui. Atsiras dar ir daugiau argumentų, visiškai neįtikinamų, ir neatsiras jokio įtikinamo argumento, kai Lietuva neturės savo teritorijos! Ir kurgi bus ta ateitis, jei Lietuvos žmonės neturės nuosavos žemės?! Tai - išnykimas, jei neliks to vienintelio Dievo žmogui duoto turto. Išparduoti savo žemę kam pakliuvo, tai reikštų paniekinti Dievo dovanas, pasinerti į Mamonos puikybę ir sunaikinti save patį.

Ir tie, kurie taip daro, iš tikrųjų rezga sąmokslą prieš tautą, ją stumia pražūtin. Jie patys seniai yra praradę bet kokias moralines dvasines vertybes ir, matuodami viską tik pinigais, iš tikrųjų matuoja oru, netgi tuščia erdve, kurioje visko gali prasimanyti. Bet ir tam tėra tik vienas pavadinimas – melas ir apgaulė. Lietuvos žemėse dabartinių lietuvių protėviai jau gyveno prieš penkis tūkstančius metų. Ir kiek kartų lietuviams būdavo iškilusi grėsmė, jie nesitraukdavo iš gimtosios žemės, ją atkakliai pasiaukodami gindavo, net savo krauju šlakstydavo. Lietuviai, laikykimės savo žemės!!!

Gyvybės šauksmas kyla iš žemės – medžiais. Stelmužė jau du tūkstančiai metų stebi visą Lietuvos istoriją, mūsų kovas, pergales ir nesėkmes. Dievas pasėjo šį ąžuolėlį kartu su savo Sūnaus Jėzaus Kristaus atėjimu į šitą nuostabią mūsų mylimą Žemę.

Parašiau keletą viltingų straipsnių iš širdies ragindamas tautiečius ir Lietuvos valdžią nepardavinėti savo Motinos žemės užsieniečiams.

Atgal